„Jeigu ne gaisrą iškart pastebėję ir aliarmą sukėlę kaimo žmonės, galbūt šiandien būtume nebeturėję savo bažnyčios“, – duetu sako prie šventovės durų pasitikęs klebonas Szymonas Wiklo ir Butrimonių seniūnė Vanda Bielskaja.
Vieta kaip vertybė
Dabartinis Butrimonių klebonas kilęs iš Radomo Lenkijoje, tačiau Lietuvoje jau – nebe naujokas. Butrimonyse jis dirba septynerius metus, prieš tai kunigavo netoliese esančiose Tabariškėse, vienoje vertingiausių Lietuvos medinių bažnyčių. Tačiau ir Butrimonių šventovė jam miela, ypač po to, kai pavyko ją pagražinti už Kaimo plėtros paramos fondo lėšas.
Stovi ši medinukė neeilinėje vietovėje. Butrimonys – į vakarus nuo Šalčininkų esanti gyvenvietė šalia Baltarusijos sienos. 1997 m. kaimas buvo tyrinėjamas, o po to padaryta išvada, kad Butrimonių dalis abipus Šalčininkų–Eišiškių kelio turi Rytų Lietuvai svarbių urbanistikos ypatumų, todėl ją reikia saugoti kaip kultūros paveldo vertybę.
Riteriai ir didikai
Senosiose kronikose randamas riterio Putros, neva kovojusio Žalgirio mūšyje, vardas. Šis riteris esą kilęs iš Butrimų kaimelio. Spėliojama, kad galbūt pavadinimą kaimui davė pirmieji gyventojai, vadinęsi Butrimoniais.
Architektas Algimantas Miškinis teigia, kad rašytinuose šaltiniuose Butrimonys pirmą kartą minimi 1585 m. Ivanui Glebovičiui priklausiusio Rakliškio dvaro inventoriuje. Nuo XVI a. Butrimonys ir jų apylinkės priklausė didikų Houwaltų šeimai.
Bene garsiausias šios gausios giminės atstovas buvo Krzysztofas, Krzysztofo ir Urszulos von Loebenstein atžala. Jis nusipelnė šlovę ir Baltąjį erelį Houwaltų herbe kovose su kazokais – vadovavo pėstininkams.Karvedys turėjo du sūnus, vienas iš kurių apsigyveno Lietuvoje.
Kapinės – tik ponams
Šv.Arkangelo Mykolo bažnyčią fundavo gretimo Rakliškių dvaro savininkas, prūsų kariuomenės kapitonas baronas Janas Szrotteris. Ją suprojektavo architektas Janas Podczszynskis.
Bažnyčia buvo pastatyta 1799 metais. Butrimonių medinukė yra stačiakampio plano, vienabokštė, su žema šonine zakristija.
Prie šventoriaus tvoros stovi 1901 m. pastatyta varpinė, kuriai lėšų skyrė Naujųjų Rakliškių dvaro savininkė Paulina Houwalt. Kaip pasakoja klebonas Sz.Wiklo, Pirmojo pasaulinio karo metais dingo bažnyčios varpai, o nauji buvo pakabinti 1924-aisiais.
Po 1905-ųjų buvo uždrausta laidoti žmones šalia bažnyčios esančiose kapinėse, išskyrus Houwaltų šeimos narius. Tiesa, dvarininkė pasiūlė parapijiečiams žemės jų kapinėms, kurias aptvėrė tvora.
1890 bažnyčia atnaujinta, o 1906 metais įkurta parapija. Po ketverių metų ji skaičiavo per tris tūkstančius tikinčiųjų. 1927 m. bažnyčia, specialistų nuomone, buvo nevykusiai restauruota sudarkant fasadą.
Nuo maldų iki muštynių
Iki mūsų dienų Butrimonių bažnyčia išlaikė vienos navos pirmykštį planą. Šventovės interjeras jaukus, sienos apmuštos stačiomis lentelėmis, grindys ir lubos – taipogi iš lentų. Yra trys altoriai. Bažnyčios fasade matyti originalus balkonas su baliustrada. Šioje medinukėje yra saugomos XVIII amžiaus žvakidės, kurias klebonas mielai parodo.
Meldžiamasi Butrimonių bažnyčioje kasdien, pamaldos vyksta tik lenkų kalba. Tiesa, 1904 metais čia skambėjo ir lietuviškas žodis, kai kunigas Jonas Žemaitis ėmė pamokslus skaityti lietuviškai.
Pasakojama, kad 1907 metais po pamaldų bažnyčioje lietuviškai giedojusius parapijiečius užpuolė lenkai, net kilusios muštynės. 1927-1936 m. Butrimonyse darbavosi lietuvių Šv.Kazimiero draugijos skyrius, o 1935-1936 m. – „Ryto“ draugijos skaitykla, kurios vedėjais buvo Pranas Kisielius ir Vytautas Borisevičius.
Karo ir pokario metais Butrimonių apylinkėse aktyviai veikė Armijos Krajovos būriai, vietos kapinėse galima rasti jos kovotojų kapų. Tačiau per Antrąjį pasaulinį karą Butrimonys nenukentėjo.
Nykstantis vardas
Anot seniūnės V.Bielskajos, Butrimonių bendruomenė rūpinasi savo bažnyčia, aktyviai dalyvauja sakralinėse šventėse. Tvarkyti aplinkai pasitelkiami socialines pašalpas gaunantys žmonės.
Klebonas Sz.Wiklo taip pat džiaugiasi vietos jaunimo aktyvumu ir nesiskundžia tikinčiųjų stygiumi bei tuščia bažnyčia. Vis dėlto kunigas pastebi, kad pastaraisiais metais gyventojų Butrimonyse mažėja.
„Sudiev“, – lietuviškai atsisveikina Butrimonių klebonas. Tačiau skubėti iš šios gražios vietos nesinori, tad galima stabtelėti trumpam šventoriuje prie rudeniniais lapais nuklotų vietos didikų Houwaltų kapų. Paminklinės lentos jau virsta ant žemės, tačiau jų įrašai – dar įskaitomi...
