Livonijos karas ir totorių antpuoliai
Įvykiai. Visos baisybės vyko beveik nepaliaujamo karo fone, kurį Rusija kariavo įtempdama paskutines jėgas. Po Kazanės Ivanas atsisuko į vakarines sienas ir nusprendė užgrobti jau nusilpusio Livonijos ordino Pabaltijo žemes.
Pirmosios rusų armijos pergalės karo pradžioje, 1558 m., buvo lengvos. Netrukus Rusija prasiveržė iki Baltijos jūros. Caras Kremliuje iškilmingai gėrė Baltijos vandenį iš auksinės taurės, tai reiškė, jog Baltijos pakrantė – jo valdos. Bet netrukus kariuomenė ėmė pralaimėti, karas tapo ilgas ir sunkus. Rusų prie Baltijos prispausti Livonijos riteriai pripažino į vieną valstybę (Abiejų Tautų Respubliką) 1569 m. susijungusių Lietuvos ir Lenkijos valdžią, o Estliandijos vokiečiai „pateko po ranka“ Švedijos karaliui Erikui XIV. Taip atsitiko, kad vietoj vieno nusilpusio Rusijos priešo iškilo du nauji ir stiprūs – Švedija ir Abiejų Tautų Respublika.
Karas su Abiejų tautų respublika Rusijai ypač nesisekė – pralaimėjimai sekė vienas po kito. Tokiomis aplinkybėmis Ivanui trūko karvedžio ir diplomato talento. Jis dažnai priimdavo klaidingus, emocionalius, neapgalvotus sprendimus, dėl kurių žūdavo kariuomenė. Bet caras, nepripažindamas savo klaidų, liguistai ir maniakiškai atkakliai visur ieškojo išdavikų – svarbiausių pralaimėjimo kaltininkų. Kiekvienas pralaimėjimas kare atsiliepdavo naujomis žiauriomis bausmėmis Rusijoje.
Kai 1578 m. rudenį atėjo žinia apie lenkų kariuomenės pergalę, caras pyktį ir kartėlį išgiežė ant užsieniečių: tą pačią naktį į Vokiečių slabadą – Maskvos priemiestį, kuriame kurdinosi užsieniečiai, – įsiveržė tūkstantis šaulių. Jie netikėtai užpuolė taikiai miegančią gyvenvietę, apiplėšė visus namus, atėmė visą užsieniečių turtą, išrengė visus nuogai, o visas moteris, nesvarbu kokio amžiaus, išprievartavo.
Kartu su karo veiksmais Livonijos kare Rusijai teko gintis nuo Krymo totorių spaudimo pietuose. Ypač pavojingas buvo chano Devlet Girėjaus antpuolis 1571 m., per kurį chanas sudegino Maskvą ir nusiaubė jos apylinkes. Baisiame gaisre užtroško dešimtys tūkstančių maskviečių (manoma, kad žuvo ne mažiau 60 tūkstančių žmonių), sostinė virto didžiulėmis kapinėmis ir degėsiais. Liudininko žodžiais tariant, „miesto gatvės, cerkvės, rūsiai ir pusrūsiai buvo taip prigrūsti mirusiųjų ir uždususiųjų kūnų, kad ilgai po to nė vienas žmogus negalėjo praeiti pro šalį dėl užnuodyto oro ir dvoko“. Be to, caras Ivanas įsakė mesti lavonus į Maskvos upę, bet greitai iš kūnų susidariusi užtvanka sustabdė upės tėkmę.
Ivanas dėl miesto žūties apkaltino opričninos kriuomenės vadą kunigaikštį Michailą Čerkaskį ir nubaudė jį mirtimi, o Maskvos komendantą bojariną V.Tiomkiną-Rostovskį „pasodino į vandenį“, t. y. nuskandino upėje. Pavymui mirtimi nubaudė dar apie šimtą opričnikų. Vėliau Ivanas įsakė į lokio kailį užsiūti ir šunimis užpjudyti arkivyskupą Leonidą, kuris metų metais nuolankiai laimino visas caro-žudiko piktadarystes.
1572 m. pavasarį Krymo totoriai išžygiavo į naują karą prieš Rusią. Persikėlusi per Oką, Orda Serpuchovo keliu patraukė į sostinę. Birželio pabaigoje jie susidūrė su judria rusų tvirtove iš vežimų su skydais – „judančiu miestu“, apginkluotu patrankomis. Rugpjūčio 2 d. vykęs rusų ir totorių mūšis prie Molodės kaimo baigėsi Devlet-Girėjaus pralaimėjimu ir jis įsakė trauktis į stepes. Kaip didvyris į Maskvą grįžęs kariuomenės vadas kunigaikštis M.Vorotynskis netrukus buvo Ivano nubaustas mirtimi.
1576 m. Ivanas Rūstusis įgijo pavojingą priešininką. Lenkijos karaliumi tapo Transilvanijos kunigaikštis Steponas Batoras. 1581 m. jis apsupo Pskovą. Daugiau kaip tris mėnesius pskoviškiai didvyriškai priešinosi ir galų gale Batoras turėjo nutraukti apgultį. Bet rusų kariuomenė tuo metu jau buvo nukraujavusi dėl didelių nuostolių ir gabių karvedžių represijų.
Todėl Ivanas Rūsusis jau negalėjo priešintis vienu metu spaudžiamas lenkų, lietuvių, švedų ir Krymo totorių, kurie net ir po sunkaus pralaimėjimo 1572 m. nuolat grasino pietinėms Rusijos sienoms. Teko pradėti derybas su lenkais. Livonijos karas baigėsi paliaubomis, o iš tikrųjų – vėl nuo Baltijos atskirtos Rusijos pralaimėjimu. Caras Ivanas, kaip politikas, patyrė skaudų pralaimėjimą, tai atsiliepė šalies padėčiai ir valdovo psichikai.
1572-ieji – Opričninos panaikinimas
Datos. Opričninos pabaiga buvo tokia pat kruvina, kaip ir pradžia. 1572 m. Ivanas panaikino opričniną, patį žodį uždraudė tarti grasindamas mirtimi, o daugelį žinomų opričnikų nubaudė mirties bausme. Vienus pasmerkė kankinimams aikštėse, kitus numarino badu kalėjime. Kruvinas buvusių caro bendražygių galvas mėtė į dar neareštuotų opričninos veikėjų, kuriuos piktas valdovas išvijo lauk „iš savo šviesiųjų akių“, rūmus. Tai vyko pabrėžtinai demonstratyviai, kad žinotų, koks likimas netrukus jų laukia ir drebėtų iš siaubo!
Ivanas itin žiauriai tyčiojosi iš savo buvusio favorito kunigaikščio Boriso Tulupovo. Užsieniečio Gorsėjaus žodžiais, Tulupovą pasodino ant kuolo ir taip jis baisiose kančiose išgyveno pusę paros. Pas jį atvedė motiną, seną kunigaikštienę, ji kalbėjosi su sūnumi ir jį ramino. Negalėdamas pakęsti šių žmonių narsumo, Ivanas įsakė mirštančio sūnaus akyse išrengti motiną, ir šauliai kunigaikštienę išprievartavo ir užmušė, o jos nuogą kūną numetė alkaniems caro šunidės šunims.
Atrodė, kad caras visai išprotėjo. Jis net nusprendė bėgti į Angliją ir įsakė Vologdoje statyti laivus, rašė karalienei Elžbietai I paniškus laiškus prašydamas suteikti prieglobstį nuo priešų. 1575 m. Ivanas staiga „perdavė“ sostą totorių chano sūnui Simeonui Bekbulatovičiui, o save pavadino daliniu kunigaikščiu Ivanu Maskviečiu, Ivaška, vergiškai ir nužemintai lenkėsi naujajam marionetiniam „valdovui“, prašė perduoti jam valdyti vis naujas žemes kaip dalines.
Amžininkai manė, kad taip Ivanas norėjo išvengti žynių ir astrologų tais metais išpranašautos Rusios vienvaldžio mirties. Iš tikrųjų prasidėjo nauja opričnina, Ivanas subūrė naują opričninos kariuomenę. Po metų, tarsi nusileisdamas nužemintiems valdinių prašymams, caras baigė sosto komediją, nuvertė Simeoną Bekbulatovičių ir vėl represijomis užgriuvo savo nelaimingą šalį.