Klaipėdiečio skulptoriaus Gintauto Jonkaus sukurtas bronzinis bareljefas papuošė namą, kuriame ilgai gyveno lietuvių literatūros padangę tarpukariu sudrebinusio "Keturių vėjų" sąjūdžio atstovas S.Šamerys (tikroji pavardė – Šmerauskas). Išgarsėjęs kaip maištininkas, jachta raižęs Baltijos platybes šis kūrėjas gūdžiu sovietmečiu buvo priverstas nuleisti bures - ir jūroje, ir poezijoje. Pagerbti iškilų poetą keturvėjininką sumanė Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos direktorius, rašytojas Juozas Šikšnelis ir marinistų kūrybai neabejingas jūrų uosto įmonės Centrinio keleivių ir krovinių terminalo vadovas, buvęs miesto meras Benediktas Petrauskas. Pastarojo iniciatyva suradus lėšų šis projektas buvo įgyvendintas.
Atidengus bareljefą ant restauruoto namo, kuris dabar paverstas viešbučiu ir restoranu, J.Šikšnelis pasidžiaugė, kad pagaliau pavyko įamžinti nepelnytai užmiršto poeto užsispyrėlio, nesenstančio skeptiko ir eksperimentatoriaus S.Šemerio atminimą. B.Petrauskas pažymėjo, kad tokie įsimylėję jūrą ir gyvenimą, audras keliantys "vėjo pranašai" reikalingi vieninteliam Lietuvos uostamiesčiui.
Tarpukariu S.Šemerį išgarsino jo pirmoji nedidelė vos šešiolikos eilėraščių knygelė "Granata krūtinėje" - bene skandalingiausias debiutas lietuvių literatūroje. Tada autorius sulaukė, kaip pats rašė, "siautėjančios literatūros kritikos audros". Vėliau jis pats prisipažino, jog kurdamas eiles galvojęs ne apie sprogmenis – šitaip norėjęs išlieti savo jausmus mylimai merginai Natai.
Pirmieji S.Šemerio kūriniai dar 1914 metais publikuoti juokų ir satyros laikraštyje "Garnys". Kaune jis kartu su Kaziu Binkiu ir Juozu Petrėnu 1922 metų vasario 16-ąją paskelbė ekspresionistų manifestą "Keturių vėjų pranašas", lyg žaibas nutvieskusį tuometę lietuvių poeziją, kurią išdidūs, o kartais net įžūlūs keturvėjininkai vadino "bala". Kitų kūryba jiems buvo tik "limonadas".
Persikėlęs į Klaipėdą S.Šemerys mokytojavo, parašęs skelbimą į laikraštį susirado 23 metais jaunesnę žmoną mažlietuvę Leoniją Stakelytę iš Katyčių miestelio (Pagėgių r.). Daugiau kaip 40 metų su poetu išgyvenusi moteris vėliau prisiminė, kokių taisyklių laikėsi sutuoktiniai: "visuomet gerai vienas apie kitą galvoti, mandagiai vienas su kitu šnekėti, didvyriškai vienas už kitą kovoti".
Vėjų persmelktos poezijos kūrėjas S.Šemerys pagristai vadinamas Lietuvos buriavimo sporto pradininku. Dar 1934 metais iš klaipėdiečio vaistininko Kazimiero Mažono nupirktą dvistiebę jachta pavadinęs keistoku vardu „Tegu“, poetas įgyvendino savo gyvenimo svajonę – išplaukus į Baltiją galynėtis su siautulingais vėjais ir bangomis. Buriavo ne tik Kuršių mariose – atstovaudamas Lietuvą tarptautinėse regatose buvo nusigavęs iki Visbio, Stokholmo, Helsinkio. Farozundo.
Vadintas futuristu, bet save laikęs ekspresionistu S.Šemerys gyveno pagal paties surašytus "Dvylika įsakymų sau". Vienas jų skelbė - "rašyti, kad ir nespausdina". Sovietmečiu nepadžiovęs plunksnos poetas tęsė jaunystėje pradėtą "kalbos inžinerystės" darbą, gludino savo eilėraščių formą. Skambiausia jo poezijos rinktinė "Granata krūtinėje" pakartotinai išleista tik 1969 metais.
Antrąkart sviedęs į lietuvių literatūros lauką "Granatą krūtinėje" S.Šemerys įsidrąsino – nusiuntė pareiškimą Lietuvos TSR rašytojų sąjungai prašydamas jį priimti į šią organizaciją nariu, bet jokio oficialaus atsakymo iš vadovų nesulaukė - "vėjo pranašų" poreikis tuomet buvo stipriai sumenkęs.
Sovietmečio funkcionierių klaidą vėliau ištaisė Klaipėdos apskrities rašytojų organizacijos pirmininkas J.Šikšnelis, paskelbęs,kad S.Šemerys, po daugiau kaip trisdešimties metų nuo jo mirties, priimtas į Lietuvos rašytojų sąjungą garbės nariu. Režisierius ir aktorius Sigutis Jačėnas ta proga išleido dedikaciją – kompaktinę plokštelę "Oi, jūros burės", kurioje įrašyti paties S.Šemerio skaitomi eilėraščiai, amžininkų prisiminimai, prieš mirtį įgarsintas poeto testamentas.
Vykdant paskutiniąją S.Šemerio valią, jis palaidotas Karklės žvejų kapinaitėse prie ošiančios jūros. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, pagerbdami keturvėjininko atminimą klaipėdiečiai suaugusiųjų gimnazijai, kuriai jis po karo vadovavo, suteikė Salio Šemerio vardą.
