Prieš kelis šimtmečius intelektualiniuose Europos sluoksniuose gimė „tautos dvasios“ arba „tautinės sielos“ samprata. Jos pagalba buvo bandoma aiškinti skirtumus tarp tautų bei jų elgseną istorijoje remiantis tam tikra kolektyvine tautos psichologija, kurią, kaip manyta, gali įtakoti daugybė veiksnių, tokių kaip landšaftas, geografinė platuma, klimatas, netgi antropologinis gyventojų tipas, jų temperamentas ir konkrečiame istorijos tarpsnyje pasirinkta religijos forma. Remiantis šiuo pagrindu XIX – XX a. buvo sudaryti „psichologiniai“ įvairių Europos tautų portretai: vokiečių, anglų, prancūzų, rusų.
Į „rusišką sielą“ savo dėmesį kreipė politikos bei religijos filosofas Nikolajus Berdiajevas (1874 – 1948 m.), kuris įdomias savo įžvalgas aprašė Pirmojo pasaulinio karo metu publikuotose straipsniuose. 1918 m. jie buvo sudėti į knygą „Rusijos lemtis“ (rus. „Судьба России“). Ir nors nuo šių straipsnių parašymo mus skiria ištisas šimtmetis, tačiau šiandienos įvykiai rodo, kad jie gali būti aktualūs ir dabar, jei norime bent kiek suprasti mūsų neramaus kaimyno Rytuose motyvus, psichologiją bei elgsena.
Pasak N.Berdiajevo, rusų tauta pasižymi kolektyviniu lygumų būdu, jos siela yra „neaprėpiama ir bekraštė kaip rusų lyguma“. Filosofas teigia, kad rusai niekada nebuvo kultūros tauta Vakarų prasme, ji lengvai pasiduodavo nuotaikoms ir puldavo į įvairius istorinius kraštutinumus. Tuos kraštutinumus N.Berdiajevas aiškina savotiška pasyvaus moteriško bei aktyvaus vyriško prado sinteze, kuriuo persmelkta visa Rusijos kultūra bei istorija.
Savo ruožtu tie pradai gimdo kupiną prieštaravimų, dvilypę „rusišką sielą“, kuriai būdingas aktyvus svajingumas ir tam tikras tingumas, noras maištauti ir šventai paklusti „valdžiai nuo Dievo“, savęs neįvertinimas bei kuklumas virsta pasipūtimu ir arogancija, prigimtinis slaviškas atvirumas visoms kultūroms staiga pasireiškia neįtikėtinu didžiarusišku šovinizmu bei imperializmu, o tradicinis rusiškas geraširdiškumas ir vaišingumas – nepakantumu.
N.Berdiajevas pastebi, kad rusiška siela, valstybės istorija ir kultūra buvo kupina nuolatinių prieštaravimų: „Neįtikėtinas gylis ir neaprėpiamos aukštybės dera su kilnumo bei orumo stoka, vergove. Begalinė meilė žmonėms, tikra krikščioniška meilė, dera su neapykanta ir žiaurumu. Absoliučios laisvės troškimas sugyvena santarvėje su vergišku paklusnumu. Argi ne tokia yra pati Rusija?“.
Savo knygos skirsnyje „Rusų tautos psichologija“ N.Berdiajevas pateikia tam tikras tezes ir antitezes, kurios, jo manymu, puikiai atspindi rusų tautos būdą ir tuo tarytum bando atsakyti į klausimą, kodėl vakariečių akimis „rusiška siela“ visuomet atrodė nesuprantama ir keista.
Apie santykį su valstybe ir valdžia
„Rusija – pati nevalstybiškiausia, pati anarchiškiausia šalis pasaulyje. Ir rusų tauta – pati apolitiškiausia tauta, kuri niekada nemokėjo kurtis savoje žemėje“ - rašo N.Berdiajevas. Kolektyvinis rusų pasyvumas priešinosi aktyviam dalyvavimui šalies gyvenime ir vengė ryžtingos atsakomybės kuriant savo ateitį: „Niekas nenorėjo valdžios, visi bijojo valdžios“. Ir netgi pravoslaviška patvaldystė - „valdžia nuo Dievo“ - puikus atsisakymo dalyvauti savo ateities kūrime pavyzdys.
„Valdžia čia visuomet buvo išorinis, o ne vidinis principas; ji tarytum ne iš tautos, o iš kažkur kitur atėjo, kaip kad jaunikis ateina pas nuotaką“, - teigdamas, kad rusų tautoje dera aktyvusis vyriškas ir pasyvusis moteriškas pradas, N.Berdiajevas rašo, kad dominuoja vis dėlto moteriškas, kuris laukia, kad jį kas valdytų: „Rusų tauta nenori būti vyrišku kūrėju, jos prigimtis suprantama kaip moteriška, pasyvi ir paklusni valstybės reikaluose, ji visada laukia jaunikio, vyro, valdovo“.
Vienas iš puikių iliustruojančių pavyzdžių yra legenda apie tai kaip rusų protėviai pakvietė normanus juos valdyti: „Mūsų žemė didelė ir turtinga, tačiau tvarkos joje nėra“. N.Berdiajevo teigimu, Rusijos imperijoje vokiečiai įgijo didžiulę įtaką būtent dėl aktyvaus germaniškojo prado pergalės prieš pasyvųjį slavišką. O rusų tauta geidžia ne tiek laisvos valstybės, kiek asmeninės laisvės nuo valstybės, laisvės nuo žemiškų rūpesčių. Taigi „rusams būdingas nevalstybingumas – tai ne asmeninės laisvės požymis, o laisvė nuo bet kokio valstybinio aktyvumo“. Kolektyviškai mąstančiai, pasyviai liaudžiai patiko virti savo pačios sultyse, pernelyg nesidomint nei valstybės reikalais, nei apskritai aplinkiniu pasauliu.
Beje, Sovietų Sąjungos lyderio Nikitos Chruščiovo proanūkė, JAV gyvenanti politologė Nina Chruščiova tarytum patvirtina N.Berdiajevo žodžius apie „rusiškos sielos“ pasyvumą. Ji teigia, kad iš pasyvumo gimstanti kolektyvinė apatija bei nerangumas yra tikra Rusijos visuomenės rykštė: „Rusai privalo išmokti būti atsakingi už savo veiksmus, kuomet nėra valstybinės ideologijos, pripildančios jų gyvenimus forma bei turiniu“.
„Mes tingūs ir neįdomūs“ - apimtas niūrios nuotaikos rašė Aleksandras Puškinas. Savo metu pasaulinio garso rusų klasikas Antonas Čechovas konstatavo: „Gamta suteikė rusui neįprastą savybę tikėti ir mąstyti, tačiau visa tai sudūžta į neūkiškumą, tingumą, svajingą lengvabūdiškumą“.
Iš kitos pusės, pasak N.Berdiajevo, Rusija yra pati valstybiškiausiai ir labiausiai biurokratinė šalis pasaulyje. Nevalstybiškas rusas buvo nuolat varomas kurti imperijos, „kuri savo dydžiu glumino visas pasaulio tautas“. Tam buvo atiduodamos visos liaudies jėgos ir pastangos, o kūrybingam asmeniniam gyvenimui laiko beveik nebeliko.
„Atskira asmenybė buvo paminta po didžiulius reikalavimus keliančia milžiniška valstybe“, o biurokratija ilgainiui įgavo neįtikėtinus mastus. Imperija buvo tarytum kažkas atskiro nuo tautos, statiško, amžino: ji gyveno savo pačios gyvenimą pagal savo pačios įstatymus, ji nenorėjo priklausyti nuo liaudies veiklos ir tautos nuomonės. Šioji aplinkybė uždėjo rusų tautos gyvenimui tam tikro niūrumo, prislėgtumo žymę, o rusišką valstybę kūrusi tauta, anot N.Berdiajevo, „taip ir liko be valdžios savo neaprėpiamoje šalyje“.
Santykis su kitomis tautomis, religingumas
„Rusija – pati nešovinistiškiausia šalis pasaulyje. Nacionalizmas pas mus visuomet buvo suprantamas kaip kažkas nerusiško, atneštinio. Vokiečiai, anglai, prancūzai – didžia dalimi šovinistai, jie kupini tautinio pasitikėjimo bei pasididžiavimo. Rusai beveik gėdijasi to, kad jie rusai; jiems svetimas tautinis pasididžiavimas ir dažnai netgi tautinis orumas“ - būtent tokiais žodžiais N.Berdiajevas aprašo vieną rusiškos sielos aspektų, kuriam netrukus atras ir antitezę.
Rusų inteligentija paniekinamai žvelgė į etninį šovinizmą ir išpažino tam tikrus virštautinius idealus. Net slavofilai - konservatyvūs savitos rusiškos kultūros bei gyvenimo būdo gynėjai nebuvo šovinistai tiesiogine įprasta prasme: „Jie norėjo tikėti, kad rusų tautoje gyvena krikščioniška žmonijos dvasia ir jie aukštino rusų tautą už jos nuolankumą“. Ir F.Dostojevskis buvo greičiau kultūrinis, religinis nacionalistas nei etninis.
Tad, N.Berdiajevo nuomone, to laikmečio rusų intelektualams veikiau būdingas nacionalizmo įveikimas – universalusis, pravoslaviškas, rusiškasis viršnacionalizmas, kuris yra daugiau rusiškas bruožas nei Vakarų sukirpimo etninis nacionalizmas ar netgi biologinis rasizmas. Į Rusiją atkeliavęs etninis nacionalizmas buvo sutinkamas priešiškai – kaip vakarėjimo pasekmė.
Tačiau tuo pat metu, rašo N.Berdiajevas, Rusija – tautiškai nepakanti šalis, kurioje vyksta neregėti ekscesai bei rusifikacija, ir netgi Stačiatikių cerkvė pastatyta valstybės tarnybon.
„Ši šalis vienintelė laiko save išrinktąja. Atvirkštinė rusiško nuolankumo pusė yra neregėtas rusų pasipūtimas. Pats nuolankiausiais ir yra pats didžiausias, pats galingiausiais, vienintelis, išrinktasis. Tai, kas „rusiška“, yra teisinga, gera, dieviška. Šventoji Rusia, - konstatuoja N.Berdiajevas. - Rusija tarytum ir nuodėminga, bet nepaisant to, ji vistiek lieka šventa“.
Atvirai niekinami Vakarai, jie nelaikomi krikščioniško pasaulio dalimi, o katalikybė – tai paties velnio kūrinys. „Universalųjį žmogų“ skelbęs F.Dostojevskis pjudė lenkus ir žydus. „Rusų puikybė pasireiškė tuo, kad ji laikė Rusiją ne tik labiausiai krikščioniška, bet vienintele krikščioniška pasaulio valstybe“.
Tačiau rusų religingumas yra ne asmeninis, o kolektyvinis, pasyvus. N.Berdiajevo nuomone, tai daugiau ne aktyvus Kristaus kultas, o pasyvusis, susijęs su Dievo Motina, Žeme, kuri ir yra Šventoji Rusia, šiltas namų prieglobstis. Lygumose gyvenančių rusų religingumas nuolankus ir tingus - čia nėra aktyvaus asmeninio pažinimo kelio ir grūdinimosi. Rusai garbina savo šventuosius bei išminčius – aktyvaus religinio prado nešėjus, tačiau stengtis patiems sekti jų pėdomis būtų pernelyg drastiška pasyviam lygumų mentalitetui.
Maištavimo dvasia ir visiškas paklusnumas
N.Berdiajevas mano, kad rusiškai sielai būdingas tam tikras keliautojo tipas, laisvumas nuo gyvenimo bei buities normų. Klajoklis prie nieko neprisirišęs, jis neturi namų ir vis kažko ieško: „Ruso siela nenusėdi vietoje, prieš ją atsiveria nepasiekiami toliai ir nėra horizonto jos akims“. Tiesos, pažinimo ir kažkokių paslapčių įminimo ieškančio keliautojo vaizdinys nuolat sutinkamas rusų pasakose bei klasikų literatūroje. Kažkas verčia rusą ieškoti ir ieškoti, keliauti, klajoti be galo ir be krašto po margą pasaulį. Ir tas klajojimas dera su pasinėrimu į save, vidinių prieštaravimų sprendimu, apmąstymais apie gyvenimo bei pasaulio prasmę.
Tas maištingumas, nesitaikymas su normomis ir nepasitenkinimas tuo ką turima veda vis į priekį, į nežinią, į pergales ir pralaimėjimus, sukrėtimus ir revoliucijas: „Rusų liaudies gyvenimas su jo mistinėmis sektomis ir rusiška literatūra, ir rusiška mintis, ir rusų rašytojų bei inteligentijos likimas, visa tai leidžia mus teigti, kad tezė, jog Rusija – begalinės laisvės ir dvasinių tolių, keliautojų, ieškotojų šalis, yra kraštas maištingas ir stichiškai baisus savo liaudiškame, dionisiškame proveržyje, nenorinčiame pažinti formos“.
Bet čia pat N.Berdiajevas pateikia ir kitą rusams būdingą priešybę – tarnystę bei žeminantį nuolankumą. Anot jo, šioje šalyje nepripažįsta asmenybės ir jos teisių, čia neginamas žmogaus orumas ir netgi religinis gyvenimas tarnauja valstybei.
Rusijos valdininkai niekuomet neištrūksta iš savo biurokratijos karalystės, jos pirkliai – kietakakčiai, valstiečiai tetrokšta tik žemės, dvasininkai paskendę daiktiškoje buityje, o inteligentija – materialiai paviršutiniška.
„Rusijos neįmanoma pajudinti iš vietos, taip ji apsunko, tokia ji inertiška, tokia tingi, tokia materiali, taip nuolankiai sutinka su savo gyvenimu“ - apgailestauja N.Berdiajevas. Čia niekas neišsišoka ir bevelija gyventi „kaip visi“. Taip, Rusija pasauliui davė nemažai iškilių asmenybių, tačiau tai lašas jūroje palyginti su pagrindine pasyvia, „tamsia“ mase. Organiškas kolektyvas praryja iniciatyvos stokojančias asmenybes, kurios tikisi, kad kas nors kitas padarys visus darbus už ją. „Kai kam atrodo, kad Rusija pasmerkta vergijai ir kad nėra išėjimo į laisvą gyvenimą. Galima pagalvoti, kad asmenybė dar nepabudo ne tik konservatyvioje, bet ir revoliucinėje Rusijoje, kad Rusija yra vis dar beveidžio, vergiškai paklusnaus kolektyvo kraštas“.
Kaip suprasti ir paaiškinti tokius rusiškos sielos prieštaravimus? - kelia sau klausimą N.Berdiajevas. Kodėl čia pastoviai laisvė virsta vergija, noras ieškoti – amžina stagnacija, kaip savo prigimtimi apolitiška liaudis sukūrė tokią biurokratinę valstybę, kodėl tradicinis rusiškas atvirumas visoms kultūroms virsta pasipūtimu, pravoslavišku mesianizmu ir kaimynų niekinimu? Galbūt būtent čia, toje visiškų prieštaravimų sintezėje ir slypi didžiausia „rusiškos sielos“ - prieštaringos ir nepastovios, paslaptis, kurią XIX a. Rusijos poetas F.Tiutčevas tiesiog išreiškė žodžiais: „protu Rusijos nesuprast...“
