Vaclovas Voveris gimė 1922 m. vasario 17 d. Trakų apskrities Onuškio valsčiaus Bakaloriškių kaime daugiavaikėje darbščių ūkininkų Viktorijos Buivydavičiūtės-Voverienės ir Andriaus Voverio šeimoje. Šeima nebuvo turtinga. Turėjo kiek daugiau nei dešimt hektarų nederlingos Dzūkijos žemės. Šeimoje augo devyni vaikai: penkios seserys ir keturi broliai. Vaclovas buvo aštuntasis vaikas.
Šeima buvo labai darbšti. Dirbo visi. Gyveno taikiai ir ramiai, gerbiami kaimynų ir pažįstamų. Tėvas buvo griežtas, bet be reikalo vaikų nebausdavo. Voverių sodyba – graži, tvarkinga, rūpestingai prižiūrima.
Voverių šeimos idilė baigėsi 1940 m., kai bolševikai okupavo Lietuvą. 1941 m. Voveriai represijų išvengė, tačiau šios prasidėjo 1944 m. kartu su antrąja sovietų okupacija. Vyresnieji V.Voverio broliai ir seserys jau buvo sukūrę šeimas ir visi jie sulaukė vienokių ar kitokių okupantų represijų. Teko ragauti arba politinių kalinių, arba tremtinių duonos, patirti persekiojamų, namų netekusiųjų dalią. Du broliai – Vaclovas ir Vladas – pasirinko ginkluotosios kovos kelią.
Vyresnysis Vladas (g. 1918) buvo tarnavęs Lietuvos kariuomenėje, husarų pulke. Kai 1940 m. rusai okupavo Lietuvą, jis buvo perkeltas į Varėnos poligoną. Lietuvą okupavus vokiečiams, Vladas atsisakė skirtis su ginklu ir vokiečiai jį areštavo. Už nelegalų ginklo laikymą vokiečių administracija jį vienuolikai mėnesių įkišo į Lukiškių kalėjimą. Paskui paleido net nesudarę bylos.
Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, jis vėl buvo suimtas, šį kartą kaip bendradarbiavęs su vokiečiais. Po kelių Onuškio areštinėje praleistų parų buvo paleistas, bet jautė, kad gali būti suimtas dar kartą, todėl nelaukdamas tos bėdos pasitraukė į mišką. Tapo Siaubo būrio partizanu. Turėjo slapyvardį Deksnys. Žuvo 1946-ųjų vasario 17-ąją. Palaidotas Rudnios kapinėse.
Kaimo savisaugos būrys
Vaclovas Voveris vokiečių okupacijos metu gyveno tėvų sodyboje Bakaloriškių kaime. 1943 m. Smailuose raudoniesiems partizanams nužudžius Voverių giminaičius Joną Voverį ir jo nepilnametį sūnų, Vaclovui neliko jokių abejonių, kad nuo raudonųjų plėšikų reikia gintis patiems; vokiečiai neapgins. Kartu su kaimynais Jonu Kazlausku, Stasiu Kukliu, Jonu Dambrausku ir kitais įkūrė Bakaloriškių kaimo savisaugos būrį. Turėjo ginklų, kuriuos 1941 m. buvo palikę besitraukiantys raudonarmiečiai.
Tačiau 1944 m. balandžio 13 d. raudonieji partizanai beveik visas Bakaloriškes sudegino, nužudė keletą žmonių. Užpulta taip netikėtai, kad karo mokslų neragavę ir neapmokyti Bakaloriškių vyrai iš pradžių sutriko. Bet pergrupavę jėgas raudoniesiems banditams davė rimtą atkirtį, o pastarieji, nesitikėję sulaukti iš paprastų kaimiečių tokio pasipriešinimo, metę prisiplėštą turtą skubiai pasitraukė į savo irštvas Rūdninkų girioje.
Vėliau, prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, šitie padegėjai, plėšikai ir galvažudžiai tapo svarbiomis valdžios personomis ir pirmąjį savo keršto smūgį nukreipė į buvusius savisaugininkus. Vaclovas suprato, kad jam likti namie pavojinga ir nedvejodamas pasirinko partizano kelią.
Vaclovas Voveris-Žaibas – „Geležinio Vilko“ partizanų būrio ir grupės vadas
1944 m. rugsėjo 1 d. čekistų ieškomas Vaclovas Voveris išėjo į partizanų būrį. Pasirinko Žaibo slapyvardį. Slapyvardis priešams turėjo kelti nerimą; tai pasitvirtino jau netolimoje ateityje. Būrio branduolį sudarė buvę kaimynai, dalyvavę savisaugos būrio veikloje ir jau patikrinti mūšyje: Jonas Kazlauskas-Šermukšnis, Vacys Petrauskas-Guoba, Vytautas Kuzmickas-Viesulas, kiti pažįstami.
Žvelgiant iš laiko perspektyvos, galima tvirtinti, kad jie buvo ištikimi Žaibo bendražygiai iki pat mirties. Iš pradžių būryje buvo 20 kovotojų, vėliau jų gretos augo. V. Voverio-Žaibo partizanų būrys pavadintas „Geležinio Vilko“ vardu priklausė to paties pavadinimo Konstantino Barausko-Vėžio vadovaujamai „Geležinio Vilko“ grupei. Veikė Onuškio, Alovės ir Daugų apylinkėse.
Nuo pat pradžių V. Voverio-Žaibo vadovaujamų partizanų grupės vizitine kortele tapo aktyvūs ir bekompromisiai kovos veiksmai prieš sovietų okupantus ir jų kolaborantus stribus, šnipus, partinį aktyvą. Žaibas, neturėdamas jokio karinio išsilavinimo, sugebėjo vadovauti kovotojams ir surengti meistriškus puolimus ne tik prieš vietinį sovietinį aktyvą, bet ir prieš sovietų vidaus kariuomenę. Būtent jo suruoštose pasalose priešo kariuomenė patyrė didžiausius nuostolius. Kito taip efektyviai veikusio partizanų karo lauko vado Lietuvoje, ko gero, nebuvo. Partizanai juo pasitikėjo, nes Žaibas buvo sumanus ir drąsus vadas, puikus partizaninės kovos strategas.
Įvairiuose šaltiniuose nurodoma, kad Žaibo vadovaujami partizanai dalyvavo maždaug trisdešimtyje kautynių ir ofenzyvų prieš okupantus. Neįskaičiuojant smulkių susišaudymų, pavienių okupantų likvidavimo.
1944–1945 m. sandūroje tarp Onuškio ir Valkininkų susitelkė stambios (iki 300 vyrų) partizanų pajėgos. Tai buvo nuolat savo dislokacijos vietą keičiantys vadinamieji skrajojantys partizanų būriai. Būriams vadovavo K. Barauskas-Vėžys, Petras Balkus-Dzūkas, Edmundas Siniauskas-Liūtas, Jonas Jakubavičius-Rugys, Juozas Matukevičius-Vilkas ir V. Voveris-Žaibas.
1945 m. vasario 5–6 d. Burbonių miške, netoli Migučionių, į pasitarimą susirinko apie 180 partizanų. Svarstyta, kaip jiems reikėtų vienyti jėgas ir kokiais būdais kovoti su okupantų kariuomene, kokios galimybės laimėti kovą.
1945 m. vasario 7 d. partizanus užpuolė NKVD kariuomenei priklausančio 25-ojo šaulių pulko kareiviai ir stribai. Neturėdami kito pasirinkimo partizanai stojo į atviras kautynes. Mūšis vyko kelias valandas, jame savo narsa ypač pasižymėjo Žaibo vyrai. Buvo nukauta 17 enkavėdistų, tarp jų 2 karininkai, keli stribai. Kautynėse žuvo 6 partizanai ir du būrių vadai P. Balkus-Dzūkas ir E. Siniauskas-Liūtas.
Po šių kautynių NKVD baudėjai Migučionių kaime sudegino 15 sodybų, sušaudė ar gyvus sudegino 11 žmonių. Nukentėjo ir Žaibo giminaičiai. Žuvusių partizanų ir kaimo gyventojų kūnai buvo išniekinti Onuškyje. Žaibas prisiekė atkeršyti.
1945 m. vasario 23 d. Žaibo, Vėžio ir Vilko partizanų būriai surengė pasalą Daugų stribams prie Kančėnų kaimo. Tada sunaikinti devyni patys aršiausi Daugų stribai ir Kančėnų apylinkės tarybos pirmininko pavaduotojas.
Išvakarėse jungtinė partizanų grupė, kurią sudarė apie 50 kovotojų, ruošėsi pulti Daugų miestelį. Kad išviliotų Daugų stribų įgulą, vienai kaimo moterėlei įsakyta nueiti į miestelį ir pranešti, kad 4 kilometrai nuo Daugų, Kančėnų kaime, yra apsistoję apie 10 partizanų. Gavęs šią „informaciją“, Daugų valsčiaus NKVD poskyrio viršininkas Petrovas su 22 stribais iš karto išvyko nurodyto kaimo link.
Vos pasiekus Kančėnus ir pradėjus supti namą, kuriame neva turėjo būti partizanai, Daugų įgula pateko į kryžminę pasaloje laukusių partizanų ugnį. Tokio įvykių posūkio nesitikėję naikintojai puolė į paniką, keletas nepaleidę nė vieno šūvio ir metę ginklus iškart pabėgo atgal į Daugus, kiti po pusvalandį trukusio mūšio atsitraukė, palikdami kovos lauke nukautus saviškius.
Partizanų šaltinių duomenimis, buvo nukauta apie 12 stribų ir 3 paimti į nelaisvę, taip pat paimta 9 šautuvai, 5 granatos, šovinių; žuvo vienas partizanas Mykolas Statkevičius.
Po mūšio ėjusio NKVD vidaus kariuomenės siautimo metu buvo suimti 4 žmonės, o okupantų ataskaitose atsirado „Kančėnų kaimo piliečių paliudijimai“ apie 2 nukautus ir 2 sužeistus partizanus. Dėl susidūrimo su gausiomis NKVD pajėgomis grėsmės partizanai atsisakė plano pulti Daugus ir pasitraukė į Dusmenų mišką.
1945 m. birželio 14 d. Žaibo, Vėžio ir Vanago partizanų grupių junginys pateko į enkavėdistų apsuptį ir visą dieną kovėsi Varčios miške. Partizanai stojo į atvirą mūšį su keleriopai gausesnėmis priešo pajėgomis – NKVD kariuomenės 220-uoju pasienio pulku. Partizanai privertė enkavėdistus trauktis, bet pastariesiems greitai buvo atsiųstas nemenkas pastiprinimas. Reikėjo kaip nors pasitraukti patiriant kuo mažiau nuostolių.
Partizanams, vadovaujamiems V. Voverio-Žaibo ir Antano Kulikausko-Daktaro, vakare pavyko pernelyg nenukentėjus prasimušti iš apsupties; suklaidinti iš kitos pusės miško atėję enkavėdistai susišaudė tarpusavyje. Mažomis grupėmis partizanai atsitraukė nuo vienų į kitus šaudančių enkavėdistų ir sėkmingai grįžo į savo stovyklavietes.
1945 m. birželio 24 d. sovietai vėl užklupo Varčios miške susirinkusius partizanus. Kautynėse žuvo apie 10 partizanų, o sunkiai sužeistas grupės vadas K. Barauskas-Vėžys buvo paimtas į nelaisvę; vėliau nusižudė Alytaus ligoninėje. Po K. Barausko-Vėžio žūties vadovauti „Geležinio Vilko“ grupei ėmė V. Voveris-Žaibas.
Dar prieš Varčios miško kautynes 1945 m. birželio pradžioje kpt. Domininkas Jėčys-Ąžuolis Punios šile buvo sušaukęs partizanų junginių vadų pasitarimą, jame „Geležinio Vilko“ grupės atstovo teisėmis dalyvavo ir V. Voveris-Žaibas. Šiame pasitarime buvo įkurta Dzūkų rinktinė, patvirtinta grupių štabų sudėtis ir dalinių veiklos teritorijos.
Po metų – 1946 m. gegužę – susikūrė Dainavos apygarda. Žaibo vadovaujama „Geležinio Vilko“ grupė (Dzūkų rinktinės sudedamoji dalis) tapo kovingiausiu šios apygardos vienetu. Tada grupė vienijo apie 30 kovotojų; veikė Daugų ir Alovės (dalyje) valsčiuose.
Bendražygiai – V. Voveris-Žaibas ir Lionginas Baliukevičius-Dzūkas
1946 m. vasaros pabaigoje įvyko vienas svarbus susitikimas, turėjęs įtakos ne tik V. Voverio-Žaibo vadovaujamos „Geležinio Vilko“ grupės veiklai, bet ir visai Dainavos apygardai. 1946 m. vasarą, pabėgęs iš sovietų lagerių, į Lietuvą grįžo Lionginas Baliukevičius.
Negalėdamas gyventi legaliai, jis pradėjo ieškoti ryšių su partizanais. Tarpininkaujant L. Baliukevičiaus jaunystės draugui Mikui Babrauskui (vėliau – Dainavos apygardos Visuomeninės dalies viršininkui Vaišvilkui), palaikiusiam ryšius su Žaibu, pastarasis ir L. Baliukevičius susitiko.
Istorikas, dabartinis Lietuvos Respublikos Seimo narys Algis Kašėta rašo: 1946 m. rugsėjo 1-ąją L. Baliukevičius buvo priimtas į Dainavos apygardos Dzūkų rinktinės Geležinio Vilko grupę eiliniu kovotoju. Grupei vadovavo vienas narsiausių Dzūkijos partizanų vadų – Vaclovas Voveris-Žaibas, su kuriuo gan greitai L. Baliukevičius-Dzūkas tapo nuoširdžiausiais draugais.
Žaibas greitai įtraukė naująjį kovotoją į partizaninių kovų sūkurius. Pirmasis L. Baliukevičiaus krikštas ugnimi nebuvo kuo nors išskirtinis (bent jau atsižvelgiant į Žaibo vadovaujamos grupės veiksmus) – rugsėjo 4 dieną šalia Rimėnų kaimo buvo surengta įprasta pasala vietiniams stribams.
O štai 1946 m. lapkričio viduryje surengtą pasalą ties Rakatanskų ir Purvelių kaimais verta aprašyti plačiau. Lapkričio 14 dieną, turėdama aiškų tikslą – įvilioti okupantų pajėgas į pasalą ir jas sunaikinti, ties Rakatanskų ir Purvelių kaimais susirinko apie 50 partizanų grupė. Operacijai vadovavo seni bendražygiai – V. Voveris-Žaibas ir J. Jakubavičius-Rugys.
Rugys vadovavo partizanams užimant tinkamas pozicijas. Tada Žaibas įsakė likviduoti saugumiečių šnipą iš Purvelių kaimo – Igną Sarapinavičių; jo troba buvo už puskilometrio nuo partizanų užsiimtų pozicijų. Popietę šnipą likvidavo.
Ankstų lapkričio 15-osios rytą I. Sarapinavičiaus žmona išskubėjo į Daugų MVD poskyrį. Po kiek laiko partizanų žvalgas pranešė, kad pastebėjo atvažiuojant mašiną su kariais. Partizanai jau buvo pasiruošę paleisti ugnį į atvažiuojančiuosius, bet tie, lyg nujausdami, sustabdė mašiną ir užėjo pas vieną ūkininką.
Žaibas ir Rugys greitai pakoregavo kovotojų užimtas pozicijas. Deja, vienas partizanas iš jaudulio netyčia nuspaudė gaiduką – nuaidėjo šūvių papliūpa. Daugų valsčiaus MVD poskyrio viršininko vadovaujama grupė puolė tą aukštumą, iš kur pasigirdo papliūpa. Partizanai atsakė įnirtinga ugnimi ir ėmė juos supti. Kautynės truko apie dvi valandas.
MVD kariai ir stribai gynėsi narsiai – tą pripažino ir patys partizanai, tačiau tas jų neišgelbėjo. Buvo nukauti čekistų operacijai vadovavę Daugų valsčiaus MVD poskyrio viršininkas vyr. ltn. Derkousov, 4-os vidaus kariuomenės divizijos 34-o motošaulių pulko 7-os kuopos vadas Judin Sergei Ivanovič ir dar 3 karininkai, 8 kareiviai, 5 stribai.
Žuvo ir vienas partizanas – ypatinga narsa pasižymėjęs Valkininkų būrio vadas Antanas Radžius-Šturmas. Dar trys partizanai buvo sužeisti. Partizanai paėmė nukautų okupantų ginklus (2 lengvuosius kulkosvaidžius, 7 automatus, 8 šautuvus, 5 trumpuosius ginklus, 25 granatas), sudegino sunkvežimį ir sėkmingai pasitraukė.
Šis tikrasis V. Voverio-Žaibo suplanuotas L. Baliukevičiaus-Dzūko krikštas ugnimi dar labiau sustiprino šių dviejų Lietuvos partizanų draugystę ir pasitikėjimą vienas kitu. Nenuostabu, kad 1948 m. pradėjęs rašyti dienoraštį L. Baliukevičius-Dzūkas Žaibą mini itin dažnai.
Viename iš 1948 m. rugpjūčio mėnesio įrašų Dzūkas, apimtas slogių minčių, rašo: Nejauti, kaip širdį nejučiom suspaudžia: bėga laikas, bėga jaunystė, bėga meilė – viskas bėga... Prieš mus nežinia, ir baisi nežinia. Tie anglosaksiškieji diplomatai Maskvoje sprendžia milijonų likimą. Vargiai ar jie mus (čia turiu galvoje ne tik partizanus ir Lietuvą, bet ir visą Rytų Europą) prisimena. Jie tikriausiai nepasidalina sferomis, o kuo galim rūpėti mes? Žaibą, matyt, irgi panašios nuotaikos užklumpa. Mes su juo prisimenam, kad jau esam vyrai: man 23 metai, jam – 26. Nejučiomis subrendom. Subrendom per anksti – su šautuvu, su pavojais. Nejaugi mes jau vyrai? Rodos dar taip neseniai buvom vaikai, gimnazistai. Kaip tas laikas bėga!
Dar viena Žaibo ofenzyva ir jos atgarsiai
Jausmai jausmais, o žūtbūtinė kova tęsėsi. 1948 m. spalio 26 d. Onuškio miške prie Jurgionių kaimo susirinko apie 16–17 partizanų grupė, vadovaujama V. Voverio-Žaibo ir Petro Šilansko-Labučio. Žaibas susirinkusiems partizanams pranešė, kad suplanavo operaciją, kuria siekia išprovokuoti priešo pajėgas mestis persekioti partizanų. Operacijos tikslas – persekiotojus įvilioti į pasalą ir sunaikinti. Operacijai paruoštos dvi galingos minos.
Viskas buvo kruopščiai apgalvota, suplanuota ir pradėta vykdyti kitos dienos rytą. Partizanai pasidalijo į dvi grupes – pirma 5 partizanų grupė gavo nurodymą nueiti į Gudakiemio mišką (4 km iki Rūdiškių) ir kelyje iš Rūdiškių į Onuškį sustabdyti kokią nors į Onuškį važiuojančią mašiną bei išprovokuoti iškviesti kariuomenę.
Kita grupė, vadovaujama Žaibo, patraukė link Onuškio ir netoli Grendavės kaimo užminavo kelią bei įsitaisė pasaloje. Apie 10 valandą ryto pirmoji grupė sulaikė Onuškio kryptimi važiavusį miškų ūkio sunkvežimį. Partizanai iš keleivių kai ką atėmė, davė keletą egzempliorių antisovietinių karikatūrų ir paleido važiuoti toliau, o patys pasitraukė.
Sunkvežimio vairuotojas, atvykęs į Onuškį, iškart informavo apie įvykį MGB poskyrį. Laikinai Onuškio valsčiaus MGB poskyrio viršininko pareigas einantis ltn. Pacevičius tuoj pat suorganizavo 18 žmonių operatyvinę-karinę grupę, ji sušoko į sunkvežimį ir išskubėjo pasitikti savo mirties.
Nuvažiavus nuo Onuškio apie 4 km karių sunkvežimis užvažiavo ant minų ir susprogo. Pasaloje buvę partizanai po sprogimo likusius gyvus okupantus sunaikino kulkosvaidžių ir šautuvų ugnimi. Per operaciją partizanai nukovė Onuškio MGB poskyrio vyresnįjį operatyvinį įgaliotinį ltn. Pacevičių, to paties MGB poskyrio operatyvinį įgaliotinį j. ltn. Mikolajūną, vidaus kariuomenės 261-ojo šaulių pulko 5-os šaulių kuopos būrio vadą ltn. Sergejev, 3 seržantus ir 11 eilinių kareivių.
Yra išlikusių amžininkų prisiminimų, kur teigiama, kad vienas kareivis išgyveno, nes partizanai palaikė jį žuvusiu.
Partizanai susirinko nukautųjų ginklus ir patraukė savo keliais. Šis atvejis išskirtinis tuo, kad okupantų kariuomenė ne tik kad nesilaikė nerašytos taisyklės nekalbėti ir nerašyti apie kovose su partizanais žuvusius karius, ne tik atvirai pripažino savo nuostolius, bet ir pastatė žuvusiems kareiviams paminklą, kuriame kažkodėl iškalė tik 16 pavardžių. Tas okupantų nuostolius menantis paminklinis akmuo, apaugęs dilgėlėmis, iki šios dienos dūla vieškelio Onuškis–Rūdiškės pakraštyje.
2004 m. Radviliškio rajone, Mėnaičių kaime, Stanislovo Mikniaus sodyboje, kurioje 1949 m. vasarį įvyko visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas, buvo rastas partizanų archyvas. Tarp daugybės Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio, Kęstučio ir Prisikėlimo apygardų partizanų dokumentų aptiktas paprastas, iš sąsiuvinio išplėštas lapelis, kuriame ranka aprašyta V. Voverio-Žaibo įvykdyta ofenzyva.
Sugretinus rašysenos pavyzdžius, paaiškėjo, kad tekstą rašė Dainavos apygardos vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Iškyla klausimas, kodėl Vanagas tai rašė? Yra žinoma, kad jam ir Tauro apygardos vadui Aleksandrui Grybinui-Faustui, kaip Pietų Lietuvos partizanų srities atstovams, nuvykus į partizanų vadų suvažiavimą, tenykščiai partizanai bei Jonas Žemaitis-Vytautas ilgai jais nepasitikėjo, laikė provokatoriais. Jie kelias dienas intensyviai tardyti.
Aiškesnė situacija pasidaro perskaičius L. Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštį, kuriame aprašoma Vanago jam papasakota istorija: Vanagas, nuvykęs į Žemaitiją, iš karto irgi buvo palaikytas provokatoriumi. Susitikęs su Vanagu, Žaltys (J. Žemaitis-Vytautas – aut. past.) netikėjo (juo) ir patarė Vanagui geriau grįžti atgal. Taip tardė tris dienas, kol pagaliau patikėjo. Būdinga to „tardymo“ viena smulkmena. Vienas partizanas, pamatęs, kad Vanagas turi naują desantinį automatą, patikrino apkaboje esančius šovinius. Radus 1947 metų gamybos šovinių, kilo įtarimas, iš kur partizanas tokiu metu gali gauti šovinių. Nežinau kaip Vanagas pasiteisino ir kaip juo patikėjo. Tą desantinį automatą Vanagas mainais buvo gavęs iš Šermukšnio (Jono Kazlausko – aut. past.), kuris jį kaip trofėjų paėmė iš sunkvežimio, Žaibo susprogdinto prie Onuškio 1948 m. rudenį.
Taigi labiausiai tikėtina, kad A. Ramanauskas-Vanagas šį raštelį, kaip paaiškinimą dėl jo disponuojamo ginklo ir šovinių, bus parašęs J. Žemaičiu-Vytautui. Taip atgarsiai apie Žaibo įvykdytą ofenzyvą nusirito per visą Lietuvą.
Kazimieraičio rinktinės vado žūtis
Dar prieš išvykdamas į visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimą 1948 m. rugsėjį, tuometis Dainavos apygardos vadas A. Ramanauskas-Vanagas paskyrė V. Voverį-Žaibą į partizano Kazimieraičio rinktinės (iki 1947 m. rugsėjo vadinosi Merkio rinktine – aut. past.) vado pareigas. Užėmęs naujas pareigas, Žaibas ir toliau tęsė aktyvią kovą.
Eidamas naujas partizano Kazimieraičio rinktinės vado pareigas Žaibas ne tik surengė pirmiau aprašytą ofenzyvą prie Onuškio, bet ir dar vieną beatodairiškos drąsos reikalaujančią operaciją Alytuje.
1948 m. rugsėjo 30 d. Žaibo vadovaujami kovotojai įsiveržė į Alytaus ligoninę, norėdami išvaduoti sužeistą ir suimtą „Geležinio Vilko“ grupės partizaną Petrą Krisiulevičių-Tigrą. Deja, dėl partizanų nepatyrimo veikti mieste ir pastatuose operacija nenusisekė – Alytaus ligoninės patalpose susišaudyta su apsauga; partizanai turėjo atsitraukti.
Per operaciją vos nežuvo Žaibas – kulka suskaldė ant jo krūtinės kabojusius žiūronus, bet pats rinktinės vadas nebuvo sužeistas.
Aktyvūs Žaibo veiksmai negalėjo neatkreipti sovietų saugumo dėmesio. Partizanas anksti pateko į saugumo įskaitą. MGB netruko sužinoti Žaibo tapatybę, nors ir pats partizanas jos nesistengė slėpti. 1947 m. pradžios MGB dokumentai byloja, kad V. Voverį-Žaibą ir jo vadovaujamos „Geležinio Vilko“ grupės partizanus sekė agentai Olga, Gabrys, Nočnoj, Grybas, Vasiliauskas, Beržas, Meri.
MGB visaip stengėsi sukiršinti Žaibą su Rugiu, Kazimieraitį su Ąžuoliu ir Vanagu, paskleisti per savo sėbrus neva tas ar kitas bendradarbiauja su MGB. Ne kartą agentai smogikai norėjo fiziškai likviduoti Žaibą. 1946 m. jie, nepasiekę tikslo, atsiskleidė. 1947 m. operacija baigėsi irgi nepasiekus planuotų rezultatų. 1948 m. – tas pats. Agentai smogikai nukaudavo partizanus ir suimdavo juos remiančius žmones, bet Žaibas jiems buvo nepasiekiamas.
1948 m. rudenį, prieš išvykdamas į visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimą, Dainavos apygardos vadas A. Ramanauskas-Vanagas apygardos vadavietę perkėlė į Daugų valsčiaus Kalesninkų miško „Geležinio Vilko“ grupės veikimo teritoriją. Vadovauti apygardai jis pavedė Šarūno rinktinės vadui Benediktui Labenskui-Kariūnui; šis į apygardos vadavietę atvyko žiemos pradžioje.
Bet į apygardos štabą įsismelkė ir MGB klasta. Partizanų vadovybė akivaizdžiai matė, kad partizaninės kovos taktiką reikia keisti – ji turi įgyti dvasinės kovos dimensiją. Partizanams reikėjo ne tik gerai valdančių ginklą karių, bet ir intelektinio fronto darbuotojų. Todėl tų pačių 1948 m. vėlyvą rudenį į Dainavos apygardos štabą buvo priimta jaunų partizanų – rašytojai Kostas Kubilinskas ir Adolfas Skinkys. Deja, jie abu buvo MGB užverbuoti agentai. Šį kartą niekas iš partizanų, net Žaibas, nenujautė klastos.
Labai taikliai šią situaciją savo knygoje „Laisvės kovos karžygys Vaclovas Voveris-Žaibas“ apibūdina Ona Voverienė: Tikras karys, genialus partizaninės kovos strategas, beveik niekada nesuklydęs kovos vadas, prieš klastą jis pasirodė bejėgis. Jis nežinojo, kad ištižusiais ir vien tik savo kailiu besirūpinančiais niekada negalima pasitikėti – jie išduos, parduos, gelbės tik savo kailį. Apie lietuvių inteligentų klastą ir veidmainystę, jų kinkadrebystę ne kartą buvo rašęs Vincas Kudirka, pats patyręs savo tariamų draugų išdavystes. Bet Vaclovas apie tai nežinojo. Jam, kaip ir bet kuriam doro lietuviško kaimo vaikui, inteligentas atrodė turėtų būti padorus žmogus.
Į apygardos štabą infiltruoti MGB agentai savo straipsniais partizanų spaudoje po truputį įgijo vis didesnį laisvės kovotojų pasitikėjimą. Jie kartu su Dainavos apygardos štabo nariais gyveno Kalesninkų miško bunkeriuose, ten tuo metu buvo ir L. Baliukevičius.
1949 m. kovo 6 d. L. Baliukevičius-Dzūkas paliko abu poetus-agentus su apygardos vadu Kariūnu ir išvyko su keliais palydovais tikrinti apygardos. Agentai, likę bunkeryje su B. Labensku-Kariūnu, 1949 m. kovo 7 d. nušovė jį miegantį. Iš bylos medžiagos žinoma, kad K. Kubilinskas šovė pirmas, o A. Skinkys, kaip mokė emgėbistai, iššovė kontrolinį šūvį.
Nubėgę į Alytų, jie išdavė tame pačiame Kalesninkų miške įsikūrusį Kazimieraičio rinktinės štabo bunkerį. MGB kariuomenė keliais žiedais apsupo rinktinės štabą. Iš jo iššokęs rinktinės vadas V. Voveris-Žaibas ir vieno būrio vadas J. Kazlauskas-Šermukšnis mėgino prasimušti iš apsupties, bet buvo nukauti. Bunkeryje pasigirdo sprogimas. Manoma, kad iš anksto užminuotą vadavietę susprogdino joje buvę Kazimieraičio rinktinės štabo viršininkas Viktoras Kazlauskas-Vanagas ir būrio vadas Petras Šilanskas-Labutis.
Po operacijos čekistų darytoje nuotraukoje gerai matyti prie bunkerio suguldyti mėginusių prasiveržti Žaibo ir Šermukšnio kūnai, o greta jų palapinsiaustėmis uždengti sprogimo sudraskyti Vanago ir Labučio kūnai. Visų žuvusiųjų palaikai buvo išniekinti Alytaus MGB būstinės kieme. Jų užkasimo vieta nežinoma. Tada dėl K. Kubilinsko ir A. Skinkio išdavysčių žuvo 15 partizanų, o pačią štabų sunaikinimo operaciją čekistai pavadino labai iškalbingai – „Kanibalai“.
Po kelių dienų iš apygardos padalinių patikros grįžęs L. Baliukevičius-Dzūkas rado tik buvusių įnirtingų kautynių pėdsakus.
Apgailėdamas savo seniausią bendražygį ir išreikšdamas panieką bei neapykantą išdavikams, savo dienoraštyje jis rašė: Žaibe, mielas Žaibe, nejaugi tu žuvai? Nejaugi tau buvo lemta žūti dabar, kai mes kaip tik labiausiai esame tavęs reikalingi? Žiūriu pasilenkęs į bunkerio duobės gilumą, tyrinėju ir stengiuosi įsivaizduoti, kaip vyko ši baisi tragedija. Ir aš, rodos, matau tave, Žaibe, svaidantį pro bunkerio angas granatas. Tu paskutinį kartą nurodai vyrams, ką reikia daryti. Tai tu buvai tas, kuris išsiveržė į viršų su pragaru ir kovėsi! Koks baisus turėjai būti savo priešams! Žaibe, brangus Žaibeli, tavęs jau nėra... Ir mano viduje kaupiasi didžiulė neapykanta išdavikams. Prakeikti niekšai ir bailiai! O, jeigu jūs mums patektute į rankas! Ištisus savo gyvenimo metus atiduotume, kad galėtume akis į akį susitikti. Pajaustumėte ant savo kailio, kaip miršta išdavikai. * * *
Dainavos apygardos partizaną Kazimieraičio rinktinės vadą Vaclovą Voverį-Žaibą galima pagrįstai laikyti partizaninio karo lauko vado etalonu. Šis vos šešis pradžios mokyklos skyrius baigęs kaimo vaikinas pasirodė turįs karvedžio talentą.
„Gyvenk taip, tarsi nuo tavęs vieno priklausytų visos Lietuvos likimas“ – toks buvo Vaclovo Voverio gyvenimo credo. Gyventi pagal tokį principą galėjo tik idealistas ir nepaprastai kilnios dvasios žmogus. Partizano kelią pradėjęs kaimo savisaugos būryje, jis tapo vienu iš aštuonių Lietuvos partizanų, kuriems buvo suteiktas Laisvės kovos karžygio garbės vardas, 1950 m. partizanų vadovybės jis buvo apdovanotas visų laipsnių Laisvės Kovos Kryžiais (su kardais ir be kardų) (po mirties).
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, 1997 m. gruodžio 22 d. Vaclovui Voveriui-Žaibui pripažintas kario savanorio statusas, Lietuvos Respublikos Prezidento 1997 m. lapkričio 20 d. dekretu suteiktas Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinas (šiuo metu – Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius), Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 1998 m. gegužės 13 d. įsakymu – kapitono laipsnis (po mirties).
