Patekęs į amerikiečių nelaisvę E. Hartmanas su bendražygiais buvo atiduotas sovietams.
Klajonės po sovietų lagerius, kova su brutalia prievarta, karceriai...
Bet Liuftvafės asas, autorių taikliai pavadintas Šviesiaplaukiu Vokietijos riteriu, niekada nepasidavė.
Grįžęs iš sovietų nelaisvės Erichas Hartmanas tapo Vokietijos naujųjų karinių oro pajėgų pilotu, mokė vokiečių ir amerikiečių lakūnus kovos meno. Ir iki gyvenimo pabaigos liko tiesus, ištikimas savo idealams žmogus.
Lrytas.lt pristato ištrauką iš knygos „Šviesiaplaukis Vokietijos riteris“, kurią parašė R.F.Toliveris ir T.J.Constable'is (išleido leidykla „Briedis“, 2014).
Karo nusikaltėlis
Kampanija siekiant palaužti Erichą Hartmaną prasidėjo 1947 m. Svarbiausią vietą joje užėmė draudimas susirašinėti. Naujienų nuotrupas, kurių Erichas galėjo rasti dažnai Uš rašomuose laiškuose, jo kalintojai naudojo siekdami priversti jį paklusti.
Kaliniui buvo teikiama informacijos apie namus lygiai tiek, kiek reikėjo pajusti beveik nepakeliamą žmogiškojo bendravimo ilgesį. Visa kita buvo uždrausta. Ši žiauri kampanija truko dvejus metus. NKVD norėjo, kad Erichas pasirašytų padaręs karo nusikaltimų. Aišku, NKVD darbuotojai patys „štampavo“ tokius „prisipažinimus“. Kalintojų netrikdė tai, kad Erichas atsisakydavo prisipažinti įvykdęs netikrų nusikaltimų. Jei dokumentai tinkamai įforminti, jo turinys biurokratų jau nedomino.
Ar juose sakoma tiesa, ar melas, NKVD karininkui neturėjo nė mažiausios reikšmės. Jų, kaip ir visų psichopatų, mąstymas buvo visiškai iracionalus. Prieš Erichą naudoti visi įmanomi spaudimo būdai, tačiau jis priešinosi. Dvejus metus gynėsi nuo bailių priešų užmačių.
Žmogus, kuris mėgina ginčytis su bepročiu, naudodamas įprastinius argumentus, pasmerktas pralaimėti, nepaisant ginčo priežasties. Iškreiptas pasaulis, kuriame gyvena psichopatas, normaliam žmogui yra svetimas.
Erichas Hartmanas sakė: „Rusų, kaip aš vadinu NKVD psichopatus, mąstymo būdas yra toks, kad Vakaruose išugdytas normalus žmogus jo neįstengia suprasti. Jūs galite nužudyti savo tėvą ir prisipažinti dėl to policijai. Gausite už tai dvejus metus kalėjimo. Jei ką nors pavogsite, į tai niekas nekreips dėmesio. Rusai juoksis, jei jūs nieko nepavogsite.
Bet jei pasakysite, kad amerikietiškas „Ševrole“ geresnis už rusišką „Zisą“, tai gausite dvidešimt penkerius metus kalėjimo. Jei pasakysite, kad Stalinas, Chruščiovas ar Brežnevas – prastas vadovas, nesvarbu, kuris tuo metu vadovauja Rusijai, būsite pakartas ar pasodintas į kalėjimą. Daugelis kalinių buvo rusai, kurie šioms dogmoms nusižengė. Tai buvo protingi, sumanūs žmonės, tačiau NKVD pasistengė juos pašalinti iš apyvartos“.
Paskutinis NKVD mėginimas Erichą palaužti truko devynis mėnesius. Beveik visą tą laiką jis laikytas karceryje. Kalėjo Kuteinikovo lageryje Doneco baseine, mažiau nei už mylios nuo buvusio aerodromo, iš kurio 1943 m. vasarą veikė III/JG-52 7-oji eskadrilė.
Bado streikas buvo trumpas
Kaip tik iš Kuteinikovo aerodromo jis išskrido tą rytą, kai pateko rusams į nagus ir sėkmingai pabėgo. 1949 metais galimybių pabėgti neatsirado. Buvo pasirengęs, jei prireiks, Kuteinikove mirti, bet nepasiduoti.
Priešinimąsi išreiškė badaudamas, atsisakydamas net gabalėlio duonos, kurios kasdien reikia, kad išgyventum. Visai rimtai ketino taip nusižudyti, jei bus priverstas. Nors turėjo tik dvidešimt aštuonerius metus, jo psichinė energija buvo išsekusi. Rusai leido jam tris dienas išbūti be maisto ir gėrimo. Ketvirtos dienos rytą karcerio durys atsivėrė ir dvejetas didžiulių sargybinių išvilko jį iš kameros. Jie nutempė kalinį į lagerio gydytojo kabinetą.
Rusų gydytojas varganame savo kabinete, sėdėdamas prie buteliais ir vamzdeliais nudėlioto stalo, jau laukė Ericho. Daktaras linktelėjo sargybiniams.
Raumeningos rankos sugriebė Erichą ir prispaudė jo riešus prie šonų. Nutempė prie operacinės kampe stovinčios lovos ir paguldė. Erichas visai neteko jėgų.
Priėjo gydytojas ir įkišo į burną vamzdelį, prie kurio kito galo buvo prijungtas plastikinis butelis su kažkokiu geltonu skysčiu. Daktaras suspaudė butelį ir Erichui į burną ėmė tekėti saldžiai riebalingas skystis. Springdamas jis pamėgino išspjauti vamzdelį, bet sargybiniai neleido nė krustelėti. Kad neužspringtų, Erichui teko ryti mišinį. Daktaras toliau spaudė butelį. „Kiaušiniai su cukrumi, Hartmanai, – pasakė jis. – Tu turi valgyti. Komisaras įsakė“.
Negailestingas priverstinis maitinimas ir laikymas karceryje truko dar dvidešimt septynias dienas. Galiausiai Erichas pasijuto esąs beviltiška mirštanti griuvena. Nustojo kovoti su sargybiniais, bet tie vis tiek stipriai jį laikė per kiekvieną maitinimą.
Komisaro koziris
Dvidešimt septintąją dieną belaisvį tamsioje skylėje aplankė komisaras. „Erichai, Erichai, ką tu darai? – sumurmėjo jis. – Tu juk dar jaunas. Nemėgink savęs numarinti. Jei gausime įsakymą iš Maskvos, tave nužudysime. Tiesiog nušausime, supratai? Bet mes turime įsakymą išsaugoti tau gyvybę ir tu gyvensi, net jei mums teks versti tave kentėti taip, kaip darome dabar“.
Erichas, menkai ką tesuvokdamas, pažvelgė rusui į veidą. Jo kūnas tarsi pamažu ėmė tirpti ore. Išpurtęs piktdžiugiškas komisaro veidas plaukiojo priešais lyg kokioje migloje. Iš nuomario rūko sklido įkyrus balsas. Šįkart jo kankintojas panaudojo savo paskutinę priemonę. „Žiūrėk, Erichai, žiūrėk! Turiu penkis tavo žmonos Uš laiškus. Penkis laiškus. Jie tau bus labai įdomūs – visokios naujienos apie šeimą, apie tavo namus. Visa, ko iš tavęs reikalaujama – nutraukti badavimą, ir tada juos gausi“.
Erichas įsistebeilijo į vėduokle paskleistus laiškus, kuriuos komisaras laikė rankoje, kaip lošiant pokerį. Galėjo įžiūrėti Štutgarto pašto tarnybos štampą. Taip, ir adresas užrašytas mylimos Uš ranka. Dvejus metus apie ją nieko nebuvo girdėjęs, o dabar priešais jį sušmėžavo dar penketas siūlelių, siejančių su gyvųjų žmonių pasauliu.
Purviname ir drėgname Kuteinikovo karceryje, kurį tūkstančiai vokiečių keikė milijonus kartų, Erichas pajuto savo viduje visaapimantį šauksmą. Jį užgriuvo tarsi kokios juodos pulsuojančios bangos. Tuo metu bjaurioje žemės skylėje, visų, išskyrus Uš, pamestas, Erichas suprato, kad priėjo liepto galą. Sudraskyta siela liepsnojo iškankintame kūne.
Žinojo, jog priešinimasis baigėsi. Jis turi gauti šiuos laiškus bet kuria kaina. Dveji metai… O didis Dieve, ar yra pasaulyje gailestingumo? Tačiau nusprendė, kad toks iškamuotas negali komisarui suteikti pasitenkinimo matyti, kaip jis palūžta. Erichas atsakydamas šūktelėjo: „Aš nepasirašysiu jūsų prakeikto popieriaus ir nevalgysiu!“.
Apstulbintas komisaras įsistebeilijo į išsekusį skeletą, kuris vis dar atkakliai priešinosi, ir atsitiesė. Jis susikišo Uš laiškus į kišenę, apsisuko ir keikdamasis išbėgo. Tačiau karcerio drąsuolis žinojo, kad paleido paskutinę strėlę.
Košmarų virtinė
Erichas susmuko ant šaltos karcerio grindų žemės. Jo fizinė energija ir dvasios jėgos baigėsi. Pajuto save tamsoje tyliai verkiant. Jei reikia kokio nors įrodymo, kad jis pasiekė ribą, tas verksmas – kaip tik toks įrodymas. Taip, viskas taip ir buvo. Tačiau net nevilties miglose dvasia toliau atkakliai priešinosi.
Dar dvi dienas ir dvi naktis jis priešinosi atsiradusiam norui kapituliuoti. Bet suvokė, kad viduje džiaugiasi, kai yra tempiamas priverstinai maitinti. Karcerio tamsoje mintyse iškilo piktas komisaro veidas.
Enkavėdistas vedėsi minias šmėklų, kurios pusiau užmirštą belaisvį apnikdavo anksčiau. Visi NKVD karininkai, kada nors tardę ar įkalbinėję, žygiavo tame šmėklų parade, kuris plaukė jo galvoje. Nelaimingasis vėl išgyveno siaubingas prievartavimo scenas pavasarinėje lankoje.
Šlapios bjauriai dvokiančios Kirovo pelkės, atrodė, iš naujo alsuoja dusinančiomis bangomis. Štai jis vėl ir vėl trenkia kėde rusų leitenantui per galvą.
Komisarai ir beveidės šmėklos NKVD uniformomis sukasi priešais grasinamai rodydamos pirštais: „Karceris!.. Karceris!.. Karceris!..“ „Dvidešimt viena diena, keturiasdešimt, šešiasdešimt dienų … karceris, karceris, karceris“.
Kai ta košmarų virtinė baigėsi ir šmėklos išsilakstė, pajuto, jog atėjo keistas proto prašviesėjimas. Mintys ėmė tekėti ypač greit, ramiai ir blaiviai. Jis žinojo, kad išsigelbėtų, turi valgyti. Ankstesnis troškimas nusimarinti badu buvo klaida. Jis neturi žūti Rusijoje ir palikti mylimą Uš vieną. Neturi ją nuvilti. Kaip, kokiais būdais, Dievo ar žmogaus valia tai pasiekti, nesvarbu. Tačiau jis turi grįžti namo. Suprato, kad jei mirs, tai niekam nebus naudos. O likęs gyvas gali įžiebti viltį ir sau, ir kitiems.
Nepasidavė
Kaip ir anksčiau, per mūšius, jis ėmė kalbėtis pats su savimi. „Erichai, tu turi pirmiausia įveikti savo svarbiausią priešą – alkį. Valgyk šiek tiek, nesvarbu, ką tau teks daryti. Paskui, Dievui padedant, atgausi tuos laiškus ir perskaitysi, nes priešingu atveju mirsi iš smalsumo. O paskui gyvenimas atrodys visai kitoks“.
Lyg atsakymas į jo mintis atsidarė karcerio durys. Pasirodė du didžiuliai sargybiniai, kurie lydėjo jį pas gydytoją. Milžiniškomis pastangomis kalinys atsikėlė ir svyruodamas išėjo iš karcerio.
Sargybiniai nuvedė jį į operacinę, kurioje viskas buvo parengta naujam prievartinio maitinimo seansui. Gestu parodė, kad sargybinis pasitrauktų. „Aš valgysiu. Valgysiu savarankiškai. Aš… Aš… nutraukiu savo badavimą“.
Sovietų gydytojas nustebęs įsispitrino jam į veidą. Paskui ruso skruostais nuslinko riebi pasitenkinimo šypsena. Jis pasiūlė Erichui cigaretę. „Gerai. Tu pavalgyk. Aš pranešiu komisarui. Sargyba nuves tave į komisaro kabinetą“. Daktaras susirinko savo vamzdelius ir butelius, perkreipęs burną pažvelgė į juos ir vėl numetė ant stalo. „Tai pragariškas maitinimosi būdas, – pasakė. – Džiaugiuosi, Hartmanai, kad tu paklausei proto balso“.
Erichas svyruodamas išėjo iš operacinės. Sargybiniai jį prilaikė už alkūnių. Ir visa procesija patraukė į komisaro kabinetą. Pasivaikščiojimas septyniasdešimt jardų atstumu atėmė visas jėgas. Suprakaitavęs, drebantis, beveik be sąmonės, jis su palengvėjimu įėjo į komisaro kabinetą ir susmuko krėsle.
Sargybinis nubėgo į virtuvę ir grįžo su skardiniu padėklu, ant kurio buvo numestas duonos gabalėlis. Paėmęs jį Erichas pradėjo godžiai žiaumoti.
Perdžiūvusią gerklę suvilgė didelis gurkšnis iš puodelio nugerto sultinio. Tačiau Ericho rankos taip smarkiai drebėjo, kad vos nulaikė puodelį. Niekada dar maistas jam neatrodė toks skanus, nors duona buvo iškepta iš kiaulėms skirtų sėlenų. Svorio pojūtis skrandyje paveikė kaip koks inkaras. Galva nustojo suktis, praėjo drebulys.
Jis tylomis pasižadėjo pats sau, kad daugiau niekada nedarys tokios kvailystės, kaip badavimas. Kur kas geriau jau kulka tiesiai į širdį.
Komisaras atidavė jam penkis Uš laiškus. Jis perplėšė vokus ir puolė ryti akimis primargintus lapelius taip godžiai, kaip išalkusysis džiūvėsius. Dėl Uš viskas gerai. Nuostabu! Žinios iš namų veikė geriau už bet kokius vaistus. „Klombos žydi… džiazo orkestro koncertas… Ericho motina ir tėvas sveiki… nauja suknelė…“
Apie nuobodžias Vokietijos normalaus gyvenimo smulkmenas jis skaitė itin įdėmiai. Studijavo laiškus kaip archeologas senovės Egipto kapaviečių rankraščius. Gyvenimas jam vėl ėmė atrodyti normalus, nes sužinojo, kad Uš saugi, o namuose viskas gerai.
Naujienos teikė jam gyvybinių jėgų tarsi maistas. Jis pasijuto esąs naujas žmogus, pasirengęs bet kuriems išbandymams. Erichas baigė skaityti tuos penkis laiškus trečiąkart, kol tarp popieriaus ir mažyčio langelio pasirodė kažkoks šešėlis. Į miniatiūrinį pasaulėlį įsiveržė tamsi komisaro figūra. Rusas išsitraukė iš kišenės popieriaus lapą atsisėdo priešais Erichą laikydamas rankoje plunksnakotį. „Štai ką tu turi parašyti“, – tarė jis.
Erichas peržvelgė įprastinę siaubingų nusikaltimų kolekciją. Pasirašydamas tą dokumentą jis prisipažintų žudęs moteris ir vaikus, naikinęs turtą, padaręs materialinės žalos Sovietų Sąjungai.
Bet Šviesiaplaukis Riteris jau pakankamai atsigavo, kad vėl šoktų į ugnį. Žinodamas, kad Uš viskas gerai, buvo pasirengęs atlaikyti viską, ką teks patirti.
Atstūmė popiergalį. „Aš perskaičiau savo laiškus, todėl nėra reikalo kišti man šitą melą“, – pasakė. Rusas apsiniaukė. „Tu atsisakai pasirašyti tada, kai mes tave pavalgydinome ir sutrukdėme nusižudyti?“
„Aš tik sakau, kad nepasirašysiu jūsų popiergalio. Jis net neparašytas mano gimtąja kalba. Be to, niekada gyvenime nežudžiau nei moterų, nei vaikų, net kare. Nesigėdiju, kad buvau savo tėvynės karys“.
„Aš įspėjau tave, Hartmanai. Tau teks griežta bausmė. Tu niekada neišeisi į laisvę“.