J. Stalinas ir A. Hitleris: monstrų panašumai ir skirtumai

Nacizmas ir stalinizmas. Adolfas Hitleris ir Josifas Stalinas. Tiek profesionalūs istorikai, tiek istorijos mėgėjai neatsispiria pagundai rasti abiejų totalitarinių XX a. režimų bei jų vadų tarpusavio panašumų – apie tai rašomi straipsniai, knygos, kuriami dokumentiniai filmai. Ir tų panašumų iš tiesų esama.

Hitleris faktiškai pats buvo savo judėjimo kūrėjas bei pagrindinis jo ideologas. Su savo vadovaujama partija 1923 m. jis dalyvavo vadinamajame Alaus puče, o taip pat visuose naciams sėkmingiau ar prasčiau susiklosčiusiuose rinkimuose.<br>ViDA Press nuotr.
Hitleris faktiškai pats buvo savo judėjimo kūrėjas bei pagrindinis jo ideologas. Su savo vadovaujama partija 1923 m. jis dalyvavo vadinamajame Alaus puče, o taip pat visuose naciams sėkmingiau ar prasčiau susiklosčiusiuose rinkimuose.<br>ViDA Press nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Vitalijus Michalovskis

Apr 20, 2015, 11:28 AM, atnaujinta Jan 6, 2018, 9:36 AM

Abu diktatoriai kūrė savo asmens kultą ar bent neprieštaravo jam formuojantis, abu nebuvo geranoriški kaimyninių šalių atžvilgiu, abu sukūrė koncentracijos stovyklų sistemą ir negailestingai naikino „režimo priešus“. Nors nacių Vokietijos fiureris ir sovietinių „tautų tėvas" turėjo be galo panašių elgsenos bruožų, identiško tipo asmenybėmis jų nepavadinsi. Tad atmetę ideologinius režimų prieštaravimus, paanalizuokime skirtumus.

Partija ir lyderis

Hitleris faktiškai buvo savo judėjimo kūrėjas ir pagrindinis jo ideologas. Su savo vadovaujama partija 1923 m. jis dalyvavo vadinamajame Alaus puče, taip pat visuose naciams sėkmingiau ar prasčiau susiklosčiusiuose rinkimuose. Visą kovos dėl valdžios laikotarpį Hitleris buvo nepamainomas partijos lyderis. Kad naciai galiausiai pasiekė savo tikslą – nemaža dalimi paties Hitlerio ir jo idėjų populiarumo visuomenėje nuopelnas.

Galima sakyti, kad Hitleris sukūrė judėjimą, ištobulino jį, pateko kartu su juo į valdžią ir kartu su juo nugrimzdo į nebūtį.

Stalinas, nors ir tapo fanatišku bolševiku dar prieš raudonąjį perversmą, buvo vienas iš daugelio Lenino bendražygių. Revoliucijos metu jis griežė toli gražu ne pirmuoju smuiku, nors vėliau, 1917-ųjų spalį, jo vaidmuo buvo be galo sureikšmintas. Sovietų valstybės vadovu Stalinas tapo jau bolševikams įsitvirtinus valdžioje, tačiau nugalėjęs gana stiprią opoziciją.

Politiniai slapyvardžiai

Priešingai nei bolševikai, naciai niekada nenaudojo slapyvardžių, o veikė tikraisiais vardais. Hitleris, Himleris, Geringas, Gebelsas – tikrosios Trečiojo reicho vadovų pavardės, o Leninas, Trockis, Stalinas, Zinovjevas – pasirinkti slapyvardžiai. Tiesa, visuomenėje gana gajus mitas, kad tikroji Hitlerio pavardė – Schicklgruberis. Tai prasilenkia su tiesa, nes Adolfo Hitlerio pavardė visada buvo Hitleris.

Josifas Džiugašvilis Stalino slapyvardį veikiausiai pradėjo naudoti nuo 1912 m. Kodėl būtent tokį, nėra tiksliai žinoma. Be jokios abejonės, jis siejosi su rusišku plieną reiškiančiu žodžiu, tačiau kai kurie Stalino biografai išreiškė dar ir tokią nuomonę, kad Džiugašvilis tiesiog sutrumpino savo mėgstamos gruziniškos apysakos vertėjo į rusų kalbą Eugenijaus Stalinskio pavardę.

Yra žinoma, kad dar prieš revoliuciją bolševikai save vadino „kietaisiais“, „tvirtaisiais“, o niekinamus menševikus – „minkštaisiais“. Niekada fizinio darbo nedirbusiam Stalinui turėjęs patikti toks „proletariškas“, „kietas“ slapyvardis. Neginčijama viena – Stalinu Josifas Džiugašvilis pasivadino pats.

Karinė patirtis

Hitleris turėjo rimtos karinės patirties. Pirmojo pasaulinio karo metais būsimasis fiureris dukart apdovanotas už narsą Geležinio kryžiaus ordinais, kelis kartus sužeistas, rimtai gydėsi po dujų atakos. Priešakinėse linijose įgytą patirtį Hitleriui pripažįsta visi jo biografai.

Dėl kovinės Stalino patirties istorikai nesutaria iki šiol. Vieni jų teigia, jog Rusijos pilietinio karo metais Stalinas vadovavo raudoniesiems būriams ir tai darė gana sumaniai, kiti tai vadina stalinizmo epochos mitu, tvirtindami, kad Džiugašvilis niekuomet nebuvo ten, kur kvepėjo paraku, nekalbant apie tiesioginį dalyvavimą kruvinuose susirėmimuose.

Laipsniai ir apdovanojimai

Sovietų ir nacių karo metais Stalinui įteikti reikšmingi kariniai apdovanojimai. Hitleris per visą Vermachto pergalių epopėją negavo nė vieno karinio apdovanojimo ir ant munduro segėjo tik Pirmojo pasaulinio metu užtarnautą Geležinį kryžių. 1945 m. birželio 26 d. Aukščiausiojo SSRS prezidiumo nutarimu Stalinui išimties tvarka suteiktas karinis generalisimo laipsnis.

Hitleris, nors ir ėjo vyriausiojo kariuomenės vado pareigas, karinių laipsnių hierarchijos požiūriu buvo net ne karininkas, o  atsargos jefreitorius. Šis laipsnis jam taip pat suteiktas per Pirmąjį pasaulinį.

Hipnotizuotojo sugebėjimai 

Tiek Hitleris, tiek Stalinas kalbėjo su akcentu. Fiureris iki pat savo gyvenimo pabaigos neatsikratė Berlyno gyventojams kiek neįprastos austriškos tarties, o Stalinui kalbant rusų kalba visuomet buvo girdėti ryškus kaukazietiškas akcentas.

Tiesa, daugelis sutinka, kad Hitleris buvo puikus oratorius. Jo kalba dažnai apibūdinama kaip įtaigi, temperamentinga, netgi hipnotizuojanti, neretai isteriška, ugninga, taikanti į jausmų sritį, nors, kaip tuomet pabrėždavo kritikai, ne itin intelektuali.

Stalinas oratoriškais sugebėjimais niekuomet nepasižymėjo ir šiuo atžvilgiu rimtai nusileido savo pagrindiniam konkurentui Trockiui. Lyginant su viešom fiurerio kalbom, Stalino pasisakymai buvo trumpi ir gana sausoki, nors, sakoma, kartais jis mokėjo atrasti gana vaizdingų posakių. Galbūt Džiugašvilį kiek trikdė jo gruziniškas akcentas? Nežinia, tačiau svarbius šaliai pranešimus dažnai paskelbdavo kiti, pavyzdžiui, tuometinis užsienio reikalų komisaras Molotovas.

„Šiaurietis“ Hitleris apibūdinamas kaip gana impulsyvus, akimirksniu savitvardą prarandantis choleriško temperamento žmogus, kalbantis greitai ir nerimastingai su nuolat „lakstančiu“ žvilgsniu.

„Pietietis“ Stalinas, – priešingai, – bent jau publikoje sudarė ramaus, netgi melancholiško žmogaus įspūdį, kalbėjo su pauzėmis, dažnai lėtai, tarsi pasverdamas kiekvieną žodį.

„Valymai“ partijoje ir kariuomenėje

Apie tuos kurie iškart buvo paskelbti politiniais, „rasiniais“ ar „klasiniais“ priešais iš ideologinių režimo pozicijų nekalbėkime; pastarųjų piliečių kategorijų nelaimino nė raudonoji, nė rudoji sistema. „Priešai“ be jokios sąžinės graužaties tremti, sodinti į lagerius, luošinti ar paprasčiausiai žudyti, bet štai požiūris į „buvusius savus“ kiek skyrėsi. Ir pirmiausia – susidorojimų mastais.

Nacių Vokietijoje didžiausias partijos ir jai pavaldžios SA smogikų organizacijos gretų valymas įvyko 1934 m. birželio 30 d. Istorijoje šios skerdynės žinomos Ilgųjų peilių nakties pavadinimu. Bendras nužudytų skaičius tiksliai nežinomas (nuo 77 asmenų pačių nacių duomenimis iki 1076 aukų remiantis pokario Niurnbergo tribunolo dokumentais). Susidorojimo metu sušaudytas sąmokslu prieš Hitlerį apkaltintas rudmarškinių vadas Ernstas Riomas bei žymiausias partinis opozicionierius Gregoras Štraseris.

Masiškesnis kariuomenės gretų valymas suimant ir žudant surengtas po nesėkmingo 1944 m. liepos 20 d. pasikėsinimo į Hitlerį.

Tačiau, kad ir kokios barbariškos būtų nacių represijos „buvusių savų“ atžvilgiu, su „didžiaisiais“ Stalino „valymais“ partijoje, kariuomenėje bei saugumo struktūrose savo mastais jos negalėjo lygintis. Vien vadinamojo Didžiojo teroro laikotarpiu (1937-1938 m.) mirties nuosprendis paskelbtas beveik 700 tūkst. asmenų, iš kurių dauguma buvo komunistų partijos nariai ar kandidatai į ją.

Šių valymų metu beveik visiškai sunaikintas ankstyvosios kartos bolševikų aktyvas, vyresniųjų Raudonosios armijos karininkų korpusas, o saugumo struktūrų vadovybė buvo „atnaujinta“ po kelis kartus. Vokiečiai tokiai partinei šienapjūtei nesiryžo niekada; jų naikinantis įtūžis pirmiausia palietė „rasiškai svetimus ir kenksmingus“, tai yra, žydus.

Beje, nacių – sovietų karo metu fiurerio vilčių nepateisinę generolai paprastai buvo išleidžiami į atsargą ar tiesiog pažeminami pareigose, tuo tarpu Stalino vilčių nepateisinimas dažnai buvo tolygus mirties nuosprendžiui.

Aistra – architektūrai

Kaip žinia, jaunystėje Hitleris svajojo tapti dailininkų ir net bandė nesėkmingai stoti į Vienos dailės akademiją. Savo metu niekam dar nežinomas būsimasis reicho fiureris užsidirbdavo duonai perpiešdamas atvirukus su Vienos vaizdais, dalis Hitlerio piešinių bei eskizų išliko iki mūsų dienų ir parduodami aukcionuose už nemenką sumą. Savo aistrą dailei Hitleris išsaugojo iki pat gyvenimo pabaigos, kiti du didieji jo gyvenimo hobiai – architektūra bei Vagnerio operos.

Hitlerio biografai bene vieningai teigia, kad apie architektūrą fiureris galėjo postringauti valandų valandas, o dėl miniatiūrinių būsimųjų reicho statinių maketų Hitleris galėjo atidėti neatidėliotinus valstybinės svarbos darbus. Kompozitoriaus Wagnerio muzika žavėjo Hilerį nuo vaikystės: jo iniciatyva kasmet rengti Bairoito festivaliai, kurių pagrindiniu globėju buvo jis pats. Modernųjį, abstraktųjį mena fiureris vadino netikusiu ir išsigimusiu. Beje, niekas nematė Hitlerio šokant pokylyje ar garsiai dainuojant balsu.

Stalinas menine kūryba ne itin pasižymėjo, tačiau žinoma, kad jaunystėje bandė kurti eiles. Vertino baletą, kurį mėgdavo stebėti Kremliaus rūmuose ar Didžiajame teatre. Žavėjosi kinu, ypač – komedijos žanru. Pasak kai kurių biografų ir „tautų tėvo“ dukters, būdamas gerai nusiteikęs Džiugašvilis visai neblogai dainavo rusų liaudies dainas ar kūrinius iš tuomet populiarių kino filmų. Domėjosi viskuo ir po truputi, tačiau kažkokios ypatingos gyvenimo aistros, išskyrus galbūt nuolat minimą baletomaniją, rodos, neturėjo.

Skirtingi įpročiai

Pypkė – vienas iš labiausiai atpažįstamų Stalino atributų, nors rūkė jis ne tik pypkę, bet ir papirosus, kartais netgi cigarus. Rūkyti Stalinas pradėjo dar jaunystėje ir darė tai, nepaisant gydytojų perspėjimų, beveik iki pat savo mirties.

Hitleris jaunystėje irgi rūkė, tačiau šio žalingo įpročio atsisakė dar gyvendamas Vienoje. Ne sveikatos tausojimo sumetimais, o supratęs, kad nepirkdamas papirosų sutaupys pinigų padoresniam maistui. Tuo metų būsimasis nacių lyderis vertėsi ypač sunkiai. Apie tabako bei rūkymo žalą sveikam „arijų rasės“ organizmui jis prabyla kur kas vėliau.

Alkoholį, tiek Hitleris, tiek Stalinas, vartojo labai saikingai. Hitleris jo negėrė beveik išvis, retkarčiais sau leisdamas nebent taurę šampano. Stalinas nevengė ir stipresnių gėrimų, pirmenybę teikdamas gruziniškam vynui ar konjakui, tačiau, skirtingai nuo savo aplinkos, visuomet jausdavo saiką.

Nežinia kiek tiesos kalbose, bet Stalinas mėgdavo įdėmiai klausytis pas jį svečiuose nusigėrusių politbiuro narių kalbų vadovaudamasis taisykle „kas blaivaus galvoje – tas girtam ant liežuvio“. Jis klausėsi, įsimindavo, darydavo išvadas ir priimdavo sprendimus.

Vaišės Hitlerio namuose, pasak ten besisvečiavusių, buvo pabrėžtinai ramios ir gana nuobodžios. Vienas pagrindinių jų akcentų – begaliniai fiurerio monologai.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.