Dar dešimt milijonų karių sudės galvas mūšių laukuose nuo
Šiaurės jūros krantų iki Rusijos stepių ir Artimųjų Rytų
dykumų.
Tų jaunų karių – 21 metų prancūzo ir 22 metų vokiečio –
likimas buvo nulemtas per kelias 1914-ųjų dienas, nuo liepos
28-osios iki rugpjūčio 4-osios, žymėjusias šiurpaus ketverius
metus trukusio karo pradžią.
Kitaip negu Antrojo pasaulinio karo, kuriame agresore
neginčijamai pripažįstama nacistinė Vokietija, 1914–1918 metais
vykusio Pirmojo pasaulinio karo pagrindinės priežastys tebėra
intensyvių istorinių debatų tema.
Tačiau gerai žinoma įvykių seka, atvedusi prie karo veiksmų.
1914 metais Europa buvo pasidalijusi į du sąjungininkų blokus
– Trilypę sąjungą, kurią sudarė Vokietija, Italija ir Austrija-
Vengrija, bei Antantę, kuriai priklausė Prancūzija, Rusija ir
Britanija.
Viso pasaulio moksleiviai sužino, kad Pirmojo pasaulinio karo
kibirkštį įžiebė išpuolis 1914 metų birželio 28 dieną, per
kurį vienas ultranacionalistinių pažiūrų serbų studentas
nušovė Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinį Pranciškų Ferdinandą
ir jo žmoną Bosnijos sostinėje Sarajeve.
Austrijai-Vengrijai tas incidentas tapo dingstimi smogti
kaimyninei Serbijai, kurią Viena kaltino kurstant slavų
nacionalizmą imperijos viduje.
Praėjus mėnesiui, liepos 28-ąją, Austrija-Vengrija paskelbė
karą Serbijai, o Viena užsitikrinusi besąlygišką Vokietijos
palaikymą, pasiuntė savo artileriją bombarduoti Belgrado.
Nuo tos akimirkos kiekvienas sprendimas viename bloke sulaukdavo
atsakomojo žingsnio priešingame – tarsi diplomatinėje šachmatų
partijoje.
Rusija buvo įtraukta į konfliktą, siekdama padėti savo
sąjungininkei Serbijai, ir liepos 30-ąją paskelbė visuotinę
mobilizaciją.
Rugpjūčio 1-ąją Vokietija paskelbė karą Rusijai ir
mobilizavo savo armiją. Prancūzija taip pat mobilizavosi iš
solidarumo su savo sąjungininke Rusija.
Kaip aiškina britų istorikas Michaelas Howardas, Vokietijos, kuri vakaruose ribojosi su priešiškai
nusistačiusia Prancūzija ir Rusijos imperija rytuose, kariniai
strategai seniai buvo nusprendę, kad siekiant iškovoti pergalę kare
su Rusija, pirmiausiai reikia sutriuškinti ilgametę Berlyno
varžovę Prancūziją.
Dėl šios priežasties Vokietijos pajėgos buvo pirmiausiai
pasiųstos į Prancūziją, prasidėjus konfliktui, su kuriuo
Paryžius iš pradžių nebuvo susijęs.
Rugpjūčio 3-ąją Vokietija paskelbė karą Prancūzijai ir
Serbijai, o savo karius pasiuntė žygiuoti per Belgiją sienos su
Prancūzija link.
Kitą dieną Britanija paskelbė karą Vokietijai, laikydamasi
gynybos sutarties su Belgija sąlygų.
Abipus Prancūzijos ir Vokietijos sienos buvo pradėti
įgyvendinti iš anksto parengti didelio masto karinių veiksmų
planai: prancūzų XVII planas ir vokiečių Schlieffeno
planas.
Prancūzijoje ūkininkai skubėjo nuimti derlių, o jauni vyrai
plūdo į Paryžių, kur kariai buvo laipinami į traukinius su
šūkiais „Į Berlyną!“
Paryžiaus Rytų stotyje apskritą parą skambėjo nacionalinio
himno – „Marselietės“ – melodija, o kariai riaumojo
„Nukirpsim ūsus Vilhelmui!“, turėdami omenyje Vokietijos
kaizerį.
Tačiau mūšio lauke klostėsi kitokia padėtis.
Vokiečių artilerija sutriuškino belgų gynybą, o generolo
Helmutho von Moltke kariai giliai įsiveržė
į šiaurės Prancūziją, užklupdami prancūzų generolą Josephą
Joffre’ą nepasiruošusį ir nustumdami priešo
pajėgas prie Marnos upės, tekančios vos už 45 kilometrų nuo
Paryžiaus.
Tačiau dvi didelės kampanijos – 1-asis Marnos mūšis
rugsėjį ir 1-asis Ipro mūšis spalį neatnešė lemiamo proveržio,
nors aukų skaičius buvo šiurpus – abiejose pusėse žuvo arba
buvo sužeisti apie 250 tūkst. karių.
Galiausiai Vokietijos ir Sąjungininkų pajėgos įstrigo
apkasuose, išraustuose šiaurės ir rytų Prancūzijos purve. Tos
pozicijos išsilaikys beveik visą karą ir bus pramintos Vakarų
frontu.
Prancūzijos ir Vokietijos kariuomenių vadai komandavo maždaug
vienodo dydžio pajėgoms, o abi pusės tikėjosi, kad karas bus
trumpas.
Tačiau tos viltys greitai išblėso. Iki 1914-ųjų rudens į
konfliktą įsitraukė 19 valstybių.
Italija perėjo į Antantės pusę 1915 metais, nors ankstesnės
sutartys ją siejo su Vokietija. Tuo tarpu prie Berlyno ir Vienos –
vadinamosios Centrinių valstybių sąjungos – prisidėjo Turkija ir
Bulgarija.
Ar karas buvo neišvengiamas? Europa karo nelaukė, tačiau buvo
susiklosčiusios palankios sąlygos jam įsiplieksti – Senasis
žemynas buvo tapęs panašus į parako statinę dėl populistų
spaudimo, perdėto nacionalinio pasididžiavimo ir politikų klaidų.
1914 metais Europoje nacionalistinius judėjimus vis dar palaikė
tik mažuma, tačiau dauguma žmonių buvo nusiteikę itin
patriotiškai ir įtariai vertino kaimyninių valstybių ketinimus.
Šalys nedelsdavo pasiskelbti tapusios agresijos aukomis arba –
kaip Vokietija – įsivaizduodavo, kad joms trukdoma užimti deramą
vietą pasaulyje.
Prasidėjus karui, daugelio šalių įstatymų leidėjai noriai
balsavo už kovos veiksmų finansavimą – netgi pacifistiškai
nusiteikusioje Britanijoje.
Svarbiu veiksniu tapo ir susirūpinimas dėl mažųjų tautų
teisių ir jėgų pusiausvyros Europoje.