1989-ųjų birželio 4 diena, kai kariškiai žiauriai išvaikė kelias savaites liepsnojusias studentų demonstracijas, kuriose dalyvavo maždaug milijonas žmonių, yra tapusi svarbiu paminklu komunistinės Kinijos istorijoje.
Bet tik užsienyje. Pačioje Kinijoje kraujas nuo tos dienos prieš 25 metus nuplautas. Net asmeniniai prisiminimai laikomi kenksmingais valstybei, rašo „Lietuvos rytas“.
Kinijos ekonomika, visuomenė, miestai per ketvirtį amžiaus pasikeitė kone neatpažįstamai. Vis dėlto yra drąsuolių, kurie atvirai ragina Komunistų partiją paviešinti, kas iš tikrųjų vyko tą kruviną vakarą – iki šiol neskelbiamas žuvusių žmonių skaičius.
„Esu paskandinto laivo kapitonas, – dabar teigia Wu’er Kaixi, kuris 1989-aisiais buvo 21 metų protestų lyderis. – Visada savęs klausiu, kodėl nemiriau. Manau, kad visą gyvenimą bandau išpildyti svajones tų, kurie žuvo.“
Išgarsėjo išpeikęs premjerą
1989-aisiais Wu’er Kaixi išgarsėjo, kai po bado streiko atsidūręs ligoninėje prieš televizijos kameras išpeikė tuometį premjerą Li Peng’ą, atvykusį pasikalbėti su protestuotojais.
Bet po dviejų savaičių jaunas vyras iš arti stebėjo kruviną „susidorojimą, žudynes“ – jam iki šiol sunku apie tai kalbėti.
Po įvykių Tiananmeno aikštėje kinas spruko. Dabar jau 46-erių sulaukęs Wu’er Kaixi daugiau metų praleido tremtyje JAV ir Taivane nei Kinijoje. Taibėjuje jis dirba investicijų bankininku.
„Vis dėlto toliau save laikau kovotoju už demokratiją ir aktyviu disidentu. Tačiau už tai atlyginimo niekas nemoka, todėl turėjau susirasti kitų būdų, kaip išlaikyti šeimą“, – aiškino Wu’er Kaixi.
Kalbėdamas su žurnalistais jis vilkėjo marškinėlius su užrašu „Free LXB“ („Laisvę LXB“) – taip vyras išreiškia paramą Nobelio taikos premijos laureatui Liu Xiaobo, kurį Kinija yra įkalinusi dėl „ardomosios veiklos“.
Negali aplankyti tėvų
Ypač įskaudintas Wu’er Kaixi pasijuto 2009-aisiais, kai nuo susidorojimo Tiananmeno aikštėje buvo praėję 20 metų.
Pasaulis Kiniją tuomet gyrė dėl įspūdingų Pekino olimpinių žaidynių, be to, šalis ruošėsi parodai „Expo 2010“ Šanchajuje.
Daugybė ekspertų garsiai vylėsi, kad kiniškas variklis ištemps pasaulį iš ekonominės krizės.
„Aš jaučiau, kad pasaulis išdavė demokratijos idėją ir nusilenkė Kinijai. Bet mes, demokratijos aktyvistai, norime tęsti savo misiją, užbaigti tai, kas neužbaigta“, – tvirtina Wu’er Kaixi.
Per pastaruosius 5 metus jis keturiskart bandė grįžti namo ir aplankyti savo sergančius tėvus, – prieš juos atsiklaupti ir paprašyti atleisti už jų patirtas kančias. Jam nebuvo svarbi net galimybė atsidurti kalėjime, rašo „Lietuvos rytas“.
Tačiau, kaip ir daugeliui kitų disidentų, Wu’er Kaixi užkirstas kelias sugrįžti į Kiniją. Negana to, jo tėvams taip pat uždrausta aplankyti savo sūnų.
„Skaudu ir neteisinga, kad negaliu vėl pamatyti savo tėvų, kad negaliu aplankyti šalies, kuri man taip rūpi.
Bet tėvai, kurių taip ilgai nemačiau, mane užaugino žmogumi, kuris elgiasi taip, kaip jam liepia sąžinė. Žinau, kad tai, ką veikiau 1989-aisiais, buvo teisinga ir sąžininga“, – teigė Wu’er Kaixi.
Kaltas Deng Xiaoping’as
Vieni pastarąjį ketvirtį amžiaus praleido tremtyje, o kiti turi tenkintis gyvenimu akylai stebint saugumui.
Vienas tokių kinų – už reformas pasisakęs ir kai kuriems studentų reikalavimams prieš 25 metus simpatizavęs Komunistų partijos generalinis sekretorius Zhao Ziyang’as. Jis anuomet buvo apkaltintas partijos skaldymu ir paskutinius 16 savo gyvenimo metų iki mirties 2005-aisiais praleido būdamas namų arešte.
Jo padėjėjas Bao Tong’as 7 metams buvo nusiųstas į kalėjimą. Nuo 1996-ųjų, kai išėjo į laisvę, jis irgi negali išeiti iš namų – stebimas kiekvienas Bao Tong’o žingsnis, o visi pas jį atvykstantys svečiai kruopščiai patikrinami.
„Praėjo 25 metai, bet laikas Kinijoje tarsi sustojo. Tada jie išsigando studentų ir prieš juos pasiuntė tankus. Dabar jie nedrįsta apie tai papasakoti. Jie nedrįsta pasakyti tiesos Kinijos ir viso pasaulio žmonėms“, – liūdnai kalbėjo Bao Tong’as.
Jo teigimu, dėl kruvinų įvykių Tiananmeno aikštėje „99 procentais kaltas“ tuometis Kinijos lyderis Deng Xiaoping’as, kuris mirė 1997 metais. Būtent jis pasiuntė armiją prieš studentus.
„Jis bijojo, kad žmonės taps savo šalies šeimininkais. O jo įpėdiniai vis dar nedrįsta aiškiai pasakyti, kad Deng Xiaoping’as suklydo“, – aiškino Bao Tong’as.
Parengė Gintaras Radauskas
