Šią savaitę kauniečiams pristatyta unikali knyga – archeologo M.Bertašiaus monografija „Dingęs miestas. Viduramžių Kaunas archeologinių tyrimų duomenimis“.
Tai pirmas bandymas rašyti miesto istoriją remiantis archeologiniais tyrimais.
M.Bertašius įsitikinęs, kad nepelnytai beveik pamiršome viduramžių laikus. Nors Kauno senamiestis bene geriausiai ištirtas iš visų Lietuvos miestų, visuomenė apie tai žino nedaug. Saugoti archeologų radinius ir pasakoti apie šį istorijos tarpsnį kratosi muziejininkai.
Archeologas įsitikinęs, kad kauniečiai galėtų tapti išskirtiniais šalyje bei patraukliais užsieniečiams.
– Kauniečiai linkę save tapatinti su laikinosios sostinės laikais. Apie viduramžių Kauną visuomenė dažniausiai prisimena tik mieste vykstant Hanzos šventei. Kaip manote, kodėl taip susiklostė? – „Laikinoji sostinė“ paklausė M.Bertašiaus.
– Kauno istorija turi tris išskirtinius laikotarpius. Pirmasis – viduramžių laikotarpis nuo XIV iki XVII amžiaus vidurio, kai per karą su Rusija Kaunas buvo beveik sugriautas.
Antras etapas – XIX amžius, kai buvome carinės Rusijos gubernijos centras, atsirado naujas miesto planas, tvirtovė, vėl atsigavo laivyba Nemunu ir prekyba. Trečiasis laikotarpis – tarpukario laikinosios sostinės metai.
Pastarieji du laikotarpiai daugeliui kauniečių geriau žinomi. Viduramžiai nepelnytai pamiršti. Viena iš priežasčių – Kaune trūksta archeologų. Dirbdamas Vytauto Didžiojo ir Kauno technologijos universitetuose bandau juos ugdyti. Tačiau jaunų žmonių, norinčių visą gyvenimą kruopščiai ir nuosekliai gilintis į miesto istoriją ir palikimą, mažai.
Pats monografiją rengiau 32 metus. Joje daug mano, kitų archeologų ir istorikų sukauptų žinių. Daugiausia – praėjusio amžiaus 8–10 dešimtmečiais atliktų tyrinėjimų.
Tuo metu buvo ištirti beveik visi senamiesčio kvartalai. Kaunas – vienas detaliausiai ištirtų senamiesčių Lietuvoje. Surinkta daug medžiagos apie miestiečių gyvenseną, materialiąją kultūrą, architektūrą.
Kai kurie iš šių tyrinėjimų iki šiol buvo skelbti tik atskiruose straipsniuose.
Manau, kad naujas leidinys apie senamiesčio archeologinius tyrimus bus įdomus ne tik mokslininkams, bet ir visuomenei.
– Kodėl iki šiol atlikti tyrimai ir radiniai kauniečiams nelabai žinomi?
– Viena priežastis, kodėl kauniečiai mažai žino apie savo viduramžių istoriją, – muziejininkų nesuinteresuotumas.
Dėl tyrimų metu surinktų radinių kilo problemų. Kol kas Kaune nėra nusistovėjusios iškastų radinių saugojimo ir dokumentavimo tvarkos.
Įstatymais apibrėžta, kad juos turėtų kaupti ir saugoti trys muziejai: Vytauto Didžiojo karo, Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės ir Kauno miesto. Tačiau tokia tvarka neįsitvirtino.
Nė viena iš šių įstaigų nesuinteresuota saugoti archeologinės medžiagos ir plačiau pristatyti ją visuomenei.
Pastaruoju metu tik Kauno miesto muziejus linksta perimti tokio pobūdžio medžiagą. Minėtą saugojimo problemą galėtų išspręsti aktyvesnės šio muziejaus pastangos kaupti ir tvarkyti Kauno senamiesčio tyrimų medžiagą.
– Kokį pagrindinį atradimą ar išvadą norite pranešti kauniečiams? Kaip šiandien galėtume pritaikyti jūsų pateiktas žinias?
– Tyrinėjimai rodo, kad Kaunas, kaip miestas, egzistavo anksčiau, nei teigia istorikai. Iki šiol manyta, kad miesto planas suformuotas XVI amžiuje. Tačiau aš įsitikinęs, kad Kaunas, kaip miestas, susiformavo XV amžiaus pradžioje.
Mes vis ieškome, kuo galėtume išsiskirti iš kitų. Didžiuojamės, kad esame laisvas, verslus, bohemiškas, pramogauti tinkamas miestas. Tai siejame su laikinosios sostinės tradicijomis. Tačiau istorija kur kas senesnė ir įdomesnė.
Viename istoriniame šaltinyje užfiksuotas 1551 metų gruodžio 20 dienos įrašas. Jame kažkoks Petras Butkevičius įsipareigoja „negerti alaus, lietuviško ar vokiško, nei vyno, nei midaus, nei degtinės, nei jokio kito gėrimo, išskyrus vandenį ar ką nors atskiestą, be to, nelošti kortomis, nežaisti kauliukais, nei kamuoliukais, nei šaškėmis, nei jokių kitų nešlovingų žaidimų“.
Iš šio įrašo galima spręsti, koks buvo kauniečių laisvalaikis. Švenčių dienos sudarė svarbią miestiečių gyvenimo dalį. Įvairiausiomis progomis buvo rengiamos puotos su gausiomis vaišėmis.
Itin paplitęs laiko leidimo būdas buvo lankymasis užeigose. XVI a. viduryje Kaune veikė 188 midaus ir alaus „karčemos“, o namų, mokančių „vartų“ mokestį, užeigų – 412. Tai įspūdingi skaičiai.
Taip pat buvo populiarūs įvairūs stalo ir sportiniai žaidimai. Išskirti galima tada madingus karo žaidimus. Gegužės ar birželio mėnesį būdavo rengiamos gynybos šventės. Jų metu miestiečiai šaudydavo į taikinius iš lankų, arbaletų, medžioklinių šautuvų.
XVII amžiaus Kaunas jau buvo normalus vidutinio dydžio Šiaurės Europos miestas. Jame susiformavo ir elitas, kaupęs meno kūrinius, knygų rinkinius ir finansavęs miesto plėtrą.
Tai tik keli pavyzdžiai. Pasigilinę į istorinę medžiagą ir archeologinius tyrimus, kauniečiai žinias galėtų pritaikyti turizmui bei verslui plėtoti.