Tačiau garbingos ligoninės reputaciją Bedlamas susigrąžino tik per pastaruosius pusšimtį metų. Ilgus amžius paprastiems britams ši institucija tuo pat metu kėlė ir pasibaisėjimą, ir susidomėjimą.
Mat ši dar 1247 metais Londono mero Simono Fitzmary įkurta Švč.Marijos iš Betliejaus ligoninė yra seniausia iki šiol veikianti pasaulio įstaiga, gydanti psichikos negalią turinčius ligonius.
Tiesa, gydymu vargu ar galima vadinti žiaurias fizines bausmes ir atviras patyčias, kurias iki pat XIX amžiaus vidurio dažnai patirdavo nelaimėliai „Bedlamo lunatikai“.
Būtent šios ligoninės pavadinimas dar prieš 400 metų virto bendriniu anglų kalbos žodžiu.
„Bedlam“ iki šiol visose anglosaksiškose valstybėse reiškia suirutę, chaosą, beprotybę ir neracionalumą.
Bauginamą bemaž 800 metų šios ligoninės istoriją dabar be užuolankų ir nutylėjimų pasakoja ką tik atnaujintas ligoninės muziejus ir bet kuriam tyrinėtojui prieinami Karališkieji Bedlamo archyvai. Daugiau nei 250 tūkst. istorijos dokumentų galima atsiversti vos spustelėjus kompiuterio pelę.
„Bedlamo istorija yra ir šiurpi, ir pamokoma. Matome ne tik medicinos mokslo, bet ir pačios visuomenės evoliuciją: juk požiūris į proto ar dvasios negalią turintį asmenį tarsi veidrodis parodo, kokios išsivystymo stadijos buvo ar tebėra pati visuomenė“, – sako naujojo muziejaus kuratorė Victoria Northwood.
Pacientai mirdavo iš bado
Rašytiniai šaltiniai apie konkrečią ligoninės veiklą XIII–XV amžiais yra labai skurdūs.
Tik žinoma, kad 1403-iaisiais tikrintojų komisija Bedlame rado šešis „mente capti“ (išvertus iš lot. k. – išprotėjusius) vyrus.
Šiems pacientams tramdyti buvo naudojamos 4 poros geležinių antrankių, 11 grandinių, 6 spynos ir dvi poros medinių įtvarų.
Nors nuo pat monarcho Henriko VIII laikų ligoninė buvo globojama karaliaus ir prižiūrima specialios gubernatorių tarybos, vadovauti Bedlamui buvo skiriami visiški prašalaičiai.
Pavyzdžiui, nuo 1579 metų ligoninės vadovas buvo audinių parduotuvės savininkas Rolandas Slefordas.
Po 20 jo darbo metų įgriuvo ligoninės stogas, ekskrementais prasmirdo kambariai.
„Į tokį nepakenčiamai nešvarų namą negalima net kojos įkelti“, – nustatė inspektorių komitetas, 1598-aisiais atlikdamas pirmąją patikrą per 40 metų.
Ne ką geriau Bedlamui sekėsi ir tada, kai karaliaus Jokūbo I pasiūlymu 1619 metais ligoninei vadovauti ėmė Kembridžo universiteto diplomą turintis anuomet žinomas anatomijos specialistas Helkiah Crooke’as.
Asmeniniu monarcho gydytojo statusu didžiavęsis H.Crooke’as rūpinosi ne savo ligonių protine sveikata, o sukčiavimu ir vagystėmis. Ligonių maistui skirtos bažnytinės ar valstybinės lėšos tiesiog būdavo nugvelbiamos.
Dažnai elgtasi dar žiauriau: pacientai turėdavę patys „susimokėti“ už valgį, kurį šiaip jau privalėdavo gauti už dyką. Suprantama, daugelis jų neturėjo nė skatiko, tad mirdavo iš bado.
Negana to, beširdis ligoninės vadovas vagystes ir lupikavimą teisino teorija, kad tuščias skrandis padeda apsivalyti protui, o persivalgymas labai kenkia.
Ligonius H.Crooke’as kankino net 14 metų, kol jį iš šilto posto išginė karaliaus Karolio I sušaukta komisija.
Žmonių zoologijos sodas
„Įdomu, kad H.Crooke’as, nors buvo profesionalus medikas, į ligoninę pakliuvusius žmones visada apibūdindavo tik kaip kalinius ar varguolius ir niekada jų nevadindavo ligoniais ar pacientais.
Bedlamo archyvuose tik XVII amžiaus viduryje galima aptikti pirmuosius įrašus, kuriuose paminima, kad šiuos asmenis galima gydyti“, – pasakojo V.Northwood.
Tiesa, dažnai gydymo metodai prilygo kankinimams. Nuo pat viduramžių dominavo teiginys, kad sveiko proto praradimas yra ne kas kita, o Dievo bausmė už žemiškąsias nuodėmes.
Jeigu žmogų apsėdo tamsiosios dvasios ar pats šėtonas, kaipgi kitaip juos išvaryti lauk, jei ne fizinėmis bausmėmis?
Mušimas lazdomis ar bizūnu neva suteikdavęs pacientams terapinį šoką.
1676 metais Karališkoji Bedlamo ligoninė iš kuklių patalpų centrinio Londono Bišopsgeito rajone persikėlė į specialiai pastatytus naujutėlius erdvius rūmus Morgeite.
Virš pagrindinių vartų buvo įmontuotos dvi danų skulptoriaus Caiaus Cibberio statulos: „Melancholija“ ir „Siaučianti beprotybė“. Abi jos šiandien yra Bedlamo muziejuje.
Nors Bedlamas iš aptriušusios medinės trobos virto blizgančiais rūmais ir buvo vadinamas „paminklu kilnumui bei labdarai“, būtent tuomet prasidėjo nešlovingiausias ligoninės gyvavimo periodas. Mat įstaiga greitai virto žmogiškuoju „zoologijos sodu“.
Turtingieji džentelmenai ir jų damos už pasivaikščiojimą tarp „vargšų lunatikų“ susimokėdavo po svarą sterlingų (dabartiniais pinigais apie 70 svarų ar 90 eurų. – Red.).
Vidurinė klasė už tokį pasismaginimą iš svetimų nelaimių mokėdavo po kelis šilingus. O prastuomenė į ligoninę galėdavo ateiti pro vadinamuosius „vieno penso vartus“.
Už papildomą mokestį lankytojai netgi galėdavę išsinuomoti medinę lazdą: oficialiai ji būdavo skirta apsiginti, bet daugelis ją naudodavo apatiškiems ligoniams baksnoti ir erzinti.
Nebuvo draudžiama siūlyti pacientams alkoholio: suprantama, nugirdyti jie imdavo elgtis dar keisčiau nei įprastai.
Pagaliau pasirūpino ligoniais
Greitai Bedlamas tapo vienu pagrindinių turistų traukos centrų Londone – čia plūsdavo ne tik anglai, bet ir atvykėliai iš kitų Europos kraštų.
„Įžengi į ilgą ir plačią salę. Iš abiejų pusių tave supa daug mažų kamerų, kuriose tyliai sėdi pačių įvairiausių tipų lunatikai. Pažvelgti į šias varganas būtybes galima pro mažus langelius duryse. Daugeliui neagresyvių bepročių leidžiama vaikščioti didžiuoju koridoriumi.
Šventinėmis dienomis būriai lankytojų eina į ligoninę pasilinksminti: žiūrėjimas į vargšes būtybes jiems kelia juoką“, – įspūdžius po apsilankymo Bedlame 1725 metais aprašė prancūzų epistolinio žanro meistras Cesaris de Saussure’as, už savo vizitą sumokėjęs vieną pensą.
Tikslios statistikos tuomet niekas netvarkė, bet per metus lankytojų skaičius galėjo siekti apie 100 tūkstančių.
Kadangi oficialios bilietų sistemos nebuvo, didžioji pajamų dalis nubyrėdavo į ligoninės darbuotojų ir vadovų kišenes.
Tokiam pasipelnymui iš sergančiųjų rimtai pasipriešinta tik XIX amžiaus pradžioje – 1808-aisiais Parlamentas priėmė įstatymą dėl psichiatrijos ligoninių statybos visoje Jungtinėje Karalystėje.
Netrukus, 1815 metais, įstatymų leidėjai sukūrė specialų komitetą šių institucijų standartams prižiūrėti. Paaiškėjo, kad Bedlamo pacientai daugelį metų buvo prižiūrimi prasčiau už gyvulius.
Parlamentarus ypač papiktino pusamžio amerikiečių jūreivio Jameso Norriso istorija: šis vyras 1800–1812 m. buvo prirakintas prie geležinio stulpo.
Ne tik jo rankos ir kojos, bet ir kaklas buvo apjuostas grandinėmis, tad pacientas galėjo pajudėti vos kelis centimetrus.
Būtent po šio komiteto tyrimo buvo gėdingai nušalinti ligoninės vadovai, o elgesio su pacientais taisyklės pakeistos.
„Mes eksponuojame XVIII ir XIX amžiais naudotas grandines bei tramdomuosius marškinius, tačiau tai darome labai subtiliai. Įėjimas į mūsų ekspoziciją atviras visiems – ir dabartiniams ligoninės pacientams bei jų giminaičiams. Suprantame, kad šie tramdymo būdai daugeliui jų kelia pasibjaurėjimą“, – pasakojo V.Northwood.
Padeda ir vaistai, ir menas
Atverti Bedlamo archyvai įrodo, kad net ir po svarbiųjų XIX amžiaus reformų uždaryti visiškai sveiką žmogų į beprotnamį buvo gana lengva. Užtekdavo tik šeimos nario skundo ir gydytojo patvirtinimo.
Kai kurie atvejai dabar sukelia šypseną, nors vargšėms aukoms tuomet patekti į Bedlamą vargu ar buvo malonu. Pavyzdžiui, 1909 metais londonietė Ingrid Schwitzguebel buvo izoliuota nuo visuomenės, nes jos vyrui atsibodo „nesveikas žmonos susižavėjimas teatrais, miuziklais ir populiariomis Londono parduotuvėmis“.
1910 metais į tą pačią palatą pakliuvo jauna mergina Kate Jeffrey, griežtai atsisakiusi „priverstinai tekėti už savo pusbrolio“.
„Mūsų archyvuose – o atviri visi dokumentai iki 1932 metų – galima rasti neįtikėtinų žiaurumo ir kilnumo istorijų.
Vienos šeimos aukodavo viską, kad tik pagerintų savo artimo ir mylimo žmogaus dvasinę ir fizinę būklę. Kitos, atvirkščiai, naudodavosi savo giminaičių psichikos negalia, kad juos pašalintų iš kelio ir užvaldytų jų turtą“, – teigė V.Northwood.
Didelė Bedlamo muziejaus dalis skirta psichiatrijos mokslo pažangai: kaip žingsnis po žingsnio fizines grandines ar tramdomuosius marškinius pakeitė piliulės.
Dar įdomiau tai, kad šalia medicinos ir farmacijos pramonės laimėjimų parodoje eksponuojami ir įspūdingi meno darbai.
Koks ryšys sieja piliules ir paveikslus?
„Vien pernai Jungtinėje Karalystėje medikai išrašė per 65 milijonų psichiatrinių vaistų, daugiausia antidepresantų, receptų. Per dešimt metų šių vaistų suvartojimas padvigubėjo. Kas bus dar po dešimtmečio ar dviejų?
Visi buvę Bedlamo ligoninės pacientai ir medikai kalba apie tai, kad ateitis turėtų priklausyti ne vien tik vaistams, bet ir kūrybinei, ypač meno, terapijai.
Todėl mūsų parodoje tiek daug paveikslų ir skulptūrų, kurias sukūrė buvę ligoninės pacientai“, – atskleidė Bedlamo muziejus galerijos meno terapijos ekspertė Beth Elliot.
Pavyzdžiui, Bedlame savo geriausius darbus nutapė žinomas Viktorijos epochos dailininkas Richardas Daddas.
Jo paveikslai žavėjo tokius XX amžiaus popkultūros grandus kaip roko grupės „Queen“ lyderį Freddie Mercury, rašytojus Robertą Rankiną ir Terry Pratchetą.
Britai iki šiol gąsdina nepaklusnius vaikus Bedlamo psichiatrijos ligonine Londone. Seniausia tokia įstaiga pasaulyje tarp savo sienų iš tiesų slepia niūrią istoriją. O dabar ją galima apžiūrėti iš arti.