„Šis karas bus labai trumpas – mėnuo, galbūt šešios savaitės“, – prancūzų leitenantas Charles'is Delvert'as prisiminė vieno savo draugo žodžius konflikto pradžioje.
„Ne, – pasakiau jam. – Šis karas užsitęs, mažiausiai tris mėnesius“, – karys rašė savo dienoraštyje.
Tiek prancūzų, tiek vokiečių generolai prognozavo žaibiškus, tik kelias savaites truksiančius puolimus šiaurės ir rytų Prancūzijos lygumose, kur iš tiesų vyko pagrindinės kovos.
Tačiau rugsėjį, pasibaigus pirmajam dideliam mūšiui prie Marnos upės, toks optimizmas išsisklaidė, kai jau pusė milijono karių buvo žuvę arba sužeisti. Pirmasis pasaulinis karas baigėsi tik po ketverių metų, praliejus daugybę kraujo.
Vokiečių karo strategai buvo parengę Schlieffeno planą, pagal kurį ketinta sutriuškinti Prancūzijos pajėgas dar nespėjus atvykti pastiprinimams iš Britanijos ir prieš iškylant grėsmei rytuose, kai Rusija mobilizuos savo gyventojus.
Vokietijos kariai ir sunkioji artilerija turėjo per šešias savaites nužygiuoti per Nyderlandus ir Belgiją prie Prancūzijos sienos, politikams Berlyne palaikant savo karo vadų planus.
Prancūzų generolai buvo parengę savo karo strategiją – XVII planą – pagrįstą pamokomis po pralaimėjimo 1870 metų kare, kai šalis turėjo atiduoti Vokietijai Elzasą ir Lotaringiją. Generolas Josephas Joffre'as buvo užsitikrinęs Prancūzijos generolo Raymond'o Poincare palaikymą.
J.Joffre'as buvo įsitikinęs, kad ryžtingai nusiteikę pėstininkai perskels pusiau Vokietijos pajėgas, žygiuodami per abu ginčijamus regionus.
Jauni prancūzų ūkininkai, kurie sudarė du penktadalius šauktinių armijos, buvo pašaukti iš savo laukų vykti į frontą.
Daugelis buvo įsitikinę, kad grįš nuimti vynuogių derliaus rugsėjo pabaigoje, tuo tarpu didžiausi pesimistai manė, jog pergalės gali tekti palaukti dar kelis mėnesius, sakė istorikas Jeanas-Jacques'as Beckeris.
Abi pusės buvo taip įsitikinusios, kad karas bus trumpas, jog Prancūzijos ir Vokietijos karo vadai nesistengė paruošti didesnių šaudmenų atsargų, todėl jau nuo rugsėjo pasijuto jų didelis stygius.
Tiek vokiečių, tiek prancūzų planai greitai žlugo.
Per kelias savaites Prancūzijos kariai buvo atstumti į šalies gilumą, nors jie traukėsi tvarkingai. Armija rekvizavo Paryžiaus taksi automobilius, kad galėtų vežti į frontą naujus karius.
Vokiečių pajėgos priartėjo iki sostinės vos per 50 kilometrų, todėl vyriausybė buvo priversta pasitraukti į pietinį Bordo miestą. Tačiau vokiečių puolimą rugsėjo 6–9 dienomis pavyko sustabdyti per pirmąjį Marnos mūšį.
Nei Marnos, nei Pirmasis Ipro mūšis spalį neatnešė lemiamo proveržio, nors aukų skaičius buvo šiurpus.
Iki 1915 metų pradžios Vokietijos ir Sąjungininkų pajėgos faktiškai įstrigo nuolatinėse pozicijose nuo Šiaurės jūros iki Šveicarijos.
Užuot ruošęsi švęsti Kalėdas namuose, prancūzų ir vokiečių kariai rausė apkasus, kad apsisaugotų nuo artilerijos ugnies ir įsitvirtino linijoje, kuri tapo žinoma kaip Vakarų frontas.
