Jei ji smulkaus sudėjimo, tegul joja ant jo, taip paslėps stoto skirtumą.
Jei turi gražią nugarą, teužima padėtį, kad jis ją matytų. Jei turi gražias kojas, tegul daro kaip Melanionas, ant savo pečių susikėlęs Atalantos kojas. Tai pati geriausia poza.
Jei moters gražios jaunatviškos kojos ir gražios krūtys, tesigula ant lovos įstrižai, o vyras tegul stovi.
O jei moteris nori parodyti ilgą savo šlaunų liniją, tesiklaupia ant lovos ir teatlošia galvą (taip jos figūros linijos bus švelnesnės).
Jei ant jos pilvo raukšlės, tegul sėda raita ant partnerio atgręždama nugarą.
Paprasčiausia ir mažiausiai varginanti poza – kai ji išsiteisia lovoje ant šono, o mylimasis apkabina jos nugarą...“
Tai Ovidijaus patarimai iš jo „Meilės meno“ trečiosios knygos, joje jis siūlo ir svarbiausią patarimą, kad būtų galima su didžiausiu malonumu mėgautis įvairiomis sekso pozomis: įvertinti brandžias moteris. Jos turi didžiulį privalumą – patirtį. Kaip pabrėžia poetas: „Tik patirtis padaro menininku“, ir priduria: „... Jau patyrusi moteris turi daugiausia patirties [...] Išmaniu rūpesčiu geba pridengti amžiaus metus, taip ji tau tikrai neatrodo sena, tūkstančiu pozų ji gali suteikti malonumą taip, kaip tu nori [...] be erzinančio ir tuščio susijaudinimo.“
Bet reikia pabrėžti, kad prieš du tūkstančius metų „senos“ samprata buvo kitokia nei mūsų... Keturiasdešimtmetė, šiandien visuotinai laikoma jauna, žavia ir juslingumo viršūnėje esančia moterimi, romėnui atrodo gerokai įmetėjusi, beveik senolė – ir ne be reikalo, turint galvoje, kad santuokos amžius buvo apie 14 metų, o tikėtina moters gyvenimo trukmė – apie 29 metus...
Daugelis šių Ovidijaus aprašomų pozų pavaizduotos garsiuose Pompėjų paveiksluose. Be estetinio mylėjimosi aspekto, yra dar praktiškesnių sekso žaidimo pozų, suteikiančių daugiau malonumo kūnui ar sąmonei. Kiek jų? Daug daugiau nei galėtumėte pagalvoti...
Malonumo akrobatai
XIX a. pradžioje vokiečių filosofas Friedrichas Karlas Forbergas išleido studiją apie seksualinį elgesį, pagrįstą senovės tekstais (iš esmės graikiškaisiais ir romėniškaisiais): De figuris Veneris („Apie Veneros figūras“ (lot.)). Vadovėlis tais laikais sukėlė didelį skandalą, ir tai nulėmė jo likimą – per kitus amžius buvo daugybę kartų perleistas. Baigdamas savo tyrinėjimus, Forbergas sudaro galimų pozų, kuriomis senovėje buvo mylimasi, sąrašą. Išvardytos net 85 meilės pozos!
Toks didelis skaičius yra todėl, kad jungiami, sakytume, erotiniai „veiksmai“ partnerio atžvilgiu ir vis kitos pozos.
Iš tikrųjų Forbergas aprašo devyniasdešimt pozų, bet į sąrašą įtrauktos ir „ekstremalios“ – pavyzdžiui, penkių asmenų seksas ar santykiai su gyvūnais ir panašiai.
Stebina faktas, kad visos šios pozos aptinkamos senovės tekstuose, išbarstytos įvairių žanrų kūriniuose, pasiekusiuose mus... Žodžiu, Forbergas tik sudarė jų sąrašą, nieko daugiau. Kitaip tariant, graikai, o ypač romėnai lovoje buvo itin išradingi...
Bet ar jie tikrai mylėdavosi šiomis pozomis? Mes to, aišku, nežinome. Juk iš esmės jie buvo kaip mes, kūrybingi ir aistringi, bet tikrai ne iškrypę, kaip manoma. Buvo tiktai gyvenimo malonumų mėgėjai, o seksas, kaip jau sakėme, vertinamas be to nuodėmės ir kaltės jausmo, šiandien taip paplitusio. Gyvenimas buvo visavertis – kaip žaidimas, kaip malonumas.
Vis dėlto yra būdas suprasti, kokiomis pozomis mylėdavosi senovės romėnai... Jis – priešais visų akis. Pakanka pasižiūrėti (knygose, muziejuose ar internete) į erotines romėnų laikų freskas, į lytinius aktus, pavaizduotus statulėlėse ir ant lempų, grafičius ant sienų, išlikusius du tūkstančius metų. Štai ir išnyra visas antikos laikų „uždraustasis“ pasaulis – lyg reportažas iš raudonųjų žibintų kvartalo.
* * *
Alberto Angela. Meilė ir seksas senovės Romoje. Iš italų kalbos vertė Aurelijus Katkevičius. – Vilnius: Tyto alba, 2014. – 328 p. Viršelio dailininkė Asta Puikienė.
Alberto Angela (Albertas Andžela, g. 1962 m.) – italų paleontologas, gamtos tyrinėtojas, mokslo populiarinimo laidų vedėjas ir rašytojas. Lietuvių kalba jau išleistos dvi jo knygos apie kasdienį gyvenimą senovės Romos imperijoje (“Viena diena Senovės Romoje” ir „Romos imperija. Kelionė paskui monetą“). Ši, trečioji knyga – apie tai, kas gyvenimą daro pakeliamą. Apie meilę. Autorius leidžia mums patirti malonumą skaitant šį romaną, kuris tikslus kaip istorinė monografija.
„Meilė ir seksas senovės Romoje“ atsako į daugybę klausimų. Kaip bučiavosi senovės romėnai, ką žiūrėdami vienas kitam į akis sakydavo įsimylėjėliai, ar sužadėtinis kviesdavo savo išrinktąją vakarienės, ar egzistavo biseksualumas ir kūniškos meilės mokslas – Kamasūtra. Kaip mylėdavosi imperatoriai ir prasčiokai, kokiais būdais žmonės viliodavo vieni kitus ir kokie buvo seksualiniai tabu. Ar egzistavo neištikimybė, jei taip, – kas grėsė neištikimiesiems?
Įsivaizduokime, kad atsidūrėme senovės Romos aikštėje. Čia vaikštinėja įsimylėjėlių pora, gladiatorius, besižvalgantis į kilmingą merginą, tėvas, lydintis sūnų padaryti tai pirmą kartą pasimylėti, aukšto lygio prostitutė... Gerai pažiūrėkime į šiuos žmones – pakaks pabūti su jais vieną dieną ir perprasime intriguojančias senovės Romos meilės ir sekso paslaptis. Pamatysime, kad romėnų būdas mylėti neįtikėtinai primena mūsiškį.
