„Šis karas bus labai trumpas – mėnuo, galbūt šešios
savaitės“, – prancūzų leitenantas Charles'is Delvert'as
prisiminė vieno savo draugo žodžius konflikto
pradžioje.
„Ne, – pasakiau jam. – Šis karas užsitęs, mažiausiai
tris mėnesius“, – karys rašė savo dienoraštyje.
Tiek prancūzų, tiek vokiečių generolai prognozavo žaibiškus,
tik kelias savaites truksiančius puolimus šiaurės ir rytų
Prancūzijos lygumose, kur iš tiesų vyko pagrindinės kovos.
Tačiau rugsėjį, pasibaigus pirmajam dideliam mūšiui prie
Marnos upės, toks optimizmas išsisklaidė, kai jau pusė milijono
karių buvo žuvę arba sužeisti. Pirmasis pasaulinis karas baigėsi
tik po ketverių metų, praliejus daugybę kraujo.
Vokiečių karo strategai buvo parengę Schlieffeno planą, pagal kurį ketinta sutriuškinti Prancūzijos pajėgas dar
nespėjus atvykti pastiprinimams iš Britanijos ir prieš iškylant
grėsmei rytuose, kai Rusija mobilizuos savo gyventojus.
Vokietijos kariai ir sunkioji artilerija turėjo per šešias
savaites nužygiuoti per Nyderlandus ir Belgiją prie Prancūzijos
sienos, politikams Berlyne palaikant savo karo vadų planus.
Prancūzų generolai buvo parengę savo karo strategiją – XVII
planą – pagrįstą pamokomis po pralaimėjimo 1870 metų kare, kai
šalis turėjo atiduoti Vokietijai Elzasą ir Lotaringiją. Generolas
Josephas Joffre'as buvo užsitikrinęs Prancūzijos
generolo Raymond'o Poincare palaikymą.
J.Joffre'as buvo įsitikinęs, kad ryžtingai nusiteikę
pėstininkai perskels pusiau Vokietijos pajėgas, žygiuodami per abu
ginčijamus regionus.
Jauni prancūzų ūkininkai, kurie sudarė du penktadalius
šauktinių armijos, buvo pašaukti iš savo laukų vykti į frontą.
Daugelis buvo įsitikinę, kad grįš nuimti vynuogių derliaus
rugsėjo pabaigoje, tuo tarpu didžiausi pesimistai manė, jog
pergalės gali tekti palaukti dar kelis mėnesius, sakė istorikas
Jeanas-Jacques'as Beckeris.
Abi pusės buvo taip įsitikinusios, kad karas bus trumpas, jog
Prancūzijos ir Vokietijos karo vadai nesistengė paruošti didesnių
šaudmenų atsargų, todėl jau nuo rugsėjo pasijuto jų didelis
stygius.
Tiek vokiečių, tiek prancūzų planai greitai žlugo.
Per kelias savaites Prancūzijos kariai buvo atstumti į šalies
gilumą, nors jie traukėsi tvarkingai. Armija rekvizavo Paryžiaus
taksi automobilius, kad galėtų vežti į frontą naujus karius.
Vokiečių pajėgos priartėjo iki sostinės vos per 50
kilometrų, todėl vyriausybė buvo priversta pasitraukti į pietinį
Bordo miestą. Tačiau vokiečių puolimą rugsėjo 6–9 dienomis
pavyko sustabdyti per pirmąjį Marnos mūšį.
Nei Marnos, nei Pirmasis Ipro mūšis spalį neatnešė lemiamo
proveržio, nors aukų skaičius buvo šiurpus.
Iki 1915 metų pradžios Vokietijos ir Sąjungininkų pajėgos
faktiškai įstrigo nuolatinėse pozicijose nuo Šiaurės jūros iki
Šveicarijos.
Užuot ruošęsi švęsti Kalėdas namuose, prancūzų ir
vokiečių kariai rausė apkasus, kad apsisaugotų nuo
artilerijos ugnies ir įsitvirtino linijoje, kuri tapo žinoma kaip
Vakarų frontas.