1918 metais lietuviai, latviai ir estai paskelbė kuriantys nepriklausomas valstybes. Pirmaisiais dar trapaus valstybingumo metais apie realesnę nepriklausomybę kalbėti buvo sudėtinga, nes visų trijų šalių viduje veikė svetimos kariuomenės, pynėsi geopolitiniai didesnių kaimynų interesai.
Laikui bėgant Baltijos šalys sustiprėjo, pradėjo jaustis kur kas tvirčiau nei ankstyvuoju nepriklausomybės kovų laikotarpiu, tačiau didieji kaimynai mūsų neužmiršo ir neatsisakė agresyvių planų.
Viena didžiausių tarpukario Lietuvos problemų tapo Vilniaus krašto susigrąžinimas, o naciams įsigalėjus Vokietijoje – ir vis dažnesni vokiečių ekstremistų kurstomi neramumai Klaipėdos krašte. Estams 1924-ųjų pabaigoje teko patirti sovietų surengtą ginkluotą valstybės perversmą. Nuo šio mažai kam žinomo Estijos Gruodžio pučo prabėgo devyniasdešimt metų, tačiau jo istorija iki šiol aktuali.
149 komunistų procesas
Nuo pat nepriklausomybės paskelbimo pradžios visose Baltijos šalyse veikė pogrindiniai komunistiniai ir idėjiškai jiems artimi politiniai rateliai, buvo nunertas sovietų šnipų tinklas, raudoniesiems idealams prijautė ir tam tikra vietos gyventojų dalis. Bent jau Estijoje pastarųjų daugiausia buvo pirmaisiais nepriklausomybės metais. Vėliau Talino vyriausybei sėkmingai įgyvendinus reformas ir stabilizuojantis šalies ūkiui, prijaučiančiųjų komunistams sparčiai mažėjo, tačiau visiškai jie neišnyko.
Kad pagrindiniai raudonieji agitatoriai yra Maskvos statytiniai, Estijos žvalgyba žinojo nuo pat pradžių, tad jų veikla vertinta kaip itin pavojinga. 1922 m. suimtas ir sušaudyti už tėvynes išdavystę nuteistas bene garsiausias estų tautybės bolševikas Viktoras Kingisepas - buvęs bokševikinės Rusijos čekistas ir kruvinojo revoliucinio tribunolo narys, Kremliaus nurodymu slapčia sugrįžęs į gimtąją šalį kurstyti pilietinius neramumus bei kloti pamatus Estijos bolševizacijai.
Beje, 1940 -1941 m. nepabaigtus tėvo darbus pratęs jo sūnus Sergejus Kingisepas - vienas pagrindinių estų trėmimų bei žudynių organizatorių.
1924 metų rudenį pačioje Estijoje ir už jos ribų nuskambėjo vadinamasis „149-ių procesas“, kuriame buvo teisiami 149 antikonstitucinių, prieš Estijos valstybingumą nukreiptų komunistinių organizacijų nariai. 149 asmenys - tai tiek, kiek pavyko patraukti atsakomybėn.
Kiti spėjo pabėgti į Sovietų Sąjungą ar pasislėpti giliausiame pogrindyje. Patriotiškos visuomenės dalies siaubui policijos tyrimas išaiškino, kad komunistinėmis bei suartėjimo su SSSR idėjomis buvo užsikrėtę net kai kurie šalies parlamentarai. Patys atkakliausi teisiamieji jokios kaltės nepripažino, kiti teigė buvę suklaidinti propagandos ar suvilioti pinigais.
Ruošė Maskvoje, šlifavo Taline
O papildomų lėšų „pasaulinei revoliucijai“ užsienyje remti ekonomiškai neįgali SSSR atrasdavo visuomet. Nepaisant to, kad proceso metu mirties bausme nuteistas tik vienas kaltinamasis – Jaanas Tompas, aktyviausi pasiųsti kalėti iki gyvos galvos ar ilgiems katorgos metams.
Vargu ar galima šiuos nuosprendžius vadinti per griežtais: netrukus iki dantų ginkluoto komunistinio pogrindžio veiksmai parodė, kad savo tikslų įgyvendinimo vardan jis gali ryžtis bet kam. Neabejotina, kad komunistinis pučas Estijoje būtų įvykęs bet kokiu atveju (jam ruoštasi nuo pat 1924 -ųjų pradžios), tačiau „149-erių“ procesas tikriausiai jį kiek paskubino.
Perversmo scenarijus kurtas Maskvoje, o gludinamas Taline. Daugiausia prie jo rengimo prisidėjo garsus Kremliaus bolševikas Grigorijus Zinovjevas, į Estijos sostinę atsiųstas Raudonosios armijos štabo karininkas Karlas Trakmanas bei vietos komunistų lyderis Janas Anveltas. Ginklus bei amuniciją pučistams tiekė sovietų kariuomenės žvalgyba.
„Liaudies revoliucijai“ ruoštasi visuose pagrindiniuose Estijose miestuose. Tam tikslui į konspiracinius butus slapčia gabenti šaunamieji ginklai, granatos, kiti sprogmenys. Ginkluotos grupelės buvo organizuotos trejukių principu, kurios savo ruožtu jungėsi į stambesnius kovinius vienetus.
Tarp smogikų buvo ne tik idėjiniai raudonieji, bet ir įvairiausio plauko avantiūristai, kriminaliniai nusikaltėliai ar šiaip „šviesaus rytojaus“ pažadais apkvailinti piliečiai. Dažnas pažinojo tik tiesioginį savo mažos grupelės vada, per kuri buvo palaikomas ryšys su kitais panašiais būriais.
Manoma, kad per visą Estiją perversmininkai galėjo surinkti apie tūkstančio smogikų kariauną, nors Gruodžio puče ryžosi dalyvauti tik apie trys šimtai atskalūnų.
Pagrindiniai įvykiai buvo numatyti Taline. Netikėtai ir agresyviai veikti pradėję ginkluoti pučistai turėjo greitai užimti pagrindines valdžios įstaigas bei svarbiausius transporto mazgus tuo paralyžiuodami galimą vyriausybės atstovų, policijos bei kariuomenės pasipriešinimą.
Įsiplieskus pirmiesiems veiksmams, Estijos liaudies vardu turėjo būti paskelbtas sovietų valdžios įtvirtinimas šalyje, o netrukus kreipiamasi pagalbos į Maskvą su prašymu įvesti reguliariąją kariuomenę bei ginkluota „rezervą“ - iš SSRS gyvenančių estų komunistų sudarytus savanorių dalinius.
Numatomos „revoliucinės vyriausybės“ nariais tyčia parinkti tik estų tautybės bolševikai. Pastaroji aplinkybė būtų leidusi Maskvai visam pasauliui skelbti esą estų proletarai patys nusimetė „buržujų jungą“ ir tik po to paprašė Kremliaus pagalbos ginant „darbo žmogaus laisvę“. Galutinis pučistų tikslas – Estijos, kaip nepriklausomos valstybės likvidavimas, ir prijungimas prie SSRS.
Nesulaukė žmonių paramos
Pučas prasidėjo Taline 1924 m. gruodžio 1 d. paryčiais. Smogikams pavyko susprogdinti keletą geležinkelio tiltų, užimti kelias policijos nuovadas, Estijos pašto pastatą ir netgi valstybės vadovo rezidenciją.
Nepaisant to, kad komunistams pavyko užgrobti šiek tiek šarvuotos estų kariuomenės technikos bei persivilioti dalį raudonosioms idėjoms prijaučiančių karių, žymesnio visuomenės palaikymo, kaip tikėjosi perversmininkai bei jų kuratoriai Maskvoje, nebuvo.
Talino darbininkai nepuolė sveikinti „išvaduotojų“, o dauguma miestiečių į banditus žvelgė priešiškai. Matydamos tokią reakciją kai kurios bolševikinių smogikų grupelės delsė, veikė neryžtingai, neapsispręsdamos mindžikavo vietoje ar net nepajudėjo iš savo konspiracinių butų.
Bandymas užimti karo mokyklos kareivines bei gynybos ministeriją žlugo. Estijos kariuomenės ir policijos vadovybė greitai susiorientavo pavojingoje situacijoje, tučtuojau paskelbė nepaprastąją padėtį ir sugebėjo surengti įnirtingą pasipriešinimą, kuris netrukus virto išblaškytų „revoliucionierių“ persekiojimu aidint šūviams.
Per šiuos įvykius žuvo virš 30 žmonių iš abiejų pusių. Tarp jų – tuometinis Estijos susisiekimo ministras Karlas Karkas. Dar keturiasdešimt buvo sužeista.
Ryžtingi estų kariuomenės veiksmai ir specialių įgaliojimų karininkams suteikimas lėmė, kad nepavykęs 1924 m. gruodžio 1-osios perversmas buvo numalšintas per vieną dieną. Daugybė pučistų buvo suimta, dalis pabėgo į Sovietų Sąjungą, pavojingiausi sušaudyti ypatingojo tribunolo sprendimu.
Visų įkalintųjų laukė rūsčios bausmės: juk ant kortos buvo pastatytas Estijos likimas, tad sovietų remiamus pučistus nuspręsta teisti kaip ypač pavojingus valstybinės reikšmės nusikaltėlius. Po ryžtingo atkirčio bolševikams Estija bent jau 1924 m. išvengė sovietų okupacijos.
O jos atitolinimas, tikėtina, išgelbėjo tautą nuo dar didesnės katastrofos už tą, kuri visas tris Baltijos šalis užgriuvo po šešiolikos metų.
