Kaip Pranciška Uršulė Radvilienė Nesvyžiuje teatrą puoselėjo

Kunigaikštienė kilusi iš didikų Višnioveckių. Kultūros tyrėjai labiausiai pabrėžia šios moters indėlį propaguojant ir atnaujinant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos teatrinį gyvenimą, puoselėjant rūmų teatrą Nesvyžiuje. Niekada neturėjusi progos skųstis išteklių ir prabangos stoka, kaip ir nestokojusi galimybių domėtis menais, ponia Radvilienė neiššvaistė laiko ir turtų tik savo ar šeimynykščių laimei ir gerovei. Galbūt pati nesitikėdama, ji paliko pėdsaką baroko literatūros kloniuose.

Vienturtė Krokuvos kašteliono Jonušo Antano Višnioveckio ir Teofilės Taidės Leščinskos duktė, dvare gavusi puikų išsilavinimą, 1725 m. ištekėjo už kunigaikščio Mykolo Kazimiero Radvilos Žuvelės (1702–1762). Žuvelė – vienas turtingiausių Radvilų, LDK didysis etmonas ir Vilniaus vaivada, valdęs Olykos ir Nesvyžiaus ordinacijas. Savo valdose plėtojo manufaktūras, Slucke ir Nesvyžiuje įsteigė juostų audyklą, atstatydino per karą su švedais apgriautą Nesvyžiaus rezidenciją: čia įsteigė kadetų korpusą–mokyklą LDK bajorų vaikams, spaustuvę, bažnyčioje įrengė Radvilų šeimos nekropolį. Buvo dievobaimingas, teisingas ir ypač geras. Pasak istorikų, buvo konservatyvus, be polėkio, iniciatyvos ir intelekto. Kariuomenės paradai tarnavo jam kaip susirinkimų, po kurių vykdavo dar didesni pasilinksminimai, vieta. Abu su žmona puoselėjo dvaro teatrą. Dvaro teatras Nesvyžiuje ypač aktyviai veikė 1746–1753 metais. Tai buvo mėgėjiškas teatras, sudaręs dalį didikų dvaro gyvenimo.

Nuo XVII a. pabaigos kilmingos ir turtingos giminės, sekdamos valdovų, aistringų teatro gerbėjų Augusto II ir Augusto III pavyzdžiu, ėmė steigti privačius teatrus. Magnatų teatrai buvo kuriami pagal Dresdeno ir Varšuvos, o šie – pagal Versalio teatro pavyzdį. Barokiniai pasirodymai paprastai skambėdavo prancūzų ir italų kalbomis.

Pranciška Uršulė ėmėsi lenkiškų tekstų. Nesvyžiaus spektakliai papildydavo šeimos šventes, gimtadienius, vardadienius, svarbaus svečio apsilankymus. Dauguma pjesių buvo komedijos ir pamokomojo pobūdžio kūriniai, paremti antikos istorijomis, šventųjų gyvenimais. Kartu šis teatras atliko edukacinį vaidmenį. Spektakliuose dalyvavo dvariškiai, Radvilų šeimos nariai, kadetų mokyklos auklėtiniai ir aplinkinių vietovių gyventojai.  Ponios rūpesčiu dvare buvo sukaupta didelė, per du tūkstančius tomų turinti biblioteka, kuria, kaip sakoma, galėję naudotis ne tik dvariškiai, bet ir visi aplinkinių vietovių gyventojai.

Tėvų namuose Pranciška Uršulė gavo puikų išsilavinimą, išmoko italų ir prancūzų kalbas, domėjosi grožine literatūra, kelionių aprašymais, sakoma, buvusi fenomenalios atminties, galėjusi iš atminties cituoti seimų ir konstitucijų nutarimus. Be to, turėjo kūrybiškumo gyslelę: teatro pastatymams bandė pritaikyti ypač jos mėgto Moliere'o, taip pat Voltaire'o, Zbigniewo Morsztyno kūrinius, pati rašė dramas. Per metus sueiliuodavo po dvi tris, jas pati režisuodavo, rūpindavosi scenografija, parinkdavo aktorius. Išleistos dramos pavadintos „Scenomis“, o su tekstais pateikiami vaizdai, iliustruojantys autorės įsivaizduojamas veiksmo vietas.

Be dramų, išlikęs gausus eilėmis rašytas Radvilienės epistoliarinis palikimas. Dalis kūrinių liko autorės rankraščiuose, dalis proginių raštų plito nuorašais, o Radvilienei esant gyvai išspausdinti tik „Perspėjimai dukrai Onai“.

Paroda Vrublevskių bibliotekos skaitykloje skirta paminėti ir rašytojos gimimo sukaktį, ir dar kartą įprasminti didikų, mecenatų giminės Radvilų vardą, sykiu parodyti Vrublevskių bibliotekoje saugomus retus leidinius. Tai vienintelis iš karto po autorės mirties 1754 metais pasirodęs dramų rinkinys. Kiti leidiniai – Nesvyžiaus jėzuitų kolegijos studentų parašyta epitafija mirus globėjai kunigaikštienei P.U.Radvilienei, Vilniaus akademijos 1736 metais išleista panegirika, skirta mecenatams – abiem sutuoktiniams Radviloms, bibliofilo, Kijevo vyskupo, menų mecenato Jozefo Andriejaus Zaluskio parengta „Bibliotheca poetarum polonorum“ („Lenkų poetų biblioteka“), kurioje šalia Kochanowskių, Morsztynų, kitų lenkiškai rašiusių LDK poetų pristatoma Vilniaus vaivadienė Pranciška Radvilienė (Radzivilia).  Rodomi ir kiti autorės kūrybą pristatantys leidiniai, šiuolaikinių autorių moksliniai tyrimai ir vertimų fragmentai, Nesvyžiaus rūmų dailininko Hiršo Leibovičiaus sukurtas ponios portretas.

„Įsimylėjimas“ („Początek kochania“). Vert. A. Ažubalytė