1944-aisiais M.Suttonui buvo 26-eri. Jaunas vyras tada buvo idealistas, norintis pasaulį padaryti geresnį.
Protestantų sektai – kvakeriams – priklausantis amerikietis atsisakė dalyvauti kare dėl religinių ir moralinių įsitikinimų.
Tačiau M.Suttonas vis tiek norėjo kaip nors pagelbėti savo šaliai, įsitraukusiai į Antrąjį pasaulinį karą.
„Tuo metu norėjau susitapatinti su kenčiančiais pasaulio žmonėmis. Norėjau ką nors padaryti visuomenei. Sukelti sau nedidelį pavojų“, – tuomečius jausmus prisiminė M.Suttonas.
Ir tokia galimybė netrukus atsirado.
Norinčiųjų buvo šimtai
Per Antrąjį pasaulinį karą JAV ir Jungtinės Karalystės gyventojų, atsisakiusių eiti į kariuomenę dėl religinių ir moralinių įsitikinimų, buvo prašoma savanoriauti atliekant medicininius tyrimus.
Būtent tokiame eksperimente ir dalyvavo M.Suttonas. Jis ir keli kiti jauni vyrai šešis mėnesius badavo, padėdami ekspertams išsiaiškinti, kaip gydyti bado iškankintus žmones Europoje.
Kad Minesotos universitete atliekamam tyrimui reikia savanorių, M.Suttonas sužinojo netikėtai – gavęs lankstinuką su vaikų nuotrauka ant viršelio.
„Ar badausi, kad jie būtų geriau pamaitinti?“ – buvo klausiama lankstinuke.
Tuo metu Europoje – Nyderlanduose, Graikijoje, Rytų Europoje ir Sovietų Sąjungoje – žmonės badavo. Tad JAV armija norėjo sužinoti, kaip geriau juos maitinti. Tam pirmiausia reikėjo surasti sveikų žmonių, norinčių pabadauti.
Į Minesotos universiteto skelbimą atsiliepė šimtai tyrime norinčių dalyvauti vyrų, kurie atsisakė eiti į kariuomenę. Tačiau medicinos eksperimentui buvo atrinkti 36 asmenys, tarp jų – ir M.Suttonas.
„Jaučiausi labai naudingas, jaučiau pasitenkinimą. Buvo šimtai žmonių kaip aš, kurie neturėjo tokios galimybės. Tad buvau labai laimingas, kad galėjau ten dalyvauti“, – pasakojo M.Suttonas.
Kulinarijos knygas tik skaitė
Eksperimentas buvo pradėtas 1944-ųjų lapkritį. Iš pradžių savanoriai buvo valgydinami tiek, kad pasiektų tinkamiausią svorį. O tuomet jų porcijos buvo smarkiai sumažintos.
Netrukus vyrus pradėjo nuolat kankinti mintys apie maistą.
„Suvalgydavau, ką gaudavau, maždaug per tris minutes ir eidavau lauk. Nenorėdavau pasilikti, – valgykloje praleistas minutes prisiminė M.Suttonas. – Eksperimente dalyvavo žmonių, kurie prie šio maisto gaišdavo 20 minučių.
Kai kurie visą laiką skaitydavo kulinarijos knygas.“
Vyrai valgydavo du kartus per dieną. Pavyzdžiui, vieną dieną jie gaudavo kopūstų, ropių, pusę stiklinės pieno. Kitą dieną – juodos duonos ir šiek tiek pupelių.
Kaip ir dauguma alkanų žmonių Europoje, savanoriai JAV niekada nevalgė mėsos – jų dienos kalorijų norma buvo 1800 ar dar mažiau.
Turėdavo įveikti 36 kilometrus
M.Suttonas prisimena, kaip vieną kartą, vykstant eksperimentui, jis nusivedė savo merginą pietų į vieną brangiausių Mineapolio restoranų.
Į jį vyras ėjo nešinas popieriniu krepšeliu, į kurį buvo įdėtas jo menkas maisto davinys.
„Norėjau nusivesti merginą į restoraną, kad pasimėgaučiau matydamas ją valgančią. Bet kai padavėjas atėjo su maistu, ji tiesiog negalėjo valgyti.
Buvau šiek tiek sutrikęs, kad išleidau visus pinigus maistui, o ji tiesiog negalėjo valgyti“, – pasakojo amerikietis.
Pusmetį trukusio tyrimo dalyviai turėjo ne tik badauti.
Kiekvieną savaitę jiems reikėdavo nueiti arba nubėgti 36 kilometrus. Taip savanoriai sunaudodavo daugiau kalorijų nei gaudavo valgydami.
Savanoriams tekdavo vaikščioti pro kepyklas ar kitas pagundas. Kai kuriems jų to buvo per daug – trys žmonės iš eksperimento pasitraukė.
O tie, kurie liko, neteko maždaug ketvirtadalio savo svorio.
Daugelis kentė anemiją (mažakraujystę), apatiją, išsekimą, jiems tino kulkšnys.
Per odą aiškiai buvo matyti vyrų šonkauliai, o jų kojos tapo tokios plonos kaip rankos prieš eksperimentą.
Atsiprašinėti teko nuolat
„Kurį laiką nevalgęs tampi tiesiog apkvaišęs.
Nejaučiau jokio skausmo. Buvau tiesiog labai silpnas. Lytinis geismas išnyko“, – badavimo pasekmes vardijo M.Suttonas.
Anot jo, vyrai darėsi vis neramesni ir liūdnesni.
„Jeigu nutikdavo kas nors gera, sprogdavome džiaugsmu, o kai būdavome nusiteikę pesimistiškai, labai liūdėdavome.
Turėjau ten labai artimą draugą ir dažnai su juo kalbėdavau aštriai, o po to beveik kiekvieną vakarą eidavau atsiprašyti“, – sakė M.Suttonas.
Sudėtingas sąlygas vyrams ištverti padėjo skirtingi dalykai.
Antai vienas savanoris studijavo universitete teisę.
M.Suttonas skaitė filosofinę ir teologinę literatūrą, paguodą rasdavo bažnyčioje ir pas draugus kvakerius.
Kiti savanoriai kankinosi, kartais suvalgydami draudžiamo maisto, o po to liūdėdami ir jausdami kaltę.
Vienas vyras kapodamas malkas netgi nusikirto pirštą, po to negalėjo paaiškinti, kodėl ir kaip tai nutiko.
Valgė kiekvienoje stotelėje
Minesotos universiteto eksperimento dalyviai vėliau buvo maitinami siekiant sugrąžinti juos į normalią būseną.
Skirtingos vyrų grupės gavo skirtingo maisto ir skirtingą kalorijų kiekį.
Tačiau kol savanoriai visiškai atsigavo ir grįžo namo, prireikė mėnesių, netgi metų.
Tą dieną, kai M.Suttonas galėjo palikti Minesotą, jis įsėdo į autobusą, važiuojantį į Čikagą.
„Kiekvienoje stotelėje išgerdavau porą pieno kokteilių, ir pasaulis buvo nuostabus.
Patyriau nuostabų jausmą valgydamas viską, ką noriu, bet neturėjau jėgų.
Buvau toks laimingas, valgiau, bet nebuvau normalus“, – eksperimento pabaigą prisiminė amerikietis.
M.Suttonas, kaip ir dauguma savanorių, toliau gyveno sveikai ir sėkmingai. 1949 metais vyras dirbo Gazoje su badaujančiais pabėgėliais, vėliau dalyvavo kvakerių projektuose JAV.
Dabar 95-erių vyras gyvena Baltimorėje.
Po eksperimento praėjo jau 70 metų, tačiau jis vis dar džiaugiasi jame dalyvavęs.
Minimas iki šiol
Minesotos universiteto eksperimentas vis dar minimas akademikų, nagrinėjančių mitybą ir valgymo sutrikimus.
Per eksperimentą taip pat iškelta daug klausimų apie tai, ar įmanoma gydyti psichologines problemas, jeigu pacientas vis dar badauja.
Tačiau kai kuriais atžvilgiais projektas jau buvo vykdomas per vėlai.
Jam tebesitęsiant, buvo išlaisvinta viena nacių koncentracijos stovykla, po to – kita.
Tada ir paaiškėjo siaubingi badavimo padariniai.
Vis dėlto eksperimento vykdytojai rado būdų, kaip panaudoti tyrimo rezultatus.
1946-aisiais jie išleido gidą pagalbos darbuotojams pavadinimu „Žmonės ir badas“.
Tarp jame išdėstytų patarimų buvo siūloma nerodyti šališkumo, susilaikyti nuo ginčų.
„Badaujantieji pasiruošę ginčytis dėl menkiausios provokacijos, tačiau paprastai nedelsiant pradeda dėl to gailėtis“, – rašoma gide.
Knygoje taip pat rašoma, kad dėl badavimo padidėja privatumo ir ramybės poreikis. Bet koks triukšmas esą atrodo labai įkyrus, ypač valgant.
„Nuovokus darbuotojas atkreips dėmesį į faktą, kad kai kuriuos badaujančiuosius emociškai veikia orai.
Blogoms dienoms galima turėti kokios nors linksmos veiklos“, – rašoma pagalbos darbuotojo gide. (BBC, LR)
Savanoriai – tarsi bandomieji triušiai?
Niujorke atsisakiusieji eiti į kariuomenę nešiojo utėlėmis užkrėstus drabužius siekiant išbandyti miltelius, skirtus kovoti su utėlėmis.
Per vieną eksperimentą Jungtinėje Karalystėje (nuotr.) atsisakiusieji eiti į kariuomenę negavo gerti ir valgyti siekiant atkurti sąlygas, į kurias patenka jūrininkai sudužus laivui.
Šefildo universiteto tyrime dalyvavę vyrai būdavo užkrečiami niežais. Jie vilkėdavo karių, sergančių šia liga, purvinas uniformas ir apatinius drabužius.
Tame pačiame Šefildo universitete kai kurie vyrai per tyrimus būdavo užkrečiami maliarija.