Aktualios diskusijos: ne visai partizanai, ne visai karas

Straipsnis publikuotas žurnale „Naujasis Židinys-Aidai“, nr. 3.

Demokratinė visuomenė niekaip negali laimėti propagandinio karo viešojoje erdvėje ir propagandistų logikos perėmimas atneštų tik mąstymo štampų užkratą.<br>V.Balkūno asociatyvi nuotr.
Demokratinė visuomenė niekaip negali laimėti propagandinio karo viešojoje erdvėje ir propagandistų logikos perėmimas atneštų tik mąstymo štampų užkratą.<br>V.Balkūno asociatyvi nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Monika Šipelytė

Jun 17, 2014, 7:02 PM, atnaujinta Feb 12, 2018, 6:20 PM

Po praėjusių metų pavasarį Trakinių partizanais pasivadinusio akademinio jaunimo organizuotos konferencijos „Partizanai: valstybė, karas, atmintis“ (plačiau žr. NŽ-A, 2013, Nr. 2) atrodė, kad surengti panašaus akademinio lygio renginį bus sunku. Ypač dėl to, kad aukštas lygis buvo pasiektas ne įsivaizduojamo moksliškumo išoriniais atributais ar griežtais pranešimų formatais, o dalyvių profesionalumo ir įvairiapusiškumo dėka.

Šįmet renginio (vėl vykusio Vilniaus universiteto Istorijos fakultete (VU IF) balandžio 4 d.) vedėjas Norbertas Černiauskas ironiškai pakomentavo, kodėl nebeliko individualių pranešimų: „Jeigu taip ir toliau, gali mokslininkams nebelikti ką veikti“.

Taigi, kad fakulteto garbūs ponai neliktų be darbo, buvo pasirinktas „aktualios diskusijos“ formatas. O toks formatas, kaip žinia, daug kam kelia susirūpinimą – Lietuvos viešojoje erdvėje taip maža gerų diskusijų ir taip daug piktų ginčų.

Tad organizatoriai neišsigando dvigubo iššūkio: neprarasti rimto renginio turinio ir įrodyti, kad prasmingai diskutuoti įmanoma. Šiais metais norinčiųjų paklausyti, kaip buvo skelbiama, „išsamių ir aktualių diskusijų su žymiais mokslininkais, valstybės pareigūnais ir visuomenės veikėjais“, vėl susirinko gausybė. Tiesa, tik kantriausieji išbuvo visas tris diskusijų dalis. Bet apie viską nuo pradžių.

Ar Lietuvos istorija - informacinio karo įkaitė?

Pirmąją diskusiją „Lietuvos istorija – informacinio karo įkaitė?“ moderavo dienraščio „Lietuvos rytas“ žurnalistas ir VU IF auklėtinis Vytautas Bruveris, o ilgesniu pranešimu (tuo lyg ir primindama praėjusių metų Trakinių partizanų renginį) pradėjo ir diskusijos kryptį nustatė Lietuvos kariuomenės atstovė Auksė Ūsienė.

Ji tvirtino, kad kol kas Lietuvos istorija nėra informacinio karo įkaitė, bet tikrai yra tapusi šio karo taikiniu Rusijos ir Baltarusijos valdžios kontroliuojamų propagandistų darbuose ir viešajai sklaidai skirtuose kanaluose, pirmiausia – interneto svetainėse.

Kaip pavyzdžius Ūsienė pateikė Rusijos perrašomą XX a. istoriją, kurioje išsitrina Lietuvos okupacija ir partizaninis karas, ir Vladimiro Putino režimo užsakymu lipdomą istorijos modelį, o taip pat Baltarusijos kuriamą LDK pseudoistoriją, kurioje lietuvių vaidmuo išstumiamas, o teritorinis, materialusis ir mentalinis LDK paveldas priskiriamas baltarusių tautai.

Tačiau nuoširdžiam pranešėjos rūpesčiui dėl baltarusiško LDK istorijos nusavinimo kiek pritrūko analitinio kritiškumo, dėl ko pati problema buvo pernelyg supaprastinta: vargu ar galima vienareikšmiškai teigti, kad tai yra tik Aliaksandro Lukašenkos režimo „projektas“.

Šios valdžios santykis su LDK praeitimi yra kur kas komplikuotesnis, o savo politinę legitimaciją jis vis dar daugiau ramsto iš sovietmečio paveldėtais vaizdiniais (apie pergalę „Didžiajame Tėvynės kare“ ir pan.) nei šlovinga ankstesniųjų amžių istorija.

Kita vertus, noro prisiimti LDK didybės nuopelnus priežastis gali būti ne tik (ar ne tiek) „informacinis karas“, kiek baltarusių tautos poreikis atrasti ją vienijančius pamatus. Taigi ir vienos ar kitokios formos „nusavinimu“ gali būti suinteresuoti ne vien politiniai piktavaliai, bet ir daugiau ar mažiau tiesos (ar bent prasmės) ieškantys istorikai ir visuomenės veikėjai.

Būtent į tai po Ūsienės pranešimo apeliavo diskusijos moderatorius Bruveris. Jis pastebėjo, kad Rusijos propagandinės istorijos vaidmuo yra gana aiškus – tai yra pretenzijos perrašyti ir pozityviame kontekste pristatyti visą SSRS istoriją, tačiau baltarusių klausimas sudėtingesnis ir jų nacionalizmą derėtų traktuoti ne tik kaip režimo propaguojamą judėjimą, bet ir kaip tautos gimimo procesą.

Tačiau Lietuvos kariuomenės atstovės reakcija į pastabą paliko įspūdį, kad diskusijoje šiuo klausimu sutarimas ar supratimas nebuvo rastas.

Vis dėlto prelegentė sulaukė amžinai aktualaus klausimo iš auditorijos: „Ką daryti?“

Klausiantysis, žinoma, turėjo ir atsakymą: reikia uždaryti visų Rusijos propagandinių kanalų retransliavimą, patiems parašyti Rusijos „juodinamų“ temų istoriją (ir dargi pagaliau imti rašyti ne tik savo, bet ir Rusijos, Baltarusijos ar Ukrainos istoriją), o istorikams susitarti, kas yra kas.

Istorikai suskubo atsakyti: diskusijos dalyvis, Seimo narys Arvydas Anušauskas teigė, kad negalima painioti propagandistų su istorikais, kurie tiek Rusijoje, tiek Baltarusijoje laviruoja tarp režimo užsakymų ir tiesos, pasisako už visuotinio „susitaikymo idėjas“.

Retoriškai klausdamas, ar Lietuvoje nesiformuoja neliečiamų temų sąrašas, jis taikliai užkabino problemą, kad patys Lietuvos „patriotai“ užsipuola tyrinėtojus, kurie pasiryžta kalbėti tokiomis temomis, kaip lietuvių kolaboravimas su naciais ar pokario partizaninio karo civilių aukos.

Trečiasis šios diskusijos kalbėtojas Arūnas Streikus, moderatoriaus pavadintas „tiesioginiu universiteto žmogumi“, suabejojo „informacinio karo“ termino tikslingumu. Jis pastebėjo, kad kare turinčios būti dvi pusės, o demokratinė visuomenė niekaip negali laimėti propagandinio karo viešojoje erdvėje ir propagandistų logikos perėmimas atneštų tik mąstymo štampų užkratą.

Mūsų jaunoji karta buvo nuraminta, jog nebemokėdama rusų kalbos ji jau turi tam tikrus „skiepus“ nuo šio užkrato.

Akademiko kritikos sulaukė ir „pavojaus varpais“ skambinantys interneto portalų žurnalistai, ir Lietuvos kino kūrėjai, nesugebantys sukurti visuomenei paveikaus filmo apie pokario laiką, dėl ko tenka žiūrėti sovietų propagandos nušlifuotą Niekas nenorėjo mirti.

Po šio pasisakymo su klausytojų iš salės pagalba buvo konstatuota profesinė Lietuvos žiniasklaidos priemonių degradacija, o Streikus, ironiškai šyptelėjęs, reziumavo, kad štai tokius karus kariaujame valstybės viduje.

Didžiausia tuštuma - žmonių galvose

Ši nesurežisuota pastaba tapo tiesioginiu tiltu į antrąją diskusiją „Ar sovietinis palikimas yra Lietuvos paveldas?“, o Streikaus įžvalgos taip tiko ieškant atsakymo į šį klausimą, kad buvo šiek tiek gaila, kad istorikas turėjo pakilti iš savo vietos ir ją užleisti kitiems kalbėtojams. Bet ir čia į diskutantų kėdes sėdo solidus akademinis elitas, atstovaujantis paveldo apsaugos ir tyrimo institucijoms.

Bandant rasti šioje kompanijoje visuomenininką, klausytojas kreipė ausis į labai gerai žinomą filosofą, filologą, o dar ir istorijos daktarą Vytautą Ališauską, kuris taip apibendrino diskusijos temą: „Didžiausias sovietmečio paveldas yra Algirdas Brazauskas. Viskas toliau labai sudėtinga“. Tikro visuomenininko šnekos!

Prieš šią sparnuotą frazę, tiesa, sekė rimtas jaunojo sovietmečio tyrinėtojo ir diskusijos moderatoriaus Tomo Vaisetos įvadas, schematizavęs sovietinio paveldo problemą: šioje santvarkoje gyvenę žmonės kritiką priima per daug asmeniškai, negalima atskirti žmonių nuo kultūros, kurioje jie gyveno, naikindami sovietinius simbolius vis dar neturime kuo užpildyti po jų tuščių paliktų aikščių, o didžiausia tuštuma kol kas tebėra mūsų galvose.

Kita akademikė, ne tik Istorijos fakulteto dėstytoja, bet ir Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos generalinė sekretorė Marija Drėmaitė bandė paaiškinti, kad derėtų skirti palikimą (tai viskas, ką mums paliko praėjusi epocha) ir paveldą (tai, ką patys pasirenkame iš tos epochos kaip išsaugoti vertą dalyką). Paaiškėjo, kad šiuo metu Lietuvos visuomenė yra susikoncentravusi ties „pasirenkamaisiais objektais“, kurie nebeturi tokio didelio priešiškos santvarkos krūvio, kaip ideologiniai paminklai, tačiau sukelia dar daugiau diskusijų dėl savo likimo.

Viena svarbiausių docentės įžvalgų (ko gero, paaiškinančių, kodėl apskritai diskusijos šia tema nesiliauja ne tik tarp istorikų, bet ir viešosiose erdvėse) buvo ta, kad kol kas sovietmetis nėra bendrai pripažintas kaip istorinis (tirtinas ir praėjęs) etapas, todėl sunku vienareikšmiškai vertinti jo artefaktus. Drėmaitė pastebėjo, kad štai carinio paveldo jau nekvestionuojame, ir tuoj juokais nuskambėjo siūlymas VU IF dekanui išleisti dekretą, kad sovietmetis – jau istorija. Deja, dekanas diskusijoje nebedalyvavo, taigi negalėjo nei pasisakyti, nei antspaudo uždėti.

Sovietinių skulptūrų galia

Užtat pasisakė dailėtyrininkė Skaidra Trilupaitytė. Jos teigimu, sovietinio palikimo tema profesionalų jau esanti išsemta, ir tik visuomenei vis prisiminus kokį konkretų objektą diskusijos iš naujo užverda. Ta proga, žinoma, buvo prisimintos Žaliojo tilto skulptūros. Tuomet diskutantų nuomonės išsiskyrė, nes susidūrė materialaus paveldo saugotojų, gynusių tokio paveldo įmuziejinimo būtent toje vietoje, kur jam kadaise buvo priskirta stovėti, idėją, ir simbolių naikintojų stovyklos.

Ališauskas teigė, kad dabartinės Rusijos agresijos prieš Ukrainą fone lyg ir išryškėja tokių skulptūrų išlikusi politinė reikšmė. Ši valstybė mėgina prisiimti skulptūrų ant Žaliojo tilto vis dar reprezentuojamą legitimacinę galią ir tai leidžia svetimai valstybei kištis į Lietuvos reikalus. Semantiškai Žaliojo tilto kareiviai yra tie patys „žalieji žmogeliukai“, kurie „atvadavo“ Krymą. Tiesa, Ališauskas nebuvo skulptūrų griovimo entuziastas: „Tegul stovi. Bent jau pažinsim, kai vėl ateis“.

Po šio kartaus pašmaikštavimo, karštomis diskusijomis vis dėlto pavyko pasiekti šiokį tokį susitarimą, nors gal tai tebuvo tipiškas nerezultatyvus kompromisas susidūrus su problema, kuri nežinia kada bus išspręsta. Kol kas sovietinis palikimas yra polemikos objektas, kaip ir turėtų būti demokratinėje visuomenėje, tad pirmiausia ir reikėtų įsisąmoninti tokios polemikos būtinybę.

Ar istorikai turi būti patriotai?

Trečioji diskusija, žadėjusi įkaitinti atmosferą, neabejotinai pranoko bet kokius klausytojų lūkesčius. Ji gana neblogai atskleidė, ant kokių dviejų visuomenės polių sukurtos įtampos ašies sukasi istorija: iš vienos pusės – šalto proto mokslas, iš kitos – karštos širdies patriotizmas. Jeigu iki šios diskusijos istorikams atrodė, kad šie du poliai niekaip neprieštarauja vienas kitam, buvo gera proga patirti, kad taip galvoja anaiptol ne visi.

Dėl diskusijos aukštos temperatūros pirmiausia, matyt, „kaltas“ diskusijos moderatorius istorikas Artūras Vasiliauskas, gudriai kuklinęsis, esą nieko neišmanantis nei apie istoriją, nei apie patriotizmą. Matyt, jį išgąsdino diskusijos pavadinimas „Kas bendro tarp istorijos mokslo ir patriotizmo ugdymo?“, kuriam ejau glūdi istorijos mokslo utilitaristų, idealistų ir „nešališkų tyrinėtojų“ konfliktas. Diskusijos moderatoriaus vaidmuo kito pagal geriausias dramaturgijos taisykles: iš „neutralaus“ ir „objektyvaus“ klausinėtojo jis pavirto į aktyvų istorijos akademinės laisvės gynėją. O nuo ko gi teko tą laisvę ginti?

Nevaržomu humoro jausmu ir kandžiomis replikomis publiką linksminęs Generolo Jono Žemaičio Lietuvos Karo Akademijos majoras Gintautas Jakštys mėtė į istorikų lysvę, sakytume, net nemažus akmenėlius. Jis buvo antrasis šios karštos diskusijos „kaltininkas“.

Paklaustas, ar patriotiški yra Lietuvos istorikai, jis nedvejodamas kirto, kad tikrai nepatriotiški. Ir dar linkę nukarūnuoti visus Lietuvos istorijos didvyrius (kaip pavyzdį paminėdamas istorikų Dariaus Barono ir Dangiro Mačiulio studiją Pilėnai ir Margiris: Istorija ir legenda, kuri – ko gero, majoro skausmui – yra apdovanota Krašto apsaugos ministerijos įsteigta Patriotų premija).

Moderatoriui besidžiaugiant tokia aštria diskusijos kryptimi, tolesnė kalba vyko bandant istorijos rašymo profesionalams išsigelbėti nuo patriotinės inžinerijos projektų kūrybos.

Atmosferai kaistant Aurelijus Gieda pamėgino atlikti paties prisiimtą vaidmenį – būnant istoriku išlikti nuošaliu stebėtoju diskusijoje apie istoriją ir istorikus. Jeigu jam ir pavyko, tai tik iš dalies, nes nesipriešinti istorijos tyrimų proceso supaprastinimui tiesiog negalėjo: anot jo, nors domėjimasis praeitimi gimęs iš visuomenės noro žinoti ir patriotizmo, išaugęs į savarankišką mokslą jis nustojo tiesioginės ugdymo funkcijos.

Pasivadinę stovinčiu dviejų kraštutinumų – savitikslės akademybės ir visiško vadybiškumo – pusiaukelėje, istorikas teigė, kad klausimą reiktų spręsti dialogu: profesionalūs istorikai privalo ieškoti susisiekimo kanalų su visuomenės auklėjimo sistemomis ir nenumoti ranka į tai, kas spausdinama mokykliniuose istorijos vadovėliuose.

Giedai atrodė svarbu, kad istorikai nesismagintų dekonstruodami kultūrinius mitus, žadinusius ir galbūt tebežadinančius patriotiškumą, o sugebėtų įvertinti tuos praeities ženklus dabartinių patirčių erdvėje.

Bet majoras Jakštys nebuvo linkęs pritarti istorijos mokslininkų teiginiams (kuriuos – tai buvo galima suprasti iš jo kalbėjimo tono – jis telaiko akademiniais išvedžiojimais) ir skatino juos pagaliau surasti atsakymus į kariuomenei itin aktualius klausimus: kas nutiko Lietuvos pasipriešinimo viltims 1940 m. vasarą okupacijos akivaizdoje ir kaip kariuomenei tęsti jaunuolių auklėjimą tokia dvasia?

Tokie kariuomenę kamuojantys tapatybės klausimai reikalautų atskiros diskusijos, o kariuomenės atstovo ir moderatoriaus žodžių kalavijai nejuokais susikirto ties kitu svarbiu klausimu: ar istorikai neturėtų kartais nusimesti nešališko profesionalo apsiausto ir užsivilkę utilitaristo uniformos paruošti patriotiškai įkvepiančius siužetus karininkų ugdymo vidiniam vartojimui?

Akademikų teisę nevaržomai skraidyti mokslo autonomijos padebesiuose uoliai gynę istorikų gildijos atstovai buvo išklausyti, bet kažin ar išgirsti.

Prikišdamas istorikams užsidarymą savos veiklos nišoje, kariuomenės atstovas pademonstravo nemažesnį užsidarymą savojoje – krašto gynybos reikaluose.

Tai, žinoma, galėtume laikyti netgi privalumu, tačiau lieka neatsakytas klausimas, ar iš tiesų vis dar patriotiškai auklėsime jaunąją kartą, jei atsisakysime kritiško mąstymo gebėjimų?

Apžvalgininkei vis norėjosi majoro paklausti, kas jam yra patriotiškumas, bet nebuvo išdrįsta. Matyt, tokio klausimo formulavimas jau yra nepatriotiškas, tad autorė liko prie savo baimės būti išjuokta bendrapiliečių ir tylomis ėmė braukyti „nepatriotiškus“ sakinius iš savo būsimo magistro darbo.

Galop visi diskusijos dalyviai tarsi sutarė, kad reikia „gaminti“ siužetus, kurie įtrauktų visuomenę, žadintų susidomėjimą praeitimi ir padėtų kurti ateitį. Deja, buvo pamiršta, kad dažniausiai „užkabinantys“ siužetai yra ir patys dramatiškiausi, daugiareikšmiai ar net kontroversiški. Kažin ar jau esame pasirengę be teisiančiųjų tono papasakoti apie valstybės išdavikus ir kolaborantus, kai dar tik mokomės prisiminti, kas yra Barokas ar daugiakultūris Vilnius.

Bet nesunku numanyti, kad istorijos tyrinėtojai ir istorijos vartotojai po diskusijos paliko su savo tokiomis skirtingomis pasaulio sampratomis, nors akademikai šiek tiek nejaukiai muistėsi kėdėse: gal abejonės savimi grūdas buvo pasėtas ir jų kritiško mąstymo protuose? Gieda konferencijos baigiamajam akcentui pasirinko Fernand‘o Braudelio citatą apie jo meilę Prancūzijai ir pastangas to neparodyti rašomose knygose.

O man norėtųsi tikėti, kad patriotiškumo rašant istoriją ir mums neteks specialiai įrodinėti. Kad ir kaip būtų, viešo pokalbio aktualiomis istorijos atminties temomis reikmė buvo su kaupu išpildyta, organizatoriams norisi dėkoti už diskusijos kultūros propagavimą, bandymą ją padaryti ne tik akademinio, bet ir visuomeninio gyvenimo forma.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.