Rūpi ne komfortas, o dienoraščiai
Karsakiškio seniūnijoje tarp šimtamečių medžių besislepiantis Teresdvario dvaras – tikras lobynas istorijos aistruoliams. Buvęs Kauno technologijos universiteto mokslinis bendradarbis, šio dvaro valdytojų Pauliukų palikuonis Jonas Pukas gyvena rūpindamasis ne buitimi ir komfortu, bet studijuodamas protėvių palikimą.
Dvare beveik nematyti šiuolaikiškų daiktų ir prietaisų – kur tik akis užmato, visur senos nuotraukos, katalogai su laikraščių bei žurnalų iškarpomis ir laiškais, knygos nuo žemės iki pat lubų ir tik menkas plyšelis pro jas prasibrauti iki kito kambario.
Ypatingas, nors ir nebeveikiantis, J.Puko pasididžiavimas yra ant spintos padėtas išradimas – amžinasis variklis.
Dabartiniam šeimininkui J.Pukui širdį glosto, kad Teresdvario istorija ir jo močiutės brolio kunigo Antano Pauliuko rašytas dienoraštis svarbus ne jam vienam, bet ir istorikams, kalbotyrininkams.
Dienoraščius ketinama išleisti, o originalai dabar saugomi Panevėžio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos retų knygų ir rankraščių skyriuje.
Šio skyriaus darbuotoja Audronė Palionienė patvirtino, kad A.Pauliuko dienoraščio vertė didžiulė, todėl rankraščiai ypatingai saugomi ir toli gražu ne kiekvienam prieinami, bet neblogai įskaitomas jo kopijas gali perskaityti visi norintys.
Jame yra ir du Vydūno pasirašyti raštai.
Dvarą dovanojo pati Bona
J.Pukas dvare priima ir korespondentus, bet labiausiai apsidžiaugia sulaukęs savo geros pažįstamos – 20 metų Karsakiškyje vaikus istorijos mokiusios Elenos Klingienės.
Ji viena pirmųjų sužinojo apie J.Puko turimą 12 tomų kunigo A.Pauliuko ranka rašytą dienoraštį nuo 1911 iki jo mirties 1941-aisiais ir iš karto suprato neįkainojamą jo vertę. E.Klingienės nuojautą patvirtino Istorijos instituto direktorius Rimantas Miknys, biblio-tekininkai. Dalis šių dienoraščių rašyta A.Pauliukui kunigaujant Troškūnuose, o kita dalis – jau čia, Teresdvaryje.
J.Pukas pasakojo, kad ir Teresdavario istorija – nepaprasta, atskleidžianti ne tik jo savininkų gyvenimo, bet ir tautos peripetijas. Jis minimas nuo XVII amžiaus, kai savininkas grafas Marikonis 1682 metais pastatė medinę Švč. Mergelės Marijos koplyčią. Ji išlikusi iki šių dienų, tik perstatyta ir atitempta į Bygailius.
Grafas Marikonis Teresdvarį dovanų gavęs iš Žygimanto Senojo žmonos Bonos. Po žemių padalijimo čia ne kartą lankiusis rusų carienė Jekaterina II, arba Lietuvos kunigaikštienė Kotryna.
J.Pukas rodo A.Pauliuko rankraštį, pagal kurį Kotryna – tuometės Biržų apskrities valstiečio dukra Sofija Svirplytė, pakeitusi savo vardą po vedybų su Petru Ulrichu. Bet tai greičiausiai esanti tik legenda.
Dabar sunku patikrinti, ar istorijos faktus atitinka ir Teresdvario pavadinimo kilmė. Pagal A.Pauliuko dienoraštį, Kotryna turėjusi kaime draugę, vardu Teresė. Ji buvusi paprasta, darbšti mergina, dėl savo nerangumo kitų vadinama „vėpla“. Jelizaveta II pakvietusi ją į carų dvarą. Teresė ten Nevskio prospekto viduriu vaikščiodavusi kaimo moterų papratimu pasikėlusi sijoną, kad nesusiteptų, o tarnai dar juokdavęsi, esą kaimietė norinti visiems parodyti carienės dovanotus apatinius.
Manoma, kad Jelizaveta II vėliau Teresei padovanojo dvarą – nuo to ir Teresdvario pavadinimas.
Bet ir dvarininke tapusi Teresė iki pat mirties likusi paprasta kaimiete, ištikima katalike, netekėjusia pana.
Svarbu ir taisyklinga kalba
J.Pukas kalbėjo, kad ne viską iš A.Pauliuko pasakojimų reikia priimti už gryną pinigą, bet jis įsitikinęs, kad Teresdvaryje Jelizaveta II tikrai lankėsi ir jame yra nakvojusi.
„Apylinkėse buvo gal 10 karčemų ir užvažiuojamųjų kelių, nes ėjo pagrindinis traktas iš Vilniaus į Rygą per Stumbriškį, Vabalninką. Kelias buvo siauras, todėl valstiečiai turėdavo praleisti karietas. A.Pauliukas yra aprašęs, kaip vežimu iš Rygos su keliomis silkių statinėmis vėlų vakarą grįžtantys mužikai nepraleido Jelizavetos II karietos“, – pasakojo J.Pukas.
Tuomet Jelizaveta II kaime pasiėmusi kariuomenėje tarnavusį stiprų berną, pastačiusi ant ienų karietos priekyje ir šis, mosuodamas bizūnu, garsiai keikdamasis, rusų kalba rėkęs: „Iš kelio! Praleiskite carienę!“
Tai padarė įspūdį carienei ir ji bernui davusi 5 rublius.
E.Klingienė taip pat pritarė, kad A.Pauliukas mokėjo taip rašyti, kad skaitymas tiesiog įtraukia, priverčia pamiršti viską. Su būreliu istorikų ir bibliotekininkių jie aptarinėjo rankraštį prie arbatos puodelio. Besišnekučiuojant vienas iš istorikų į dienoraštį užmetė žvilgsnį vieną kartą kitą – ir jo bendravimas su kolegomis nutrūko – suintriguotas kunigo pasakojimo, jis įniko į dienoraščio skaitymą.
Mokytoja pabrėžė, kad kunigas dėmesio skyrė ne tik dienoraščio turiniui, bet ir taisyklingai kalbai. Vienąkart parašęs, kad „diena buvo šlapia lyg pročka“, vėliau jis pasitaisęs – „lyg skalbėja“.
Vežiojosi su maldų knyga
„Beveik visą dienoraštį A.Pauliukas rašė kiekvieną dieną. Vežiojosi jį portfelyje, kaip ir maldų knygą“, – kalbėjo E.Klingienė.
Rašė, koks tądien oras, ar tikisi lietaus, kokia tekėjo saulė, kokie pavasarį sugrįžo paukščiai, kada gandrai išskrido, kiek žmonių rinkosi į mišias, kas ėjo išpažinties, kaip vyko atlaidai. Pasakojo apie kasdienius ūkio darbus – apie viską, kas jį supo ir ką jis matė. Bet ne mažesnė dalis dienoraštyje skirta istoriniams įvykiams, pavyzdžiui, eucharistiniam kongresui, karo grėsmei, vidaus politikai, sąmokslui prieš prezidentą Antaną Smetoną, ruošimuisi rinkimams į Seimą ir garsiems žmonėms.
Perskaitęs nekrologą po Maironio mirties, tą pačią dieną dienoraštyje A.Pauliukas prisiminė, kad seminarijoje abudu valgė košę iš to paties puodo.
Su vyskupu Kazimieru Paltaroku jo santykiai, matyti iš dienoraščio, buvo ne patys šilčiausi, nes vyskupas buvęs labai griežtas dvasininkas. Šypseną kelia istorija, kaip kunigai žiūrėjo prancūzų sukurtą nebylųjį kiną – ten rodomos scenelės iš bordelio labai papiktinusios K.Paltaroką. O Maironis juokęsis.
Pasakojimą, kaip Antanas Strazdas parašė garsiąją giesmę „Pulkim ant kelių“ irgi galima laikyti legenda, bet gali būti tikra tiesa. Kunigas tiek prisiragavęs alaus, kad ant krosnies kankinęsis kelias dienas, o galop nulipęs ant žemės ėmė atgailauti posmais.
Rusų rublių įvedimas – „didelis ermideris“
1940 metų dienoraštyje A.Pauliukas rašė apie labai šaltą žiemą, iššalusius sodus, politinius įvykius: persekiojimus, suėmimus, suirutę, rusų kariuomenės judėjimą, katalikiškų laikraščių ir tikybos dėstymo draudimą, nusavinamą žemę. O lapkričio mėnesį įvesti nauji pinigai – rubliai, kylančios kainos dar labiau didino gyventojų nerimą ir nesaugumą:
„Įvedimas apyvarton rusų rublių padarė žmonėse didelį ermiderį. Visi tos nuomonės, kad litas liko be vertės. Taigi visam kam nesvietiškai pakilo kainos. Šaučiai už porą batų reikalauja 300 litų, vadinasi, negirdėta kaina. Visi kromai uždaryti, taigi nieko negalima nusipirkti – žmonės laukia kažkokių permainų ir didesnių įvykių. Bet nežino niekas, kas tokie tie įvykiai.
Traukiniai kursuoja labai nereguliariai.“
J.Pukas apgailestavo, kad dalis A.Pauliuko dienoraščio sudegė per 1-ąjį pasaulinį karą.
Turto neišmėtė, neištampė
J.Pukas pasakojo, kad jo proseneliai turėjo 15 vaikų, bet išgyveno 10. Per paskutinį gimdymą mirė motina.
Vyriausiajam Kazimierui turėjo atitekti ūkis, jauniausias sūnus Jonas – eiti „užkuriom“. Bet atsitiko kitaip – ūkio reikalais nelabai domėjęsis Kazimieras Teresdvaryje apsigyveno antrame aukšte ir mirė likęs senberniu. Ūkis liko jauniausiam broliui – Jonui.
Du broliai – Povilas ir dienoraščius rašęs Antanas – išėjo į kunigus, vienas tapo vargonininku. Dukros buvo „pristatytos prie klebono“. Iš jų ištekėjo tik J.Puko motinos mama Morta Pauliukaitė.
„Teresdvaris – ypatinga sodyba: tiek vaikų, o turto neišmėtė, neištampė kiekvienas sau. Senatvėje susirinko į tėviškę numirti ir Mataušiukas, ir Kazimieriukas, Barborytė, Elžbietytė“, – mažybiniais vardais giminaičius su meile vardijo J.Pukas.
Su tokia pat šiluma jis pasakojo, kad Barboros būdas buvo „fanabernas“ – mat tapusi kunigo gaspadine ji baigė kulinarijos mokslus Petrapilyje.
A.Pauliukas mirė nuo gerklės vėžio, nebegalėdamas kalbėti, jis aukodavo tyliąsias, arba skaitytines, mišias.
Dienoraščiai bus išleisti
Istorijos instituto direktorius R.Miknys patvirtino, kad unikalūs A.Pauliuko dienoraščiai išsiskiria iš kitų to meto rankraščių netradiciniu autoriaus požiūriu į aplinką, tuo, kad kunigas ne tik konstatavo įvykius ir faktus, bet ir juos vertino.
„A.Pauliuko dienoraščius jau įtraukėme į artimiausius savo planus, jie tikrai išvys dienos šviesą“, – patikino direktorius.
Rankraštį studijavusi buvusi bibliotekininkė Stasė Mikeliūnienė sakė, kad kitą tokį vaizdingą ir išsamų dienoraštį vargu ar kur rasi – jame nemažai ir humoro, aprašytų juokingų įvykių.
„Jį skaitydamas jautiesi, tarsi gyventum autoriaus gyvenimą“, – sakė S.Mikeliūnienė.
Šį rankraštinį palikimą sudaro ir atskiri įvairiomis temomis rašyti rašiniai, protokolai, inventorinių knygų išrašai, oficialūs raštai, keletas laiškų juodraščių, kitų autorių straipsnių, nesusijusių su A.Pauliuko veikla. Į dienoraštį įdėtos kelios laikraščių iškarpos, pasitaiko teksto lotynų, rusų kalbomis. Rinkinyje yra 5 fotografijos, dvi – originalios.
Teresdvaryje lankėsi garsūs kunigo draugai
Antanas Pauliukas gimė 1868 m. Teresdvaryje, Panevėžio rajone. Tėvai buvo žemdirbiai, pasiturintys ūkininkai, turėjo 50 hektarų žemės.
A.Pauliukas buvo vikaras Gargžduose, Papilėje (Akmenės r.), Dusetose (Zarasų r.). 1902–1917 m. – Šimonių (Kupiškio r.) Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios kuratas, kunigas filialistas. Į Šimonis nuvykęs kartu su broliu vargonininku Mataušu, jis subūrė naują chorą iš 20 giesmininkų. Čia įsteigė Lietuvių katalikų blaivybės draugijos skyrių, suremontavo ir papuošė bažnyčią. A.Pauliukas rūpinosi, kad Šimonių Švč. Dievo Motinos paveikslas, laikytas stebuklingu, būtų papuoštas karūna, bet 1915 m. vasarą vokiečiai sudegino bažnyčią ir kleboniją su dokumentais.
1914–1915 m. Šimonyse jis priimdavo į svečius savo jaunystės bičiulį Kauno kunigų seminarijos rektorių Joną Mačiulį-Maironį, tuo metu su seminarija rezidavusį Vašuokėnų dvare.
1917–1929 m. A.Pauliukas tarnavo Troškūnų (Anykščių r.) Švč. Trejybės parapijos klebonu. Tuo metu čia vargonininku dirbo jo brolis Mataušas.
A.Pauliukas nuolat finansiškai rėmė brolio Jono ūkį Teresdvaryje, jį populiarino rašiniais ir pats ten dažnai lankydavosi.
Jo dėka Teresdvaris tapo kultūros židiniu: rinkdavosi knygnešiai, buvo rengiami lietuviški vaidinimai, dainų šventės. A.Pauliukas artimai bendravo su kunigais J.Mačiuliu-Maironiu ir Juozu Tumu-Vaižgantu, jie lankėsi Teresdvaryje.
1929–1932 m. A.Pauliukas buvo Pakruojo Šv. Jono Krikštytojo parapijos administratorius, kol dėl nusilpusios sveikatos iš šių pareigų buvo atleistas. Panevėžio vyskupas dvasininkui leido gyventi gimtajame Teresdvaryje, kartu aptarnaujant Bygailių (Panevėžio r.) koplyčią.
A.Pauliukas mirė 1941 metais. Palaidotas Bygailių kaimo kapinaitėse šalia tėvų ir brolio kunigo Povilo Pauliuko.
Koplyčios šventinimas strigo
„Po lietaus kelias buvo gan šlapias. Nuvažiavęs į miestą, visų pirmiausia nuėjau pas Vyskupą prašyti leidimo pašventinti koplyčią. Vyskupą radau namie, priėmė į audienciją. Gan ilgai šnekėjome apie koplyčios dalykus ir reikalus.
Supratau iš pašnekesio, kad Vyskupas nepatenkintas, kam remontavau koplyčią be kurijos žinios ir leidimo. Reikalavo, kad aš parodyčiau valdžios leidimą remontuoti koplyčią. Paaiškinau, kad to leidimo neturiu, nes valdžios neprašiau, dirbau be leidimo ir niekas mano darbo netrukdė.
Galop liepė pateikti prašymą. Bet pirmiau, iki bus išduotas leidimas, buvo pavesta Subačiaus klebonui nuvažiuoti Teresdvarin apžiūrėti koplyčios remontą, ar viskas tinkamai atlikta ir, tik teigiamai pranešus, bus duotas leidimas šventinti.“
Tai A.Pauliuko dienoraščio ištrauka apie tai, kaip kėlėsi anksti rytą ir važiavo į Panevėžį, pas vyskupą Kazimierą Paltaroką, bet jį užrūstino be leidimo suremontavęs Teresdvario koplyčią.
„Panevėžio rytas“, 2014 12 16
