1932–1933 m. holodomoru vadinamas milijonus gyvybių nusinešęs badas Ukrainoje, kas tai? Ūkinio sovietų aplaidumo ir politinio trumparegiškumo išdava ar planingas stalininės administracijos siekis nubausti ne visuomet klusnius ukrainiečius badmečio genocidu?
Viešumoje holodomoro (verčiant pažodžiui – badmirystės) faktai pradėti drąsiau iškart po to, kai „perestroikos“ supurtyta Sovietų Sąjunga kiek atleido totalitarinius gniaužtus. Apie didįjį Ukrainos badą imta daugiau kalbėti ir rašyti, tačiau viešumas į dienos šviesą iškėlė ir daugybę įsisenėjusių prieštaravimų: skirtingas holodomoro aplinkybių vertinimas tapo viena pagrindinių trinties tarp Rusijos ir Ukrainos priežastimi dar gerokai prieš oranžines revoliucijas, praėjusių metų įvykius Maidane, rusišką Krymo okuopaciją, antiteroristines kovas Dono upės baseine.
Išmirė milijonai žmonių
1932–1933 m. Ukrainą sukaustė baisus badas, pasiglemžęs, skirtingais duomenimis, nuo trijų iki septynių ar net dešimties milijonų gyvybių. Tikslią statistiką nustatyti sunku, nes Ukraina prarado ne tik piliečius, bet ir, pavyzdžiui, negimusius vaisius motinų įsčiose. Be to, tikrasis katastrofos mastas buvo slepiamas po devyniais užraktais.
Badas užgriuvo nelyginant viduramžių maro epidemiją: žmonės mirė namuose ir tiesiog gatvėse, kaimuose ir miestuose, pavieniui ar ištisomis šeimomis. Mirtingumas buvo toks didelis, kad nežinodama, ką daryti, valdžia ėmėsi klastoti velionių artimiesiems išduodamus dokumentus.
Kad žmogus pasimirė badaudamas, nurodyti nebuvo galima – juk šlovingoje sovietų šalyje tokio reiškinio kaip badas paprasčiausiai nebuvo! Iš pradžių mirties priežastimi imtas įrašyti išsekimas, tačiau kaip paaiškinti, kad milijonai mirtinai išseko? Tuomet buvo rasta paprasčiausia „išeitis“: įrašydavo kokią nors ligą, pavyzdžiui, širdies smūgį ar plaučių uždegimą, arba tiesiog pakeverzodavo esą mirė, nežinia nuo ko.
Ilgas ir sunkus badmiriavimas pasireiškė kraupiais dalykais: išsekinti jaunų moterų organizmai išmesdavo negyvus vaisius, žmonės tino nuo bado, to meto įslaptinti sovietų saugumo dokumentai liudija, kad išaugo žmogžudysčių siekiant žūtbūt prasimaitinti skaičius, įvairiose Ukrainos srityse pasitaikydavo, kad buvo valgoma tik ką mirusių žmonių mėsa, jau nekalbant apie tai, kad valgoma buvo tai ką galima suvalgyti: laukiniai paukščiai, katės, šunys, pelės ir žiurkės, netgi piktžolių šaknys. Šuns maita buvo pardavinėta po 12 rublių, arkliena kainavo 6–8 rublius už kilogramą.
Kodėl meluoja Rusijos istorikai?
Kaimuose ėmė sklisti kraupus makabriškas folkloras, kurį dažniausiai kleidė vaikai: esą žmogieną valgyti nieko blogo – tai tokia pat mėsa kaip ir visa kita mėsa. Iš pradžių žmonės laidoti pavieniui, po to krūvomis, net nebandant nustatyti jų tapatybės.
Tarp kenčiančių ukrainiečių stiprėjo prakeiksmai Stalinui ir „maskoliams“, kurie Maskvoje ar tuomečiame Leningrade nejuto nei bado, nei su juo susijusių negandų.
Tiesa, dabartiniai, dažnai politizuoti Rusijos istorikai neigia suplanuotą ukrainiečių naikinimą teigdami, kas tuo pačiu metu kai kuriose Rusijos srityse taip pat siautė badas ir pasitaikydavo daugybė mirčių nuo bado, tačiau akivaizdu, kad nei savo mastu, nei mirtingumo rodikliais su holodomoru lygintis jis negalėjo.
Didžiojo bado priežastys
Tai, kad sovietinis žemė ūkis visada buvo ties merdėjimo riba – faktas. Pirmasis pasaulinis karas gerokai nusmukdė carinį ūkį, vėliau jį krėtė vadinamojo pilietinio karo negandos. Nuolatiniai ekonominiai bolševikų eksperimentai taip pat neprisidėjo prie kažkokio stabilumo, tad trečiojo XX a. dešimtmečio pabaigoje – ketvirtojo dešimtmečio pradžioje situacija buvo kritinė ir nedaug geresnė nei neramiais porevoliuciniais laikais. Nors saviems gyventojams maisto produktų katastrofiškai trūko, SSRS pardavinėdavo grūdus užsienio šalims už valiutą ir susisaistė neįgyvendinamais eksporto įsipareigojimais.
1931-ųjų vasara beveik visi pačių derlingiausių Ukrainos žemių valstiečiai suvaryti į kolektyvinius žemės ūkius – kolchozus, o pasiturinčių ūkininkų, vadinamųjų buožių sluoksnis, – tiesiog represuotas.
Dėl to sumažėjo dirbamų žemių plotai, keleri metai iš eilės, kaip tyčia, pasitaikė nederlingi, nebuvo kuo pakeisti į Sibirą ištremtų buožių – pačių darbščiausių ir gabiausių ukrainietiškos valstietijos atstovų. Nepaisant to, eksporto sovietai mažinti nė nemanė, tad ėmėsi plėšti nelaimingąjį kaimą iki paskutinio siūlo.
Daugybė į elgetišką atlyginimą už vergystę kolūkyje nusispjovusių žmonių tiesiog bėgo iš kaimo į miestus. Darbo rankų pradėjo trūkti dar labiau. Moralinė priverstinai „kolektyvizuojamų“ valstiečių būsena buvo nekokia. Baimindamiesi, kad jų žemė netrukus bus atimta ir taps neapibrėžta „visuotine nuosavybe“, kaimo žmonės prarado motyvaciją ją dirbti. Dėl tų pačių priežasčių skubiai paskersti visi naminiai gyvuliai, papjauti paukščiai. „Juk vis tiek tuoj atims“, manė dažnas... Taip, beje, ir nutiko.
O didieji Maskvos strategai vis kėlė kosminius planus ir nustatinėjo didžiules valstybinės duoklės normas: reikalavo vis daugiau grūdų, miltų, mėsos. Jei valstietis neturėjo atiduoti grūdų ar miltų, jam taikyta natūrinė bauda kitais produktais. Beje, garsioji natūrinė bauda buvo būtent bauda, o ne kompensacija už neturimus grūdus. Tai yra paskutinėmis kruopomis ar druska natūrinę baudą atidavęs valstietis vis tiek privalėjo valstybei pristatyti savąją grūdų ar miltų normą. Jei nepristatys – teismas.
Kruvinų susidorojimų mechanizmas
Jausdami artėjantį badą, kolūkiečiai iš dirvos iškrapštydavo neprinokusias bulves, pjovė nesubrendusius javus. Besivejančioms vis labiau tolstančias valstybės nustatytas normas kolūkių taryboms teliko tik klastoti statistikos duomenis, pusalkaniai žemdirbiai savinosi „kolektyvinius“ maisto produktus, jų viršininkai tai darė centneriais.
Kremliaus reakcija į tokį „liaudies priešų sabotažą“ buvo žaibiška. Būtinosios duoklės normos dar labiau padidintos, tuo pačiu įsuktas kruvinų susidorojimų mechanizmas. 1932 m. vasaros pabaigoje įsigalioja žymusis „valstybinio turto apsaugos įstatymas“, pagal kurį kiekvienas, iš kolūkio lauko nusiraškęs kopūsto galvą, galėjo būti įkalintas dešimčiai metų ar net nubaustas mirtimi. Liaudyje šis drakoniškas įstatymas buvo pramintas trijų varpų įstatymu. Esą užtenka nusiskinti tris kolūkio rugių varpas ir namo sugrįši (geriausiu atvejų) tik po dešimties metų.
Bet kuriuo momentu paties skurdžiausio valstiečio kieme galėjo pasirodyti slepiamų grūdų ieškotojų brigados. Jei rasdavo porą saujų – bausdavo už „liaudies turto“ grobstymą, jei ne – valstietis aiškindavosi, kodėl nevykdo valstybės nustatytų prievolių.
Mažame savo paties sklypelyje užaugintų grūdų slėpimas norint išmaitinti vaikus buvo prilygintas valstybinės reikšmės nusikaltimui, už kurį galėjai gauti, nelygu teisiančiųjų nuotaika, tremtį, lagerį ar net mirties bausmę. Paprastai „nusikaltusiems“ valstiečiams priskiriami ne šiaip savanaudiški, bet politiniai motyvai: antisovietizmas, „petliūrinis nacionalizmas“, sąmoningas „antitarybinis kenkėjiškumas“. Beje, specialiu potvarkiu badaujantiems drausta išvykti iš bado apimtų regionų. Žmonės buvo pasmerkti tiesiog mirti.
Kaltę nutarė suversti Lenkijai
Šio badmirystės košmaro fone ypač kraupiai skamba vienos ukrainiečių mergaitės laiškas Stalinui, kuriame mokinė prašo mylimo tautų tėvo neleisti jai ir jos šeimai numirti badu. Beviltiškas maldavimas ir tuo pat metu deklaruojama karšta meilė savo kankintojui – ar gali būti kas nors baisiau?
Ar holodomoras buvo iš anksto sugalvota ir planingai įgyvendinta priemonė ukrainiečiams naikinti? Tiesą sakant, visiškai užtikrintai į šį klausimą be galo sunku atsakyti. Žinoma, jokiuose oficialiuose sovietų dokumentuose nerasime žodžių, kad didysis badas – tai Stalino bausmė Ukrainai, tačiau savoms išvadoms ne visuomet reikalingi tiesioginiai tvirtinimai.
Tikėtina, kad Stalinas baiminosi galimo ukrainiečių separatizmo, nors prieš pat holodomorą panašios nuotaikos tarp Ukrainos gyventojų nebuvo itin paplitusios. Vis dėlto 1932 m. rugpjūtį laiške Kaganovičiui Stalinas rašė, kad „jeigu mes nesiimsime taisyti padėties Ukrainoje, galime ją prarasti“. Atsakomybę dėl tokio galimo Ukrainos netekimo Josifas Visarionovičius suvertė pilsudskinės Lenkijos „šnipų agentūrai“ bei vietos „nacionalistams provokatoriams“.
Kad Stalinas tik ir ieškojo tinkamo preteksto padaryti tvarką Ukrainoje, numanyti galima iš to, kad puikiai suvokdamas tikrąsias ekonomines krašto galimybes jis nė per nago juodymą nesumažino milžiniškų reikalavimų. Skolų išmušinėjimas Ukrainoje vyko kur kas brutaliau nei kitose SSRS srityse, o tai puikiai iliustruoja ypatinga „tautų tėvo“ požiūrį į šį „nacionalistų, kenkėjų ir provokatorių“ kraštą.
Tiesioginių įrodymų to, kad Kremlius tyčia sukėlė didįjį badą Ukrainoje tarsi ir nėra, tačiau tai, kad holodomoru buvo pasinaudota valant „netinkamus kadrus“ partijoje ir žemės ūkio sektoriuje, medžiojant visus kitus „kenkėjus“ – neginčijamas faktas.
Ar tai buvo nusikaltimas ukrainiečių tautai? Žinoma. Juk kokiais kitais žodžiais galima paaiškinti tai, kad didžiojo 1932–1933 m. bado metu Ukraina prarado kur kas daugiau gyventojų nei per visą be galo nuožmų sovietų ir nacių karą.
