Tai - versija, atsiradusi XIII amžiuje. Teigiama, kad IX amžiuje popiežiaus sostas buvo atitekęs… moteriai. Iki XVI amžiaus Bažnyčia šį faktą pripažino, tačiau vėliau jos pozicija pasikeitė.
Moters vardas, kuri tapo popieže, anot istorikų, buvo Joana. Ji gimė 822 metais Ingelheime prie Mainco. Viduramžiais moterys neturėjo teisės mokytis, mokslo trokštanti Joana persirengė vyru. Nuo tos akimirkos žmonės ją pažino Jono Angelo vardu. Atvykusi į Romą Joana tapo kardinole, o, mirus popiežiui Leonui IV, buvo išrinkta popiežiauti. Joanai buvo suteiktas Jono VIII Angelo vardas.
Sklando legendos, kad 858 metais balandžio mėnesį, per Šeštinių procesiją, popiežė gatvėje pagimdė kūdikį ir po kelių valandų mirė. Ji buvo skubiai palaidota anapus Šv. Petro bazilikos sienų (tradiciškai popiežiai laidojami kriptose po Šv. Petro bazilika, – red.).
Apie Joaną pasakoja popiežių ir imperatorių kronika, parašyta XIII amžiuje. Anksčiau, apie moterį, tapusia popieže, užsiminė dominikonas Etjenas de Burbonas. Popiežius Leonas II laiške Konstantinopolio patriarchui (Viduramžiais buvo du popiežiai – Romoje ir Konstantinopolyje, – red.) taip pat minėjo moterį, „užėmusią Romos popiežiaus sostą.“
Kai kurie istorijos tyrinėtojai mano, kad popiežė Joana ir popiežius Benediktas III buvo vienas ir tas pats asmuo. Nors Benediktas III buvo aprašomas retai, visada buvo apibūdinamas kaip santūrus, retai viešumoje pasirodantis gražus vyras. Jis staiga mirė 858 metų balandžio 17 dieną, buvo palaidotas už Šv. Petro bazilikos sienų, nes nesijautė esąs vertas būti palaidotas šalia šventųjų.
Versija gana įtikinanti, tačiau kodėl reikėjo sukurti šį mitą? XIII amžiuje Katalikų bažnyčios autoritetas ėmė smukti. Nusistovėjusios Bažnyčios dogmos pradėjo atbaidyti tikinčiuosius. Norint išlaikyti tikinčiųjų bendruomenę savo rankose buvo paskelbta istorija apie popiežę moterį.
Joanos egzistavimą, kaip popiežės, pirmasis 1647 metais paneigė protestantas Dovydas Blondelis. Anot jo, moteris negalėjo ilgai maskuotis vyriškais dvasininkų rūbais ir išlikti nepastebėta. Juo labiau, būdama popieže.
Trečioji versija apie Joanos pontifikatą pasakoja, jog popiežiai Jonas VIII Angelas ir Benediktas III paprasčiausiai galėjo būti supainioti. 872 metais popiežiumi tapo Jonas VIII. Būtent jis kai kuriuose dokumentuose vadinamas „popieže“ dėl savo silpnumo, parodyto vienai arabų genčiai, ir dėl tariamo homoseksualumo. Šie du popiežiai neturėjo nieko bendro, tačiau spėjama, kad sumaištis atsirado dėl įtariamo tiesioginio Leono IV įpėdinio (juo laikomas Benediktas III) ir dėl Jono VIII moteriškumo.
Nepaisant to, kad popiežės Joanos egzistavimas gali būti tik pramanas, teigiama, jog nuo 1000 metų imta tikrinti pretendentų į popiežiaus sostą lytį. Ši ceremonija vykdavo Latrano rūmuose. Būsimieji popiežiai turėdavo atsisėsti ant kėdės su skyle, o po ja palįsdavo už patikrinimą atsakingas diakonas. Jis nuspręsdavo, ar pretendentas į popiežius yra moteris, ar vyras. Ši procedūra, kaip manoma, tęsėsi iki XVI amžiaus vidurio.
Žinoma, Bažnyčia neigia šį itin „garbingą“ lyties patikrinimo būdą, bet… Luvro muziejuje eksponuojamas antikinis porfyro sostas su skyle. Kai kurių tyrėjų nuomone, jis galėjo būti naudojamas „tikrinant“ būsimuosius popiežius.
Jeigu istorija su porfyro sostu yra tikra, tuomet Bažnyčia iš tiesų paniškai bijojo, kad moteris neužimtų popiežiaus sosto. Jeigu tai tik mitas, tuomet išryškėja tuometinė katalikų neapykanta moterims. Moterimis nepasitikėta, nes kiekvieną Ievos dukterį jie laikė gundytoja ir Velnio padėjėja.
Veikiausiai tai, kad istorija apie moterį, tapusia popieže, itin paini, labiausiai ir žadina žmonių vaizduotę. Rašytoja Donna Woolfolk Cross pasinaudojo šiuo mitu ir parašė stulbinantį meilės romaną „Popiežė Joana“, o režisierius Sonke Wortmann 2009 metais pastatė filmą tokiu pačiu pavadinimu.
