Darbai truko ketverius metus
Paminklo atidengimo iškilmės įtrauktos į Miesto dienos programą – šiemet Vitebskas mini 1040-ąjį gimtadienį. Kaip ir planuota, paminklas kunigaikščiui iškils priešais Kristaus Prisikėlimo cerkvę netoli rotušės, kur jau ketverius metus stovi postamentas, papuoštas Algirdo įsakymu pastatytų Vitebsko pilių bareljefais.
Būtent tiek – ketverius metus – truko paminklo statymo didžiajam karvedžiui epopėja. Pirmiausia miesto valdžia nepatvirtino paminklo konkursą laimėjusio vietos skulptoriaus Valerijaus Mogučio projekto ir užduotį pavedė kitam autoriui – minskiečiui Sergejui Bondarenkai, pagarsėjusiam meistriškomis žirgų skulptūromis.
Pati koncepcija nepakito – kunigaikštis Algirdas, šarvuotas, bet nepridengta galva, sėdi ant žirgo ir ant ištiestos dešinės rankos laiko medžioklinį sakalą.
Istorikas rado netikslumų
Nors paminklas dar neatidengtas, jis jau sulaukė kritikos. Vitebsko istorikas, istorijos rekonstrukcijos klubo „Vargentorn“ vadovas Makaras Babenka teigia jį visai neatitinkantį istorinės teisybės.
„Jau pati kunigaikščio išvaizda kelia klausimų: kur dingo valdžios atributai, kodėl kunigaikštis atrodo kaip paprastas raitelis? – klausia ekspertas. – Jei panagrinėtume istorinę vaizdinę medžiagą, ypač – kunigaikščių antspaudus su karių ir netgi pačių kunigaikščių atvaizdais, pamatytume, kad jie visada turi ant galvos arba šalmą (dažnai atviru veidu), arba karūną ar kunigaikščio galvos apdangalą. Vienplaukis viduramžiais simbolizavo žemesnįjį sluoksnį.“
Istorijos rekonstruktoriui M.Babenkai ypač kliūva stilizuota šarvuotė ir ginkluotė. „Jos ne tik neatitinka viduramžių prototipų, bet ir prieštarauja blaiviam protui bei praktiškumui, – teigia istorikas. – Neįprastas šarvų ir šarvinių grandininių marškinių derinys – tokie šarvai buvo įprasti XIV amžiuje, tačiau skulptorius, vaikydamasis vaizdingumo, visiškai nevykusiai sujungė šarvų plokšteles ir šarvinius marškinius. Tokio tipo šarvai buvo dėvimi arba atskirai, arba ant šarvinių marškinių, be to, bet kokiu atveju šarvai turi turėti pečių įtvirtinimus.
Visiškai nesuprantama peties apsauga, sukompiliuota iš antpečių ir ankstesnio laikotarpio bicepsų apsaugų, kurias autorius aiškiai paėmė iš Bizantijos šaltinių. Tokio aprangos varianto niekada nebuvo. O kas per antriešiai?! Tokio tipo antriešių apskritai neįmanoma uždėti ant šarvinių marškinių, nes jie slysčiotų.
Toliau – ant dešinės rankos Algirdas turėtų mūvėti odinę pirštinę, be kurios neįmanomi jokie veiksmai su plėšriu paukščiu, tačiau vietoj jos – kažkokios neaiškios plokštelės.
Kunigaikščio kojų apsauga taip pat eklektiška – šarvų plokštelės virš grandininių kojinių. Pirmiausia to dėvėti fiziškai neįmanoma, antra – neatitinka istorinės tiesos. Akivaizdu, kad ir stilizuoti diržo elementai neturi archeologinių prototipų.“
Išvardijęs istorines klaidas M.Babenka atkreipia dėmesį ir dar į vieną nesusipratimą: sakalą ant kunigaikščio rankos ir kovinę aprangą – niekas šarvuotas į medžioklę nevykdavo.
„Vitebsko gidams teks gerokai palaužyti galvą, kaip paaiškinti turistams tokį derinį, – rašo Baltarusijos leidinys „Naša niva“. – Galbūt Algirdas medžioja netoli ką tik išvaduoto Kijevo, kur dar šmirinėja nepribaigti mongolai totoriai po mūšio prie Mėlynųjų vandenų? O gal jis leidžia plėšrųjį paukštį, kad šis numuštų pašto balandį, nešantį Maskvos šnipų laišką apie tai, kad tuoj tuoj į Maskvos kremliaus vartus įsmigs grėsmingos lietuvių ietys?“
Bandė kaišioti pagalius į ratus
Pastaraisiais metais Baltarusijos valdžia deda nemažai pastangų, kad atgaivintų LDK paveldą, kuris vėl laikomas istorinės Baltarusijos šlovinga praeitimi.
Tačiau Algirdo pašlovinimu Vitebske pasipiktino vietos rusų organizacijų veikėjai. Jie teigia, kad paminklas Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Algirdui yra įžūlus iššūkis ne tik Rusijai, bet ir Stačiatikių bažnyčiai.
Pernai gegužės mėnesį jie kreipėsi į prezidentą Aliaksandrą Lukašenką atviru laišku, kuriame, be kita ko, teigė: „Algirdas neturi jokių sąsajų su baltarusių tauta. Jis agresorius ir atsimetėlis nuo stačiatikybės, taip pat grobikas, be perstojo kariavęs su visais kaimynais, griovęs miestus ir žudęs taikius gyventojus.
Rusijos istorijoje jis prisimenamas kaip žiaurus piktadarys. Baisų pėdsaką Algirdas paliko ir krikščionybės istorijoje: Stačiatikių bažnyčia balandžio 27-ąją mini jo įsakymu nukankintus šventuosius kankinius.
Ar kas nors pamąstė, kad paminklo Rusijos piktadariui ir krikščionių kankintojui pastatymas gali įžeisti Baltarusijos piliečius – ir ne tik rusų tautybės bei stačiatikių tikėjimo? Juolab kad paminklą ruošiamasi atidengti tiesiog priešais stačiatikių Kristaus Prisikėlimo cerkvę.“
Laiško autoriai tikėjosi, kad visagalis Baltarusijos vadovas neleis atidengti paminklo Didžiajam Lietuvos kunigaikščiui Algirdui, bet, kaip matyti, to neatsitiko.
Baltarusiai aprašo Algirdo žygius
Maža to, baltarusių žiniasklaida, rašydama apie Algirdą, ypač pabrėžia jo žygius prieš Maskvą.
Mat XIV a. šeštojo dešimtmečio pabaiga ir septintojo pradžia – nuolatinių karų tarp Lietuvos ir Maskvos metas. Didysis kunigaikštis Algirdas surengė keletą karo žygių į Maskvą.
1368 m. Lietuvos kunigaikštis netikėtai užklupo karui nepasirengusį jaunąjį Maskvos kunigaikštį Dmitrijų Donietį ir sumušė rusų pulką, pasiųstą sulaikyti lietuvių Maskvos prieigose. Tačiau užimti Kremliaus Algirdo kariams nepavyko. Po tris dienas trukusios apsiausties lietuviai atsitraukė, prieš tai nuniokoję Maskvos žemes. Karo žygiai į Maskvos didžiosios kunigaikštystės žemes buvo surengti ir vėlesniais metais (1370, 1372), tačiau pagrindinės Maskvos tvirtovės, Kremliaus, užimti nepavyko.
Paskutinis karas baigėsi taika, sutvirtinta Serpuchovo kunigaikščio Vladimiro ir Algirdo dukters Elenos vedybomis. Vėlesniais metais Algirdas vis daugiau dėmesio skyrė LDK pietrytinių žemių – Palenkės, Voluinės ir Podolės – apsaugai nuo Lenkijos ir etninės Lietuvos teritorijų gynybai.
Parengė Milda Augulytė
