Vieną vakarą kariškis su savo draugais leido laiką Solsberio smuklėje gerdami vienas į kito sveikatą. Staiga šis sumanė neįtikėtiną dalyką – išgerti į šėtono sveikatą. Kariškis, nepabijojęs susitikti su velniu akis į akį, pareiškė, kad jeigu šis nepasirodys, tai tik dar kartą patvirtins tai, kad nei Dievas, nei Šėtonas neegzistuoja.
Kariškio išgertuvių kompanionai, vedini baimės jausmo, greitai išsilakstė. Tačiau neilgai trukus jiems teko sugrįžti, kai smuklėje „pasigirdo kurtinantis triukšmas ir pasklido bjaurus, nosį riečiantis kvapas.“ Draugai, sugrįžę į smuklę, kariškio neberado. Viskas, ką jie išvydo toje patalpoje, buvo išdaužtas langas ir išlenktas, krauju pasruvęs geležinis strypas. Nuo to laiko niekas daugiau nebegirdėjo apie kariškį.
Šis keistas pasakojimas, 1682-aisiais paskelbtas nonkonformisto dvasininko Samuelio Clarke‘o, buvo vienas jo įspėjimų, primenantis apie klastingą alkoholikų likimą. Šiame pasakojime kariškis, praradęs sveiką nuovoką, padarė lemtingą klaidą savo gyvenime ir išgėrė į šėtono sveikatą, taip prisišaukdamas blogį į šį pasaulį.
Pasak S.Clarke‘o, pastarosios istorijos atomazga buvo tik viena iš galimų baisių girtuokliavimo pasekmių. Ligos, pamišimas, kūno ir dvasios sunaikinimas ir galiausiai mirtis neišvengiamai pasiglemžia kiekvieną alkoholiką. Iš pradžių tokia kritika ir perspėjimai turėjo mažai įtakos įsivyravusiems kasdieniams girtavimo įpročiams, tačiau laikui bėgant, blaivybės šalininkų nepailstami raginimai atsisakyti alkoholio davė didesnių rezultatų.
Blaivininkų nepasitenkinimas
XVII a. viduryje dėl greitai plintančių pigių spirituotų gėrimų blaivininkų nepasitenkinimas nuolat augo, kol per ateinančius kito amžiaus dešimtmečius išaugo iki bekompromisių draudimų vartoti alkoholį. Iki XIX a. pradžios, įspėjimai apie alkoholio keliamą žalą ir blaivybės propagavimas pasirodė tam skirtose knygose, tokią informaciją teikė medicinos centrai, buvo kuriamos įvairios iliustracijos ir specialios kalbos alkoholizmo tema. Vienas pagrindinių akcentų, kuris buvo dažnai pabrėžiamas tokiuose blaivybę propaguojančiuose pareiškimuose, buvo patys alkoholiu piktnaudžiaujantys žmonės, ypač jų svirduliuojantis, nepatikimas kūnas.
Iki XIX a. prasidėjusio blaivybės judėjimo klausimai apie alkoholio poveikį žmogaus kūnui iš dvasinės ir medicininės pusės išliko daugelį dominančia tema. Publikuojamuose straipsniuose buvo dažnai pabrėžiamas išgėrusio žmogaus elgesys, kai patekęs į žmogaus organizmą alkoholis pradeda gedimo procesą ir paskatina fizinius kūno pokyčius.
1677-aisiais Edvardas Bury, buvęs Šropšyre esančio Bolo (angl. Great Bolas) kaimelio dvasininkas ir S.Clarke‘o bendraamžis, aprašė būdus, kaip alkoholis deformuoja kūną. E.Bury skaitytojui teigė: „Pagalvokite kaip ši gyvuliška yda – girtuokliavimas – gadina, teršia ir subjauroja žmogaus kūną.“ Girtuokliavimas, kaip tvirtino E. Bury, neatpažįstamai pakeičia kūną – tobulą kūrybos vaisių, priversdamas „nosį, akis, skruostus...išrausti ir išmėtyti spuogais, kai veidas išsipučia kaip pūslė, deformuojasi ir sutrinka veido išraiškos, imi raitytis iš skausmo.“
E.Burry alkoholiu piktnaudžiaujantį žmogų prilygino kiaulei, nes alkoholikai, anot jo, tarsi mėgaujasi vartydamiesi savo pačių vėmaluose, mėšle ir purve. Alkoholikai jam priminė kiaulę dar ir dėl prarandamos savikontrolės ir gebėjimo vaikščioti. E.Bury pridūrė, kad nors girtuokliai panašūs į kiaules, pastarosios atneša daugiau naudos, o „alkoholikas tik viską švaisto ir vartoja ir niekam daugiau nėra tinkamas.“
S.Clarke‘as paprieštaravo pastarajam E.Bury teiginiui tvirtindamas, kad alkoholio vartojimas nepaverčia žmonių kiaulėmis. Pasak S.Clarke‘o, alkoholis sukelia daug sudėtingesnius padarinius: „Įtraukiantis, svaiginantis girtuokliavimas nepaverčia vyrų gyvuliais, kaip kai kurie mano... Jis paverčia žmones kvailiais ir nepataisomais girtuokliais, paverčia juos laukiniais ir padeda pamiršti, kas yra žmogiškumas, sugadina juos. Kaip Dievas pasakytų: „Tai ne mano atvaizdas...“
Kinta žmogaus kūnas
Besaikis alkoholio vartojimas keičia žmogaus kūną daug labiau nei bet kuri kita žmogaus yda. Pasak S.Clarke‘o, besaikis girtavimas sukelia į metamorfozę panašų procesą, kai kūnas tampa tąsus kaip minkštas molis, kurio pagalba „šėtonas iš girtuoklio gali nulipdyti ką panorėjęs.“ Alkoholio vartojimas gali pakeisti žmogaus veido bruožus taip, kad jo paties Kūrėjas – Dievas – nebegalėtų atpažinti. Alkoholio daromos žalos aiškinimą iš religinės pusės pamažu pradėjo keisti nauji, XVII a. pasirodę pareiškimai apie alkoholio griaunamąją jėgą. Buvo teigiama, kad žmogaus kūnas, nuolat mirkstantis pražūtinguose gėrimuose, nors ir tampa lengvai palenkiamas nedoriems šėtono tikslams, bet žmogus nepavirsta žvėrimi. Šį teiginį pakeitė racionalesnis požiūris, kad alkoholis negailestingai sekina ir naikina žmogaus kūną. Mirtinai išblyškęs veidas ir kieta, suragėjusi oda buvo pirmieji alkoholiu piktnaudžiaujančio žmogaus požymiai, kurie tuo metu asocijavosi su mirtimi.
XVIII a. pradžioje tarp Londono neturtingųjų vis populiarėjantis alkoholinis gėrimas – džinas – iškėlė į viešumą daugybę prieštaravimų. Alkoholio daroma įtaka žmogaus kūnui buvo apibūdinama kaip laipsniškas procesas, kai alkoholiko kūnas palaipsniui palūžta, o akys, „išskyrus tuos atvejus, kai jos dega noru gauti alkoholio“, tampa nykios ir tuščios. Alkoholiko veidas pasidaro blyškus, kūnas tampa viskam apatiškas.
Moterį nusėja spuogai
Jei alkoholiu piktnaudžiauja moteris, jos „grožis greitai pranyksta, o veidą nusėja raudoni spuogai“, jis tampa pilkai pageltęs. Moteris, praradusi savo grožį ir tapusi alkoholizmo auka, gali pamiršti apie santuoką, nes jos gyvenimas nebeturi ateities.
Thomas Wilsonas, vyskupijos „Sodor and Man“ vyskupas, taip pat prabilo apie vis augantį piktnaudžiavimą alkoholiniais gėrimais, tokiais kaip džinas. Jis atkreipė dėmesį į alkoholio žalą žmogaus organizmui pabrėždamas tai, kad alkoholio vartojimas sekina žmogų, galiausiai žmogaus kūną paversdamas skeletu.Toks Th.Wilsono pareiškimas iškėlė vaizdinį, kuris neabejotinai buvo susijęs su neišvengiamu dalyku – mirtimi.
Besaikis alkoholio vartojimas nepavertė žmonių gyvuliais ar neatpažįstamais Dievo akyse, kaip teigė E.Bury ir S.Clarke‘as. Apsvaigusių nuo alkoholio žmonių išvaizda priminė tuos, kuriuos jau seniai yra pasiglemžusi mirtis. Žmogaus gendantis kūnas tapo mirties simboliu ir neabejotina grėsme visiems aplinkiniams. Th.Wilsonas buvo ne vienintelis, išdrįsęs pareikšti savo nuomonę apie stipriai besikeičiantį alkoholio paveiktą kūną.
Charles'as Darby XVIII a. parašytoje poemoje taip pat sukūrė įsimenantį alkoholiko, primenančio gyvą skeletą, paveikslą:
Veikėjai šios scenos nėra to paties
Amžiaus, nuotaikos, išvaizdos ar padėties.
Pažvelk į vieną – įdubę skruostai, sulysęs, palinkęs,
Dėl karštligiško siurbčiojimo, netgi besaikio gėrimo,
Skeletu pavirtęs,
Įkūnijęs mirtį gąsdina kiekvieną.
Toks alkoholiko paveikslas tapo galingu ginklu, kuris pritraukė daugiau žmonių pasisakyti prieš alkoholio vartojimą. Gana dažnai girtuoklio, kuris švaistė savo gyvenimą iki mirties, vaizdinys tapdavo blaivybę propaguojančios literatūros pagrindu. Gydytojai, kurie rašė apie alkoholio poveikį, taip pat nevengė tokių perspėjimų.
Nuo punšo prie grogo
Benjaminas Rushas, žymus Pensilvanijos gydytojas, papasakojo istoriją apie vieną vyriškį, kuriam alkoholio vartojimas niekaip nesuteikdavo pasitenkinimo jausmo. Nuolat ieškodamas vis stipresnių svaigalų šis vyras nuo punšo perėjo prie grogo (romo ir vandens mišinys), tada prie jamaikietiško romo, sumaišyto su vienu valgomuoju šaukštu pipirų, kurie, kaip B.Rushas pridūrė, „turėjo sustiprinti skonį.“ Glaustai apibendrindamas šį pasakojimą be didelio gailesčio ar nuostabos B.Rushas pareiškė, kad vyriškis mirė, „iškankintas besaikio gėrimo.“
Nors B.Rusho pasisakymai prieš alkoholio vartojimą neabejotinai tapo kylančio blaivybės judėjimo pagrindu, jis, kaip ir kiti gydytojai, stengėsi atkreipti žmonių dėmesį į alkoholio daromą žalą žmogaus kūnui. B.Rushas pastebėjo, kad po stiprių išgertuvių žmogus skundžiasi pasikartojančiais virškinimo sutrikimais ir vėmimu rytais. Jis taip pat pastebėjo, kad alkoholis sukelia rankų drebulį, kuris gali būti sumažinamas tik išgėrus stiklinę vaisių sulčių. B.Rushas dar pažymėjo, kad pavartojus per didelį kiekį alkoholio veidas tampa išblyškęs, o ant skruostų atsiranda mažų, raudonų ruoželių. Anoniminio autoriaus 1794-aisiais išleistoje knygoje „Traktatas apie spirituotų alkoholinių gėrimų, vyno ir alaus poveikį žmogaus kūnui ir protui“ (angl. „A Treatise, on the True Effects of Drinking Spirituous Liquors, Wine and Beer, on Body and Mind“) aptariami fiziniai žmogaus kūno pokyčiai, kuriuos sukelia alkoholis.
Autorius teigia, kad alkoholio vartojimas sukelia ankstyvuosius senėjimo požymius – kūno pakitimus, kurie užkerta kelią jaunystei ir kūnas pasensta anksčiau laiko. Knygos autorius pateikia teiginį, kuris tarsi aidas atkartoja prieš šimtmetį E.Bury pateiktus argumentus: alkoholis ne tik sendina žmogaus kūną – alkoholį vartojantis žmogus esą labiau primena gyvulį.
Ar galima vartoti alkoholį?
Paskutiniaisiais XVIII a. dešimtmečiais žmones vis labiau domino klausimas, koks alkoholio kiekis yra leistinas ir nedaro didelės žalos organizmui ir ar išvis galima vartoti alkoholį. Dėl įprastų alkoholio asociacijų su vaistais daugelis gydytojų, dvasininkų ir kitų visuomenės veikėjų teigė, kad saikingas alkoholio vartojimas yra visiškai priimtinas.
B.Rushas šį teiginį patvirtino, bet pabrėžė, kad tik tam tikrų alkoholinių gėrimų saikingas vartojimas gali būti priimtinas. Jis tvirtino, kad daugelis populiarių spirituotų gėrimų nėra tinkami žmogaus organizmui, o visi kiti alkoholiniai gėrimai gali sukelti daugybę ligų ir sutrikimų, iš kurių beveik visi neabejotinai pasibaigia mirtimi.
Netrukus ilgai vyravusi nuomonė apie saikingą alkoholio vartojimą taip pat tapo ginčytina tema. Anksčiau minėtasis anoniminis autorius buvo ypač kritiškas vadinamajam saikingam alkoholio vartojimui teigdamas: „Pavyzdžiui, daugelis gali manyti, kad trys taurės džino kasdien yra labai saikinga norma, tačiau kitam toks gėrimų kiekis per trumpą laiką gali sukelti stiprų karščiavimą. Dėl šios priežasties neįmanoma nustatyti, koks alkoholinių gėrimų kiekis yra nežalingas ir koks gali smarkiai paveikti organizmą.“
Kyla įtarimas, ar trys džino taurės per dieną tikrai yra saikingas alkoholio vartojimas. Tačiau šis klausimas taip pat parodo, kad požiūris apie alkoholio vartojimą keitėsi: bet koks kiekis alkoholio gali privesti prie organizmo nusidėvėjimo ir saikingai vartojantį žmogų paversti apgailėtinu girtuokliu.
Iki XIX a. blaivybės šalininkų, kurių tikslas buvo užbaigti kasdienį „velnio lašų“ vartojimą, gretos augo. Blaivybę propaguojanti literatūra dažnai akcentuodavo neišvengiamą „kelią visiško susinaikinimo link“, kuris laukė kiekvieno, priėmusio nevykusį sprendimą girtuokliauti.
Propagavo blaivybę
Timothy Shay Arthuro populiarus romanas „Dešimt naktų bare ir ką aš ten pamačiau“ (angl. „Ten Nights in a Bar-Room and What I Saw There“), kurio originalas buvo išleistas 1854-aisiais, ypač padėjo formuojant amerikiečių visuomenės požiūrį į alkoholio vartojimą ir jo keliamą žalą. Romane veiksmas vyksta smuklėje, pavadinimu „Pjautuvas ir ryšulys“ (angl. „Sickle and Sheaf“), o knygos autorius alkoholio keliamą grėsmę atskleidžia pateikdamas dramatiškas detales. Visame kūrinyje alkoholikai apibūdinami pabrėžiant fizinį žmogaus kūno nusidėvėjimą, kurį sukelia alkoholis, tuo pat metu atskleidžiant, kad žmogaus kūno vaizdavimas tapo svarbia, blaivybę propaguojančios literatūros dalimi.
T.Sh.Arthuro pasakojime ypač išsiskiria vienas veikėjas – miestelio girtuoklis Džo Morganas, kaip nepageidaujamas visoje smuklėje, tačiau gerai atspindintis šios aurą. T.Sh.Arthuras pabrėžė fizinį kūno nykimą, sukeliamą kasdienio alkoholio vartojimo, kuris aiškiai matomas ant šio veikėjo kūno: „Žvilgsnis išdavė, kad jis yra vienas tų, dažnai sutinkamų visuose baruose; vargšas, palaužtas girtuoklis, kurio vidinė pasipriešinimo jėga seniai sumenkusi, kuris suvokia, kad jo niekas nebegerbia, o tuo pačiu ir pats nei vieno negerbiantis.“
Kitoje šio romano ištraukoje veiksmas vyksta po metų, kai tame pačiame bare pasirodo pagrindinis veikėjas Džo Morganas ir jo išvaizda aprašoma dar kartą: „Jis stovėjo bare su tuščia taure rankoje. Per visus metus jo išvaizda išliko nepakitusi. Jo rūbai, priešingai, buvo dar labiau susidėvėję ir sudriskę, o veido išraiška dar labiau iškreipta liūdesio nei kada nors anksčiau.“
Praradusio gyvenimo džiaugsmą vietinio alkoholiko paveikslas atskleidė tik vieną alkoholizmo pusę ir parodė, kokį fizinį nuosmukį sukelia besaikis alkoholio vartojimas. Kitoje to paties autoriaus negrožinės literatūros knygoje „Grumtynės su pabaisa“ (angl. „Grappling With the Monster“), T.Sh.Arthuras išvardino būdus, kaip alkoholis „prakeikia kūną“: „Sugadinti ir randuoti, kartais siaubingai subjauroti žmonių kūnai ir veidai, tų, kurie mėgaujasi tarp visų visuomenės sluoksnių plačiai paplitusiais svaiginančiais gėrimais, kiekvienam turėtų priminti, kad alkoholis yra tikras žmogaus kūno priešas. Ir vis dėlto keista sakyti, bet išmintingi, turintys sveiką nuovoką, stiprias moralines nuostatas ir gerai suprantantys daugelį gyvenimo atvejų dažnai yra tokie akli... ir drįsta teigti, kad saikingai vartojamas alkoholis... yra nekenksmingas, o kiekvienas gali pasirinkti kada jam yra „gana“, bet taip pat tvirtina, kad tokie gėrimai yra maistingi ir naudingi organizmui!”
Ar yra pusiausvyra?
Randai ir veidą subjaurojančios žymės paženklina kiekvieną alkoholiu piktnaudžiaujantį žmogų – tai akivaizdus įrodymas, kad alkoholis užvaldo kiekvieno kūną ir tampa didžiausiu jo priešu. Taip pat dar kartą iškeliamas į paviršių saiko klausimas. Ar gerti saikingai išvis įmanoma? Kai T.Sh.Arthuro publikuojamų kūrinių metu blaivybės judėjimas įgavo pagreitį, šis klausimas nebebuvo toliau plėtojamas. Alkoholis atnešė kūnui vienas nelaimes, gadino fizines žmogaus kūno ypatybes ir pavertė alkoholiu piktnaudžiaujantį žmogų „palūžusiu girtuokliu“, tai toli nuo mūsų šiuolaikinės alkoholiko sąvokos.
Ir vis dėlto šie kiek dramatizuojami perspėjimai sukėlė priešišką reakciją – skeptišką požiūrį, kuris kėlė klausimus dėl tokių teiginių svarumo. Ar alkoholio vartojimas tikrai sukeldavo fizinį žmogaus nykimą? Ar galėjo žmogus vartoti alkoholį nepavirsdamas gyvuliu, kvailu girtuokliu arba nepageidaujama našta visuomenei? Ar galėjo būti, kad alkoholikas į nieką nepavirsdavo, bet abejones keliantys stebėjimai nuolat keisdavosi?
Iliustracija, publikuota žurnale „Puck“, kitaip pavaizdavo blaivybę – kaip pusiausvyrą „tarp dviejų blogybių“. Iliustracijos dešinėje – neturintis saiko blaivininkas, snobiškai atsisakantis net pažvelgti į atstumiančią taurę alkoholio. Kairėje – neturintis saiko girtuoklis, kuris vaizduoja tą patį fizinį žmogaus kūno nusidėvėjimą, kaip jį apibūdina blaivybę propaguojantys autoriai, tokie kaip T.Sh.Arthuras. Iliustracijos viduryje vaizduojamas sėdintis vyras, kuris simbolizuoja tikrąją blaivybę. Pastarasis laiko alaus bokalą, bet jokie kūno pakitimai nėra matomi – tvarkingai apsirengęs vyriškis yra draugiškos veido išraiškos.
Kai blaivybės šalininkai ilgą laiką tvirtino, kad alkoholis pasmerkia žmogaus kūną fiziniam nuosmukiui, šis pavyzdys parodo gana priešingą vaizdą. T.Sh.Arthuras pasišaipė iš idėjos, kad alkoholis gali būti naudingas žmogaus organizmui. Benjaminas Rushas tvirtino, kad apskritai bet kokių alkoholinių gėrimų vartojimas sukelia nepasotinamą apetitą stipresniems gėrimams, neišvengiamai vedantį prie neišgydomo alkoholizmo ir galiausiai – mirties. Samuelis Clarke‘as įspėjo, kad alkoholio vartojimas gali privesti prie parsidavimo šėtonui. Sėdėdamas tarp šių dviejų kraštutinybių saiką jaučiantis vyras sugriebia pilną bokalą alaus ir, nedrąsiai šypsodamasis, ryžtingai prabyla: „Nenoriu turėti nieko bendra nei su vienu iš jūsų!”
Parengė Milda Sendžikaitė
