Kaip italai pasėjo karo baimę, o po to sužavėjo lietuvius

Daugiau kaip 50 pasaulio šalių finansuoja aviacijos akrobatines grupes, kurios savo pasirodymais šlovina šalį. Net tokia nedidelė šalis kaip Naujoji Zelandija, kurioje gyvena vos daugiau kaip keturi milijonai gyventojų, turi aviacinę grupę iš 5 propelerinių lėktuvų keistu pavadinimu „Red Checkers“ („Raudonos šaškės“). Ji priklauso Naujosios Zelandijos karališkosioms oro pajėgoms.

O štai Suomijos (5,2 mln. gyv.) akrobatinė grupė „Midnight Hawks“ („Vidurnakčio sakalai“) parodomuosiuose skraidymuose dalyvauja keturiais reaktyviniais naikintuvais „BAE Hawk“, kuriuos Suomijos karinės oro pajėgos, taupydamos lėšas, tarp pasirodymų „varo“ į karines pratybas.

Teigiama, kad Italijos karinių oro pajėgų parodomoji akrobatinė grupė „Frecce Tricolori“ („Trispalvės strėlės“), susidedanti iš dešimties treniruočių naikintuvų, yra didžiausia pasaulyje. Oficialus jos pavadinimas: „313 Gruppo Addestramento Acrobatico, Pattuglia Acrobatica Nazionale (PAN) Frecce Tricolori MB-339 PAN“. Ši eskadrilė bazuojasi Italijos šiaurės rytuose prie Rivolto miesto esančioje karinėje bazėje. Ekipą su aptarnaujančiu personalu sudaro 60 žmonių.

Pakliūti į minėtą eskadrilę ne taip paprasta. Pilotui reikia turėti bent 1000 val. skridą reaktyviniais lėktuvais. Nepaisant griežto konkurso, „Frecce Tricolori“ eskadrilėje galima „gyventi" tik 3-4 metus, po to pagal galiojančias taisykles vietą reikia užleisti kitiems. Taip siekiama, kad kuo daugiau pilotų išbandytų eskadrilės „mėsmalę“. Tiesa, gyvenimą galima pratęsti (2 metus), jei tampi eskadrilės lyderiu ar vadu.

„Trispalvės strėlės“ kiekvieną sezoną pradeda balandžio gegužės ir baigia spalio lapkričio mėnesiais (dalyvauja 35-40 pasirodymų). Nelygu oro sąlygos (blogos, vidutinės, geros), yra parengtos trijų rūšių programos.

Eskadrilės vado šaukinys yra „Pony 0“ (jis vadovauja pasirodymams iš žemės), akrobatinės grupės lyderio šaukinys „Pony 1“ (jis privalo būti iš ankstesnės komandos), solo numerius atlieka pilotas, kurio šaukinys „Pony 10“ ir t.t.

Italijoje nuo 1920 m. meistriškumą demonstruodavo įvairios naikintuvų akrobatinės grupės egzotiniais pavadinimais: „Šuoliuojantys žirgai’, „Raudoni velniai“, „Baltieji tigrai“ ir kt. 1961 metais Italijos oro pajėgų generalinis štabas nutarė įkurti atskirą akrobatinę grupę, kurią pavadino „Frecce Tricolori“ („Trispalvės strėlės“). Iš pradžių ji skraidė Kanadoje pagamintais naikintuvais, o nuo 1964 m pradėjo skraidyti savo šalies naikintuvais „Fiat“, po to – karinių oro pajėgų treniruočių dviviečiais lengvaisiais atakos naikintuvais „Aermacchi MB-339“.

„Trispalvės strėlės“ savo meistriškumą rodo visame pasaulyje, bet neužmiršta ir savo šalies. Per Italijos nepriklausomybės dieną balandžio 25-ąją virš Romos iš spalvotų dūmų ji išskleidžia milžinišką nacionalinę vėliavą.

Per garsaus operos tenoro Luciano Pavarotti laidotuves Modenos mieste 2007 m. rugsėjo 8 d. eskadrilė ore irgi nupaišė Italijos nacionalinę vėliavą.

Italijoje yra „Frecce Tricolori“ klubų, kurių nariai įvairiausiais būdais rodo eskadrilei savo palankumą.

Ramštaino aviakatastrofa Vokietijoje

Tai įvyko 1988 m. rugpjūčio 28 d. tuometėje Vakarų Vokietijoje per aviacijos šventę „Flugtag 88“. Renginys vyko JAV karinių oro pajėgų Ramštaino oro bazėje. Susirinko daugiau kaip 0,3 mln. žmonių. Pagrindiniu įvykiu turėjo būti „Frecce Tricolori“ pasirodymas. Lėktuvai, pasiskirstę į dvi grupes, danguje nupiešė širdies kontūrą ir, 40 metrų aukštyje skrisdami vienas priešais kitą maždaug 800 km per valandą greičiu, figūros apačioje turėjo prasilenkti. O vienas lėktuvas, skrisdamas skersai, turėjo „perverti“ širdį. Dėl piloto klaidos šis lėktuvas susidūrė su kitais dviem ir nukrito ant žemės.

Per tragediją žuvo 70 žmonių, iš jų 16 vaikų. Medicinos pagalbos kreipėsi apie 1000 žmonių. Nuo to karto atstumas tarp žiūrovų ir skraidymo zonos buvo nustatytas ne mažiau kaip 300 metrų.

Tais pačiais metais susikūrė vokiečių metalo grupė, kuri pasivadino šios tragedijos garbei „Rammstein“. Ši muzikos grupė parašė dainą, kurioje pasakojama apie įvykusią katastrofą. Šis ansamblis 2012 m. koncertavo Kaune.

Ekadrilė „Frecce Tricolori“ net du kartus demonstravo savo meistriškumą Lietuvoje. 1996 m. ji pasirodė Zoknių aerodrome Šiauliuose, 1997 m. rugpjūčio 2-ąją – Vilniaus oro uoste, kai Lietuvos aeroklubas šventė 70-metį. Aviacijos šventė Vilniuje buvo numatytą šeštadienį. Italų eskadrilė atskrido diena anksčiau ir iš karto pradėjo repeticiją. Kai kuriuose namuose nuo triukšmo išdužo langai ir pradėjo staugti šunys, o vienas gyventojas paskambino oro uosto direktoriui ir pasiteiravo, ar neprasidėjo… karas!

Eskadrilės pilotai buvo nuoširdūs, nepasipūtę, bet, nors italams tai nebūdinga, santūrūs ir drausmingi. Arčiau pabendravus su 36 m. eskadrilės vadu pulkininku Pierluigi Fiore („Pony 0“) susidarė įspūdis žmogaus, apie kurį anglai sako: „Tai džentelmenas, kuris, pakvietęs ponią vakare užeiti į namus apžiūrėti paveikslų, jai ir rodo paveikslus.“ 

Vienintelis eskadrilėje ne italas buvo kapitonas Norbertas Walzlas („Pony 6“). Tačiau šis šviesiaplaukis austras gimė Italijoje, todėl turėjo jos pilietybę ir tarnavo oro pajėgose. Vyriausi eskadrilės pilotai buvo 36 metų, jauniausi – 28 metų.

Šeštadienį prieš aviacijos šventę ryte vyko pasitarimas, per kurį Vilniaus oro uosto meteorologė prognozavo, kad debesų padas bus ne aukštesnis kaip 300–400 metrų. Kai 12 val. su Italijos ir Lietuvos nacionalinėmis vėliavomis turėjo nusileisti parašiutininkai (dalyvavo Italijos parašiutininkų grupė „Blue angels“), apačioje žemė buvo užtraukta debesų, todėl lėktuvams teko eiti į antrą ratą. Bet po 15 min. debesys ištirpo ir pasirodė mėlynas dangus. Vėjo beveik nebuvo ir oro sąlygos pasidarė idealios. Italų parašiutininkai buvo padūkę, bet kai iš dangaus nusileido su nacionaline vėliava, staiga surimtėjo. To nepasakysi apie mūsiškius, kurie lankstė Lietuvos vėliavą nepaleisdami iš rankų cigarečių. Tai pastebėję italų parašiutininkai jiems draugiškai pareiškė pastabą.

Saulė dirbo savo darbą, todėl lauko parduotuvėse pritrūko gaiviųjų gėrimų ir tėvai buvo priversti savo vaikus girdyti alumi! Apie 50 tūkstančių žiūrovų, tarp jų tų, kurie liko stebėti už aerodromo tvoros, liko sužavėti italų pasirodymo.

„Frecce Tricolori“ danguje rietė figūra po figūros: „Big Apple“ („Didysis obuolys“), „Diamond“ („Deimantas“), „Eagle“ („Erelis“), „Wine glass“ („Vyno taurė“), „Swan“ („Gulbė“), „Bull’s eye“ („Buliaus akis“) ir t.t. Iš viso jie atliko 18 figūrų, pasirodymas pralėkė neįtikėtai greitai. Kai pabaigoje iš spavotų dūmų sušvito Italijos vėliava, susižavėję žiūrovai šaukė: „Tegyvuoja Italija!“ (Per pasirodymą LRT sporto žurnalistė Laima Jonušonytė užkniso klausinėdama: „Kaip jums pavyko juos prisikviesti ir dar už dyką!?“)

Po to oro uoste vyko gegužinė, italų lakūnai šoko su mūsų liaudies ansamblio dalyviais, o garsusis pilotas Vytautas Lapėnas kreipėsi italų kalba ir eskadrilės vadui padovanojo iš medžio išdrožtą sostą.

Kitą dieną, sekmadienį, mūsų nedidelė žmonių grupelė atėjo išlydėti eskadrilės. Buvo savotiškai liūdna, nes net per tokį trumpą laiką spėjome susidraugauti. Eskadrilės vadas P.Fiore šių eilučių autoriui pasakė: „Skrendame kartu į Geteborgą!“ Kai atsisveikinę italų pilotai savo naikintuvais riedėjo į pakilimo taką, šalia stovinčiame Rusijos krovininiame lėktuve IL-76 pasigirdo rusiškas šūksnis: „Vania, žiurėk, Lietuva jau NATO narė!“

Ore išsirikiavusi į trapecijos formą ir leisdama baltus dūmus eskadrilė prašvilpė virš mūsų galvų, o po to „davė garų“ ir dingo už horizonto. Kai pilotai atsidūrė virš Baltijos jūros, tuometinis mūsų premjeras per radijo ryšį jiems padėkojo.