Prezidentas Kazys Grinius prieškario Lietuvoje gal net buvo ryškesnis ne kaip politikas, o kaip sveikatos žinių populiarintojas: jis 1909 m. inicijavo ir redagavo Lietuvos ūkininko priedą „Sveikata“, jame daug rašė, buvo tarp pagrindinių 1923 m. įsteigtos Pieno lašo draugijos veikėjų. 1920 m. pradžioje antrą kartą mėginama atgaivinti Sveikatą. Pirmąjį keturių puslapių numerį suredagavo ir užpildė būsimasis prezidentas, gydytojas Grinius. Ta proga jis nubrėžė valstybės sveikatos politikos gaires.
Dėl kalbos spalvingumo kyla pagunda kone ištisai cituoti visą numerį: „Tyrinėjimai parodo, kad daktarų receptai ir aptiekos žolės nepamažina žymiai mirtingumo. Užtat gero vandens pagaminimas, butų pagerinimas, švarumo pakėlimas, neužilgo parodo, kaip nuo to eina mirtingumas žemyn. [...] Mus kankina įvairios ligos: džiova, šiltinės, dezinterija, baisus kūdikių mirtingumas.
Mes dažnai turime blogų šulinių, blogo vandens, nesveikų butų, neturime gerų pirčių, vonių, nemokame praustis, apsileidę utėlėmis, blakėmis, bambadieriais, musėmis; neišmokome, kaip apsiginti nuo limpamų ligų, mes neturime gero supratimo, kaip priderėtų naudotis geru tyru oru, pagaliau nemokame net sveikai degtinės gerti“.
Ir kaip kovoti su utėlėmis? „Kas nori, gali ir patsai namie įsitaisyti tokią mašiną. Galima statinėje sukabint ant pritaisytų skersinių uteliuoti skalbiniai ir drapanos ir atsargiai statinę apvožti ant užkaisto katilo su vandeniu. Žinoma statinės kraštai sandariai moliu aplipinti, kad garas neišeitų“. Geriausia utėlių iš viso negauti, bet: „Elgetos, pakeleivingi žmonės, kareiviai jas nešioja. Gauni jų vagonuose, teatruose, susirinkimuose, bažnyčiose, pokyliuose, (vestuvėse, šermenyse)“. Ir apmaudu, nes „pačios utėlės, rodos, šiltine neapserga“. O šeimininkių pareiga vakarais prižiūrėti, kad visi „padarytų savo skalbiniuose reviziją – ar nesuras gyvio“. Įdomu, kad jis nepataria nusiskusti galvos – ši parazitų naikinimo priemonė dažnai pastebima senose nuotraukose.
K.Grinius nubrėžia kovos su epidemijomis biudžeto apmatus: reikėtų surinkti „du svarai rugių grūdų, nuo margo. Taigi vis vien, ką penkios kapeikos prieš karą“. Už tai kiekvienoje apskrityje – po 100 000 gyventojų, – prie jau esamo gydytojo, specialiai kovai su epidemijomis būtų pasamdyti antras gydytojas, vienas felčeris ir trys dezinfektoriai, „kurie galėtų kaimuose užsiimt apkrėstųjų vietų valymu“.
„Be to epideminis gydytojas privalėtų turėt nors dvejetą arklių su ekipažu, kad galėtų tuojau nuvažiuoti į reikalingas apskrities vietas ir nusiųsti dezinfektorių“. Grinius buvo laisvamanis: „Juk išlaiko parapija 1–2 ir tris kunigus. Kodel gi tokia parapija negalėtų išlaikyti daktaro ar bent felčerio“.
Taip buvo statomi nepriklausomos valstybės pamatai – arkliais po kaimus vežiojant dezinfektorius. Tiesa, Grinius supranta, kad kraštas nukentėjo nuo karo.
Bet ir caro laikais tvarkytasi ne ką geriau. Beveik pavydėdamas Grinius mini prieškarines Švediją, Daniją, Norvegiją, kur vidutinis žmogaus amžius – beveik 70 metų. Lietuvoje vidutinė gyvenimo trukmė tesiekė 42 metus, o kūdikių prieš karą išmirdavo kokie 24 procentai.
Svarbiausia - šviesti mases
Istorijos vadovėliai, ir net apibendrinantys veikalai primena nepriklausomybės karus, vyriausybes bei partijų koalicijas, diplomatiją ir derybas. Visa tai svarbu.
Bet nepriklausomybės projektas buvo įgyvendintas pilku, kasdieniu darbu, kuriant švietimo, piliečių apsaugos, sveikatos, prekybos institucijas, – visa tai, kas artimiausiai paliečia žmonių gyvenimą ir ugdo optimizmą, kad rytoj gyvensim geriau. Štai smulkus 1920 m. sausio 6 d. Lietuvoje randamas pranešimas, kuriame matome vieną iš daugelio valstybės kūrimo momentų: Matų, Saikų, ir Svarstyklių Rūmų viršininkas skelbia sąrašą pirklių, nubaustų, kad vartojo nepatikrintus prietaisus. Sąraše 10, tikriausiai visi nelietuviai. Gal jie – tik eiliniai apsileidėliai, be politinio atspalvio? Bet turėjo rastis ir tokių, kurie delsė ir žvalgėsi, kaip čia viskas pasibaigs.
O skeptikus – lietuvius ir nelietuvius – labiausiai paveikia protokolus surašantys ir baudas išreikalaujantys naujosios tvarkos atstovai. Inspektoriai, policininkai, mokytojai – ar nebus jie pagrindiniai valstybių kūrėjai?
Griniui svarbiausia buvo masių švietimas. Reikėjo žmonėms įpiršti paprasčiausius dalykus, pavyzdžiui, kad esama gydytojų, su kuriais galima, o kartais ir privaloma tartis. Liaudies švietimui pasitarnavo kad ir toks nuotykis. Ūkininkaitė įsimylėjo jaunikaitį. Ruošėsi vestuvėms, bet jis išsisukinėdamas vestuvių atsisakė. Paaiškėjo, kad supuvęs būsimosios jaunosios dantis, „iš kurio labai neskaniai dvokė“. Išvada: „Motinos, žiūrėkite, kad vaikai turėtų sveikus dantis! Veskite juos bent vieną kartą prie dantų gydytojo!“
Galėjo būti ir taip, kad valstiečių akyse gydytojai buvo skirti vien ponams, o paprastiems žmonėms tinka ir kokia moterėlė. Kituose kontekstuose esu užtikęs duomenų, kad lietuviams kliudę ne vien ekonominiai bei kalbiniai, bet ir klasiniai barjerai. Lietuvių savimonėje dar laikėsi feodalinė hierarchija: lietuviai prasti žmonės, ne jiems poniškai muilu praustis. Sakoma, pavyzdžiui, kad Prano Dovydaičio tėvui sumanius sūnų išleisti į mokslus, keli kaimynai burnojo: „užsimanė sūnų ponu padaryti; pats ubagais išeis ir vaiką sugadins“.
Norintiems giliau įsisąmoninti krašto socialinę būklę, siūlau pavartyti Sveikatą, visiems prieinamą epaveldas.lt svetainėje. Štai iliustruotas pirmasis 1926 m. numeris. Viename piešinėlyje matyti kūdikį prausianti motina, kitame – dantis besivalanti moteris.
Šiurpus džiovininko-girtuoklio šeimos vaizdas: „Štai girtuoklio vaikai. Vienas kuprotas, kitam koja pritraukta, trečioji mergaitė labai suliesėjusi. Tai vis džiovos žymės“. Įvairiausių patarimų: „Vanduo ir muilas, kūno švarumas yra didžiausi prieš džiovą ginklai“; „Nespiaudykite aslon ir ant grindų, tik į spiaudyklas! Nebučiuokite vaikams į lūpytes!“ Sužinome, kad musės „daugiau žmonių numarina, negu sprogusi bomba. Prisiterliojusios skrepliuose, mėšluose, įvairias puvenas beknaibydamos musės apsiteršia“.
Kadangi rašinėlis „Kaip kai kurių ligų išsisaugoti?“ nepasirašytas, tai nežinau, ar pats Grinius jį parašė. Tačiau jame atsispindi Griniaus sveikatos politikos esmė: visomis priemonėmis reikia mokyti švaros. „Švarūs kambariai, švarios drapanos, ypač švarūs skalbiniai, švarios rankos, švarūs nesukirmiję dantys, švarios lovos, švarūs indai ir rykai, švarus nesugedęs valgis, švarus vanduo, švarus oras, švarios grindys, švari nosis ir ryklė“.
Nuviltos ūkininkaitės anekdotas pasirodė Sveikatoje, Griniui dar esant prezidentu. Dėl tekstų anonimiškumo sunku spręsti, kiek jis prisidėjo prie šio numerio. Bet pirmame 1927 m. numeryje, taigi iškart po perversmo, jau pasirašęs inicialais Grinius grįžta prie švaros. Kaip apsisaugoti siaučiant irmėdės (influenzos) epidemijai? Tarp kitų patarimų randamas ir šis: „Persirgus kam ta liga tuojau išvalyk butą taip, kai žydai valo prieš savo naujus metus“.
Ir Grinius, ir Smetona savo rašiniuose mokydavo. Tik pastarasis mėgdavo filosofines bendrybes ir pamokslauti. O Grinius konkretus: kurdamas nepriklausomą, modernią Lietuvą, išmok nesispjaudyt, prauskis muilu, išsivalyk dantis, negirtuokliauk, bent kartą per savaitę keisk skalbinius. Ir Grinius mokėjo savo stilių priderinti prie skaitytojų – jis nepamokslauja tarytum iš intelektinių aukštumų.
Štai kas atsitinka, kada žmogus persivalgo: skilvys „dažnai nusileidžia žemiau bambos ir darosi panašus į medžiotojų terbą“. Arba: „Karas išmokino Lietuvą muilą daryt, odas išdirbinėt ir degtinę varyt“. Jis priduria, kad dabar naminė yra daugelio negerovių šaltinis, bet okupacijos metu „provorėliai“ turėję ir pliusų: „neduosi vokiečiams degtinės, jis tave visai į ožio ragą suries“.
Skleidė pažangesnių valstybių patirtį
1926 m. birželio 8 d. Trečiasis seimas prezidentu išrinko Kazį Grinių.
Birželio 26 d. Kaune susirinko keliasdešimt Draugijos kovai su tuberkulioze skyrių atstovų. Iš smulkaus susirinkimo protokolo aišku, kad Grinius buvo pagrindinis draugijos veikėjas. Jis dalyvavo kaip laikinosios centro valdybos pirmininkas, ir buvo išrinktas naujosios centro valdybos pirmininku. Matyti, kad jis nevengė juodo darbo: pats rengė kovai su džiova plakatą. Kartu, skaitant protokolą, nyksta jo kaip kaimiško žynio įvaizdis.
Savo pranešime jis itin pabrėžė reikalą vesti kuo tikslesnę statistiką ir taip atsakyti kritikams, aiškinantiems, kad kovai su džiova išleisti pinigai neduoda naudos. Galima pridėti, kad ir kiti dalyviai svarstė, kiek Lietuvoje skelbiami duomenys yra patikimi.
K.Grinius yra savotiškas – prezidentas, politikas, tačiau jo pagrindinis dėmesys skirtas viešajai sveikatai.
Nuo pat pirmųjų nepriklausomo gyvenimo dienų jam rūpėjo, kad įstatymuose atsispindėtų pažangesnių valstybių patirtis. Būdingas jo 1920 m. vasaros rašinys „Kas nesveika mokyklose?“ Pasirodo, daug kas: „Mokyklose mūsų jaunoji karta nyksta. Ilgas sėdėjimas, ankšti nevėdinami kambariai, dulkės, šaltis, vaikų išalkimas, drabužių nešvarumas, utėlės, niežai, limpamosios ligos“. Ir galime pasimokyti svetur: Anglijoje nuo 1907 m. pradėta mokinių sveikatos inspekcija.
Rasta nemažai netvarkos: „3,9 nuoš. yra protiškai atšipę, ir 28 nuoš. yra puskvailiai [...], 10 nuoš. yra blusų sukandžioti; iš baigiančių mergaičių 57 nuoš. turi plaukuose utėlių glindų; iš baigiančių berniukų – 12 nuoš.“ „Šitų žinių paskelbimas pabudino visus“, ir Anglijoje buvusios sukurtos mokinių sveikatos priežiūros institucijos.
O kaip pas mus? „Mūsų mokinių sveikata palikta Dievo valiai. Ar girdėjo kas, kad kaimo mokykloje nors kartą pasirodytų gydytojas?“ Grinius skatina savivaldybes nelaukiant Steigiamojo Seimo bent išsiaiškinti, kam kokios pagalbos reikia jau dabar. Jis supranta, kad tai kainuotų, bet, argumentuoja, kad tokios programos atsipirktų, nes reikėtų mažiau vaikų gydyti. O štai rengdamas naująjį mokyklų įstatymą, Steigiamasis Seimas turėtų nepamiršti mokyklų medicininės priežiūros.
Pasak Griniaus, sveikata esanti krašto gerovės pagrindas. Taip jis samprotauja 1927 m. pradžioje: „Daug randama priežasčių, kodel mums namie duonos nepritenka. Verčiama bėda ant tingumo, tamsumo, nerangumo, blogo valdymo sutvarkymo, ant žemės reformos ir dar ant ko kita. Bet maža kam ateina galvon tai, kad mes esame neturtingi, nedarbštūs ir nedarbingi del to bent ne iš mažos dalies, kad esame per daug ligūsti, jog per dažnai ir per ilgai sergame, jog sveikatos reikalai pas mus yra labai užmiršti“. Ir svarbiausia – ne susirgusiųjų gydymas, o prevencija, ypač vaikų.
Priminęs vaikų mirtingumą, jis rašo: „Juk tai irgi pinigas, nes kiekvieno kūdikio atsiradimas neapsieina be išlaidų, be motinos darbingumo sumažėjimo, be vargo. O kur dar maitinimo, krikštynų, liginimo, šermenų išlaidos?“ Jo apskaičiavimu, miręs kūdikis kraštui neša 500–1000 litų nuostolių.
1933 m., Pieno lašo draugijos dešimtmečio proga, Grinius pastebi kūdikių mirtingumą sumažėjus: 1924–1926 m. buvo 20,4 proc., o 1930–1932 m. – 14 proc.
Bet kodėl jis vis dar aukštesnis negu žydų? „Pasirodo, kad Vilijampolės motinos žydės dažniau ir ilgiau maitina savo kūdikius negu nežydės“.
Lietuviams skaudus ir jo pastebėjimas, kad lietuvės motinos dažnai kūdikiais nesirūpina. „Žydžių motinų pagyrimui reikia pasakyti, kad jos tokios kūdikiams nemeilės nerodo, kokią kartais duodasi matoma pas nežydes motinas.“
Remdamasis statistiniais duomenimis, jis nurodo didelio mirtingumo priežastis. Kaltas pavainikių skaičius – jų miršta 38 procentai. Neproporcingai daug miršta vasaros mėnesiais nuo viduriavimo ligų. Daug miršta nuo plaučių ligų: „Čia labiausiai kalti yra Kauno butai, blogas kūdikių aptaisymas“.
Nors jis pats to nesako, akivaizdu, kad beveik visos jo nurodytos priežastys koreliuoja su menku išsilavinimu ir skurdu. Pavyzdžiui, dabar paaiškintumėm, kad pagimdžiusi gausų būrį, skurde skęstanti beturtė dažnai praranda viltį ir nebesugeba savo vaikais rūpintis.
Pradėdamas rašinį nenumačiau, kad K.Grinius atsistos tarp šviesiausių anų dienų asmenybių. Štai tautos šauklys – neskęskime bendrybėse, o dirbkime, nes, nežiūrint kuklių išteklių, daug ką galime sutvarkyti, pataisyti, pagerinti. Įdomu, kad nors buvo socialistas ir suprato, kad daug ką sutvarkyti tegali valstybė, jis skatino nelaukti, bet patiems imtis iniciatyvos. Pavyzdžiui, Draugijos kovai su tuberkulioze susirinkimo metu buvo pasiūlyta, kad centro valdybos nariams, keliaujantiems draugijos reikalais, geležinkeliai taikytų nuolaidas.
Diskusijų metu Grinius siūlymą kritikavo: „mes patys labai norime vis iš Valdžios pinigus imti; tai yra nesveikas apsireiškimas [...]. Lietuviai, ypač prieš nepriklausomybės atgavimą ir pačią nepriklausomybę atgaudami parodė nepaprastai daug privačios iniciatyvos. Tikėtis reik, kad jos bus nemaža ir kovoj su tuberkuliozu“.
Nepavyko įsivaizduoti nė vieno politiko, JAV ar Lietuvos, kuris, nesvarbu kaip nusiteikęs, nebūtų tokioje situacijoje pažadėjęs pakalbėti ten, kur reikia.
