Dabar tai yra Rusijos teritorija. Vietovė vadinasi Kutuzovo vardu, joje yra karinis poligonas ir plyti didžiuliai krūmokšniais apžėlę plotai, kuriuose prieš karą stovėjo raudonplyčiai dviaukščiai triaukščiai namai bei bažnyčios.
Kudirkos Naumiestyje gyvenantys Irena ir Antanas Spranaičiai, istorikė bei profesinės mokyklos dėstytojas, beveik prieš 20 metų ėmė kaupti sunaikintos Širvintos fotografijas, įvairius leidinius, žemėlapius, buvusių to miestelio gyventojų prisiminimus bei daiktus.
Iš pradžių sutuoktiniai muziejų įkūrė savo jaukaus namo rūsyje, o 2011 metais visa ekspozicija buvo perkraustyta į miestelio centre esančias bendruomenės patalpas.
„Praėjusiais metais mūsų muziejuje apsilankė 500 lankytojų“, – neslepia džiaugsmo I.Spranaitienė.
Labiausiai Širvintos istorija domisi vokiečiai, ir patys muziejui padovanoję įvairių eksponatų.
Vertėsi prekyba ir kontrabanda
Širvintos miestas pirmą kartą buvo paminėtas 1516 metais. Po dviejų šimtų metų jam buvo suteiktos miesto teisės.
Mažosios Lietuvos miestelis Širvinta kelis amžius buvo lietuviškas, tačiau vėliau suvokietėjo.
I.Spranaitienė pasakojo, jog ypatingai daug vokiečių į Širvintą atsikėlė po XVIII amžiaus pradžios maro.
Širvintoje XVI amžiaus viduryje Ragainės klebono Martyno Mažvydo iniciatyva buvo pradėta statyti bažnyčia.
„XIX amžiaus viduryje širvintiškiai, pastatę dvibokštę gotikinę evangelikų liuteronų bažnyčią,likusias plytas padovanojo Kudirkos Naumiesčio liuteronams, kurie irgi pasistatė bažnyčią.
Širvintiškiai į mūsų miestelį ateidavo fotografuotis, taisyti dantų“, – apie glaudžius Rytprūsių ir Lietuvos miestelių ryšius pasakojo I.Spranaitienė.
Širvinta su vos už kelių šimtų metrų, kitapus Šešupės ir Širvintos santakos, esančiu Kudirkos Naumiesčiu iš pradžių neturėjo tiesioginio susisiekimo. Iki pat XIX amžiaus pabaigos žmonės per upę keldavosi keltu. Vėliau buvo pastatytas tiltas.
Širvintiškiai, neturėję jokios pramonės, į Kudirkos Naumiestį atvykdavo daug pigesnių maisto produktų, gyvulių ir pastarojo miestelio gyventojus aprūpindavo drabužiais, audiniais, batais bei dviračiais, atsivežtais iš kitų Vokietijos regionų.
Pagrindinis Širvintos gyventojų verslas buvo prekyba ir kontrabanda.
Lietuviškos spaudos draudimo metais tiltu per Širvintos upę į carinės Rusijos okupuotą Lietuvą buvo gabenama lietuviška spauda.
Pirmojo pasaulinio karo metais Širvinta buvo gerokai apgriauta. Tąsyk miestelis prisikėlė naujam gyvenimui. Niekas nenujautė, jog jis baigsis po trijų dešimtmečių.
Miestelį išnešiojo po plytą
Istorikai teigia, kai 1940-aisiais prie Lietuvos pasienio susirinko Sovietų Sąjungos kariuomenės pajėgos, virš Rytprūsių pradėjo skraidyti rusų žvalgybiniai lėktuvai.
Apie pusantro tūkstančių gyventojų turintis miestelis buvo pirmoji Prūsijos vietovė, kurią užėmė sovietai.
Anuos laikus menantys Kudirkos Naumiesčio gyventojai pasakojo, jog sovietai einantiems per tiltą drausdavo žiūrėti į Širvintos miestelio pusę.
Širvinta nebuvo bombarduojama iki pat 1944-ųjų.
Sovietams užėmus Rytprūsių kraštą, buvę širvintiškiai, pasitraukę labiau į vakarus, nebegalėjo sugrįžti į savo namus. Širvinta atsidūrė kitos valstybės sudėtyje ir buvo palikta sugriūti.
Antrojo pasaulinio karo metais Širvinta nuo bombardavimo nukentėjo daug mažiau nei Kudirkos Naumiestis, tačiau prisikelti iš griuvėsių miesteliui buvo nelemta.
Pokario metais prasidėjo didžioji Širvintos griūtis. Kudirkos Naumiesčio gyventojai, pamatę, jog į Širvintą nebegrįžta jos gyventojai, plūdo į likimo valiai paliktą gyvenvietę ir nešėsi per upę viską, ko nebuvo spėję išgrobti sovietų kariai – plytas, duris, langus, čerpes, lentas savo sugriautiems namams.
Kalbama, jog Kudirkos Naumiestyje ne vienas namas yra pastatytas iš buvusių Širvintos plytų.
Širvinta gyva tik prisiminimuose
I.Spranaitienė pasakojo, jog Širvintos miestelio, kaip ir kitų aplinkinių kaimų, istorijos įamžinimu rūpinasi Vokietijoje esanti Pilkalnio apskrities draugija.
Pilkalnis buvo apskrities centras, kuriam priklausė Širvinta. Rusai Pilkalnį pervadino Dobrovolsku.
„Vokiečiai bei jų palikuonys, besidomintys savo šaknimis, dažnai atvyksta į Kudirkos Naumiestį, nes jiems retai pasiseka patekti į Karaliaučiaus kraštą“, – teigė I.Spranaitienė.
Senųjų Širvintos kapinių bei buvusios bažnyčios vietoje sutuoktinių Spranaičių iniciatyva buvo pastatyti koplytstulpiai.
Aktyvus ir nuoširdus senelių domėjimasis sunaikinto miestelio istorija įkvėpė ir Vytauto Didžiojo universitete studijuojančią jų anūkę Laurą.
Ji praėjusiais metais parašė gretutinių studijų baigiamąjį darbą „Širvinta 1515–1946 metais“.
1982-aisiais Kudirkos Naumiesčio mokyklos bendruomenės iniciatyva palei upę buvo pasodinta beržų alėja, skirta Širvintos atminimui.
