Straipsnyje „Ar Vakarų civilizacijos laukia Romos imperijos likimas?“ nagrinėjau tarptautinę pasaulio būklę, kuri mus veda link vis ryškesnio skirtingų civilizacijų konflikto. Su Islamo ir Ortodoksų civilizacijomis jau faktiškai kariaujame, nors tą pripažįstame labai nenoriai. Kinija užima pasyvų, bet labai svarbų vaidmenį šiame kare, nes remia Rusiją. Dėl to, norėdami taikos – turime ieškoti to kas vienija skirtingų civilizacijų paprastus žmones.
Bendros vertybinės ištakos
Dauguma žymiausių įvairių civilizacijų mąstytojų ir filosofų nuo senų laikų duodavo pasauliui mokymą apie „Dorovinį įstatymą“ – tai Pitagoras, Platonas, Aristotelis, Konfucijus, Laodze, Mahavira, Gautama Buda, Jėzus, pranašas Mahometas ir kiti. Jų mokymai apima Vakarų, Indijos, Kinijos, Ortodoksų, Islamo, Lotynų Amerikos ir kitų civilizacijų pagrindus. Jų mokymų pagrindu vėliau buvo kuriamos religijos: krikščionybė, islamas, budizmas, konfucianizmas, daosizmas, džainizmas ir kt. Kiekvienas religijos pradininkas mokė moralės, dorovės pagrindų, gyvenimo etikos, ir pats buvo pačios aukščiausios moralės pavyzdžiu.
Mokytojai palikdavo žmonėms Dieviškuosius priesakus, tų teisingų dvasinių-dorovinių įstatymų pagrindus, ant kurių laikosi tvarka visoje kūrinijoje. Šie įstatymai reguliuoja visą išreikštąjį gyvenimą, be jų Žemėje vyrautų chaosas. Didžiausia problema iškyla tame, kad iškiliausių mąstytojų idėjas didelė dalis jų pasekėjų buvo ir yra linkę vertinti per iškreiptą prizmę, siekiant savanaudiškų tikslų ir paverčiant dogmomis.
Taip susiformavo daugybė klaidingų ideologijų ar radikalių religinių judėjimų. Juk Jėzaus meilės žmonėms ir gailestingumo mokymas, kurį atstovauja krikščionys ir „kryžiaus žygiai“ yra du visiškai nesuderinami dalykai. Analogiškai yra ir su islamu, nes pranašas Mahometas nemokė savo pasekėjų versti musulmonais kitus jėga ar žudyti kitatikius. Korane tokių dalykų nerasi, bet ar daug žmonių tą žino ir supranta?
Nepaisant įvairių iškraipymų, Platono ir Aristotelio kūriniai bei Jėzaus mokymas formavo labiausiai teigiamus Vakarų civilizacijos aspektus, o Konfucijaus ir Laodze mokymas analogišką įtaką turėjo ir tebeturi Kinijai ir t.t. Akivaizdu, kad šiame kontekste šių skirtingų mąstytojų kūrybos esmė sudaro dvasinį, moralinį ir etinį visos žmonijos bendrumo pagrindą. Labiausiai žinoma pasaulyje Jėzaus duota Auksinė dorovės taisyklė: „Ir taip, visame kame kaip norite, kad žmonės su jumis elgtųsi, taip ir jūs su jais elkitės“ ( Evangelija pagal Matą 7:12). Ją paprastai perfrazavus gausime mums geriausiai žinomą posakį: „Elkis su kitais žmonėmis taip, kaip nori, kad jie su tavimi elgtųsi“. Šio vienintelio įstatymo laikymosi pakaktų visoms valstybėms, kad pasaulis pasikeistų iš esmės ir taptų saugia aplinka kiekvienam.
Mažai kas žino, kad būtent šis priesakas pasikartoja beveik visų pagrindinių pasaulio religijų ir mokymų doroviniuose priesakuose.
Dorovinių priesakų vienovė
Ši taisyklė iškilo I tūkstantmečio pr. Kr. viduryje ir ypatingai ryškiai įkūnijo įvykusį tuo metu humanistinį virsmą. Savo pavadinimą - auksinė, ji įgavo XVIII amžiuje, vakarų Europos dvasinėje tradicijoje. Ji kartais pasirodydavo vienu metu ir nepriklausomai viena nuo kitos skirtingose kultūrose: induizme, budizme, judaizme, krikščionybėje, islame, konfucianizme, antikos filosofų pasisakymuose, kas savaime kalba apie vieningą šaltinį. Įvairiomis formuluotėmis ji sutinkama „Mahabharatoje", Budos posakiuose. Konfucijus, į savo mokinio klausimą, ar galima visą gyvenimą vadovautis vienu žodžiu, atsakė: "Šis žodis – savitarpiškumas. Nedaryk kitam to, ko nenori, kad tau darytų.“
Iš senovės Graikijos šaltinių, reikėtų nurodyti Homero „Odisėją" ir Herodoto "Istoriją". Vienokia ar kitokia forma Auksinė dorovingumo taisyklė sutinkama Heziodo, Sokrato, Platono, Aristotelio ir Senekos pasisakymuose. Biblijoje ji minima Evangelijose du kartus, dėstant Kalno pamokslą (Mt. 7:12; Lk 6:31). Ne vieną kartą šią taisyklę kartojo Jėzaus Kristaus mokiniai.
Auksinės taisyklės formulavimas Evangelijoje turi savyje teigiamą, gėrį įtvirtinantį principą: „Tad visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite“ (Mt. 7:12). T.y. turi savyje pozityvų „daryk“, skirtingai nuo neigiančio – „nedaryk“. Korane Auksinė taisyklė nėra užfiksuota, bet ji sutinkama „Sunoje“, kaip vienas iš Mahometo, kuris taip mokė, aukščiausių tikėjimo principų: „Darykite visiems žmonėms tai, ką norėtumėte, jog jie jums darytų ir nedarykite to, ko nenorėtumėte sau“, posakių.
Kartą atsiradusi, Auksinė taisyklė tvirtai įsišaknijo kultūroje ir masinėje sąmonėje, įsitvirtino patarlių forma. Ši taisyklė dažniausiai būdavo įprasminama kaip esminė, svarbiausioji moralinė tiesa, praktinės išminties židinys ir būdavo vienu iš pastovių etinių apmąstymų dalykų.
Doroviniai principai ir jų stiprybė
Būtent dorovinis įstatymas yra visų religijų pagrindas. Dėl to šiais laikais jis lengvai suprantamas ir puikiai tinka apjungti tiek tikinčius, tiek ir netikinčius žmones, nepaisant jų įsitikinimų. Vieninga valstybės visuomenė – tai stiprios ir saugios valstybės pagrindas. Vieninga pasaulio visuomenė – tai saugus ir taikus pasaulis.
Dorovė - gyvenimo pradmuo. Jeigu mes nesilaikome dorovės įstatymo, tai pasmerkiame save, savo šeimą ir visą žmoniją degradacijai ir išmirimui. Kiekvienas galime prisidėti prie dorovinių principų stiprinimo visoje planetoje. To turime reikalauti ir iš valstybių lyderių, nes jie yra dorovinių pasirinkimų pavyzdys daugeliui planetos gyventojų. Jeigu jie rodo prastą pavyzdį, žemą moralę ir laikosi dvigubų standartų – tada sunku tikėtis, kad ir kiti patikės, jog įmanoma išgyventi gyvenant dorai.
Šiuolaikinė visuomenė yra dvasinėje krizėje ir išvesti iš šios krizės nepajėgs jokia ekonominė, finansinė arba politinė reforma. Vienintelis, kas gali išgelbėti visą žmoniją dabartiniame etape, tai dorovingumas arba dvasingumas, kuris reiškiasi kiekviename žmoguje per sąžinę. Ne tik Lietuvoje žmonės pavargo ir nenori gyventi tarptautinės, religinės, politinės ir ekonominės konfrontacijos sąlygomis.
Dėl to šiuo metu yra tinkamas laikotarpis keisti viską į gerąją pusę, pasinaudojant moderniausiomis komunikacijos priemonėmis, kurios žmones suartina vienus su kitais. Juk jei nebus norinčių ir sutinkančių pakelti ginklo ir juo šauti į kitą žmogų – karų pasaulyje neliks. Tad prie gerų pokyčių galime prisidėti kiekvienas. Padėkime kitiems ir tapkime laimingi. Žvelkime į kitus kaip į pagalbininkus, o ne konkurentus. O pasiekus pakankamą žmonių sąmoningumą jau nebus galima supriešinti skirtingų tautybių ar religijų atstovų, nes visi supras esminį dalyką – mūsų kaip žmonijos bendrumą.
Gyvenimas taikoje ir gerbūvyje
Drįsau būti apkaltintas T.Moro ar T.Kampanelos utopinių idėjų sekimu, bet manau, kad bet koks postūmis šia linkme turėtų būti siekiamybė.
Karai neišnyks per akimirką, bet didėjant žmonių išsilavinimui ir sąmoningumui – jų tikrai mažės, o autoritariniai režimai ir diktatoriai negalės manipuliuodami išlaikyti valdžios. Kol kas matome priešingą tendenciją – tikrų demokratijų skaičius pasaulyje mažėja ir Vakarų šalys beveik neteko moralinio pavyzdžio autoriteto. Kalti mes patys – tiek elitas, kuris priėmė dvigubais standartais paremtus sprendimus tarptautiniuose santykiuose, tiek ir kiekvienas iš mūsų, kurie nesipriešino šių sprendimų įgyvendinimui.
Dėl to pirmiausiai būtina atkurti tinkamą požiūrį į tradicines šeimos vertybes, kovoti už jos išsaugojimą ir rūpintis ja. Šios ląstelės sudaro sveikos visuomenės ir tvirtų valstybių pagrindą. Tad reikia kiekvienam siekti įnešti savo indėlį kuriant pasaulinę erdvę, laisvą nuo įvairių seksualinių piktnaudžiavimų ir iškrypimų, alkoholio, narkotikų, rūkymo, terorizmo, prievartos, rasizmo ir nacizmo propagandos. Nėra gerų ir blogų tautybių – yra ydinga sistema, kuri žmones verčia elgtis nedorai ar manipuliuoja jų jausmais ir nukreipia juos neteisinga linkme.
Vakaruose dominuojantis individualizmas yra iki to laipsnio gėris, kol padeda pilnai atsiskleisti mūsų unikaliems gabumams ir skatina kūrybingumą, bet negalima individo iškelti virš bendruomenės. Tikroji demokratijos jėga yra bendruomeniškume ir mokėjime darniai dirbti kolektyve, panaudojant jo narių geriausius sugebėjimus. Dabar yra susiformavusi situacija, kai visi daug žino apie beribes laisves ir teises, bet pareigos Tėvynei, visuomenei, šeimai yra kažkur pranykę...
Pradėti reikia nuo savęs
Negalime tuo pat metu kurti ir griauti. Reikia atsisakyti dvigubų vertinimo standartų. Laisvė yra tol gėris kol ji nekenkia kitiems. Bet kuri civilizacija yra pasmerkta žlugimui, ką patvirtina istorijos pamokos, jeigu ji valstybiniu lygiu įtvirtina, kad nukrypimas nuo normos yra norma. Tad atsakykime kiekvienas į klausimą: ar norime tapti istoriją ir dar viena žlugusia Romos imperija? Rinktis tik mums ir pradėti reikia nuo savęs, o tada pradės keistis ir aplinka. Geras pavyzdys užkrečiantis, nes mus verčia laimingais, kai elgiamės vadovaudamiesi sąžine. Iš esmės pozityviems pokyčiams pakaktų kiekvieno iš mūsų atsakingų vartojimo sprendimų priėmimo. Jeigu nepirktume tų įmonių produkcijos, kurios elgiasi nemoraliai, neatsakingai, išnaudoja darbo jėgą, teršia aplinką, gamina kenksmingus produktus žmonių sveikatai arba gamtai – tai visos jos būtų priverstos keistis arba bankrutuoti. Tas jau vyksta – tik dar nepakankamais mastais.
Muzika, filmai, televizijos laidos ir kompiuteriniai žaidimai gali padėti ugdyti, bet šiandien dažnai jie moko smurto, ardo vaikų ir ištisų šeimų psichiką bei sveikatą. Galime apsimesti, kad genetiškai modifikuoti produktai nekenkia ir mėginti tuo įtikinti tiek savus, tiek skurstančias pasaulio šalis, bet nuo to – tai netaps tiesa!
Tad norėti, kad Vakarų šalis laikytų pavyzdžiu neužtenka – būtina būti tuo pavyzdžiu ir elgtis, remiantis tikraisiais doroviniais ir dvasiniais principais, kurie skelbiami Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos priimtoje Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje ir patvirtinti visų šalių Konstitucijose, bet ne taip kaip Ruandoje ar Irake...
Jeigu kiekvienas priimant kasdieninius sprendimus, susijusius su jūsų pareigų vykdymu, vadovausis aukščiausiais doroviniais principais ir vertybėmis – mūsų pasaulis pasikeis neatpažįstamai. Akivaizdu ir tai, kad valstybės, kuriose gyvuos tvirti doroviniai pagrindai, bus pranašesnės socialiniu, ekonominiu ir politiniu atžvilgiu ir tai suteiks joms galimybes klestėjimui ir visuotinės gerovės augimui.
