Atsitiktinumas? Sutapimas? Pikta lemtis, „namų dvasios“ išdaigos ar juodi konkurentų darbeliai?
Socialistinėje Vokietijos Demokratinėje Respublikoje (VDR) visam tam galėjo būti dar vienas paaiškinimas, jo pavadinimas – zersetzung.
Zersetzung (tai reiškia irimą, susiskaidymą, o perkeltine prasme – demoralizavimą, nuasmeninimą) – liūdnai pagarsėjusios Rytų Vokietijos saugumo struktūros „Stasi“ (vok. Ministerium für Staatssicherheit; Valstybės saugumo ministerija) sukurtas psichologinio poveikio priemonių kompleksas, kuris buvo taikomas kai kuriems „režimo priešams“.
Jiems įkalinti dažnai neužteko pagrindo, tačiau palikti ramybėje ar apsiriboti į akis nekrintančia „priežiūra“, VDR saugumiečių požiūriu, nebuvo galima.
Tinkamos visos priemonės
Žodžiu, zersetzung apibrėžto psichologinio teroro arsenalas buvo neįtikėtinai išradingas ir gausus.
Kartais pasirinktas „poveikio planas“ iš pirmo žvilgsnio veikiau priminė nevykusį pokštą, o ne vienos galingiausių žmonijos istorijoje saugumo struktūrų darbą. Tačiau kiekviena, net ir pati, atrodytų, kvailiausia „partijos skydo ir kalavijo“ (vok. Schild und Schwert der Partei), kaip save vadino „Stasi“ darbuotojai, operacija visuomet turėjo konkretų tikslą.
Ir taikomo zersetzung atveju tikslas buvo vienas: morališkai sužlugdyti asmenį, priversti jį nusivilti savimi, pradėti abejoti savo idealais ir pasirinkto gyvenimo kelio teisingumu, pulti į visišką apatiją, tapti „pasyvia daržove“.
Tai reiškė savęs praradimą, virsmą „politiškai bei visuomeniškai nepavojingu“ individu. Dažnas, savo kailiu patyręs zersetzung spaudimą, po kiek laiko neištvėręs atsisakydavo bet kokios režimui nepatinkančios veiklos. Silpnesniems pakrikdavo nervai, vokiečių disidentai kalbėjo ir apie savižudybių atvejus.
Tai, kad psichologinis teroras gali būti baisesnis už fizinį skausmą, puikiai suvokta dar senovės civilizacijose. Tad „politiškai pavojingi“ buvo šantažuojami, tyčia morališkai žeminami ir bauginami visais laikais. Kuo visuomenė buvo nepakantesnė, tuo stipresnio psichologinio smurto atmosfera tvyrojo valstybėje, tačiau tikriausiai tik totalitarinėse XX a. valstybėse psichologinių atakų poveikis aukai buvo tobulinamas ir tiriamas tartum pats tikriausias mokslinio susidomėjimo objektas.
Įvairiausius zersetzung „metodų vėduoklės“ trūkumus bei privalumus vertino „Stasi“ dirbantys diplomuoti psichiatrai bei psichologai, o pats „mokslas“ pusiau oficialiai vadintas „operatyvine psichologija“.
Laikydamiesi „Stasi“ principo, kad bevertės informacijos nebūna, milžinišką informatorių tinklą pasitelkę saugumiečiai apie būsimąjį savo „klientą“, kuriam numatyta pritaikyti zersetzung, stengdavosi surinkti visus, net, atrodytų, pačius nereikšmingiausius duomenis: nuo santykių su žmona iki mėgstamos cigarečių rūšies.
Ypač vertintos žinios apie kliento skolas, silpnybes, potraukius, įsipareigojimus. Kiekvienas konkretus atvejis buvo analizuojamas atskirai parenkant tinkamiausią psichologinės atakos šabloną (nors dažniausiai iškart būdavo paleidžiami keli tokie šablonai, todėl visas jų kompleksas ir vadintas „metodų vėduokle“).
Organizuotos nesėkmės
Vienas pagrindinių psichologinės atakos objektų – sistemingas pasirinkto asmens reputacijos bei orumo diskreditavimas. Tam labiausiai tiko įvairiausių neigiamų gandų apie puolamąjį skleidimas, viešinama tai, ką žmogus galbūt buvo linkęs apie save nuslėpti (pavyzdžiui, homoseksualumas, santuokinė neištikimybė ar jaunystėje įgytas teistumas).
Dažniausiai lengvai patikrinama tiesa būdavo išmaniai praskiedžiama ne tokiu akivaizdžiu, bet labai pavojingu melu. Gandai buvo skleidžiami sistemingai tarp kaimynų, draugų, bendradarbių, netgi giminaičių, o štai atrasti pirminį jų šaltinį būdavo ne taip jau paprasta.
Kitas asmens sumenkinimo metodas – sistemingai organizuoti profesines bei socialines nesėkmes. Tiek darbe, tiek aktyviame viešajame gyvenime aukai staiga pradeda nesisekti. Priemonės: nuolatinių trukdžių atvykstant į darbą ar dirbant sudarymas, svarbių dalykinių susitikimų nutraukimas, spaudimas darbdaviams niekuomet nekelti vieno ar kito darbuotojo pareigų ar net rasti dingstį jas pažeminti.
Tikslas – žlugdyti pasitikėjimą savimi, įvaryti menkavertiškumo kompleksą. Su „Stasi“ bendradarbiaujančių rytų vokiečių procentas buvo didesnis nei su KGB bendradarbiaujančių Sovietų Sąjungos piliečių procentas, savo agentų „partijos skydas ir kalavijas“ turėjo kone kiekvienoje įmonėje ar gyvenamajame kvartale, tad „paspausti reikiamą žmogų reikiamoje vietoje“ milžiniško voratinklio principu sudarytai „Stasi“ struktūrai nebuvo per daug sudėtinga.
Trečias taikinys – puolamojo įsitikinimai bei idealai. Tikslas – pasėti abejonių ar priversti visiškai jų atsižadėti. Pavyzdžiui, tikinčiam žmogui nuolat ir tarsi atsitiktinai pakliūdavo į rankas antireliginio turinio brošiūros.
Ketvirtas – šeima bei asmeninis gyvenimas. Puolimas šia kryptimi būdavo pats skaudžiausias. Nesančių meilužių sukūrimas ar tikrųjų paviešinimas antrajai pusei, anoniminiai „meilės laiškeliai“, neištikimybės provokavimas tolesnio šantažo tikslais. Kitais atvejais „Stasi“ manipuliuodavo vaikais, tėvais, artimais giminaičiais.
Kiekvienam – po unikalų numerį
„Metodų vėduoklės“ tikslas buvo padaryti aukos gyvenimą diskomfortišką, nepakenčiamą, kupiną nuolatinio streso, baimės, nevilties, nusivylimo, nepasitikėjimo savimi ir aplinkiniais. Būtent toks žmogus, „Stasi“ požiūriu, buvo visuomeniškai atribotas, neturintis jėgų kovoti, sugniuždytas gyvenimo, „suiręs kaip asmenybė“ (štai kokia tikroji sąvokos zersetzung prasmė). Neutralizuotas ir nepavojingas.
Kalbant apie konkrečias operacijas, „Stasi“ išmonei nebuvo ribų. Agentai galėjo pamėtėti pornografinių leidinių ar narkotinių medžiagų į žymių dvasininkų krepšius, o po to neva juos „rasti“. „Stasi“ nieko nereiškė viešai paskleisti pikantišką vyro pokalbį lovoje su žmona ar pakuždėti mažam vaikui šventą šeimos paslaptį, kad jo tėvas iš tiesų nėra biologinis tėvas.
Vieniša moteris, aptikdama kasdien po darbo perstatytus baldus, suabejojo savo psichikos sveikata, o kasryt pradurtą automobilio padangą keičiantis jaunuolis buvo išmestas iš darbo dėl nuolatinio vėlavimo.
Kiekvienas „klientas“ „Stasi“ kartotekoje figūravo su tam tikru jam suteiktu numeriu. Rengiant operacijas kalbėta tik apie numerius, o ne apie vardus bei pavardes turinčias aukas. Tai turėjo padėti negalvoti apie savo aukas kaip apie žmones ir išvengti „nereikalingos“ sąžinės graužaties.
Rytų Vokietijoje sklandė istorija, kad vienai jaunai naujagimio besilaukiančiai porai „apsirikęs kurjeris“ atgabeno vaikišką karstelį ir pareiškė užuojautą. Būsimoji gimdyvė patyrė didžiulį sukrėtimą. „Stasi“ cinizmui nebuvo ribų.
Daugelis zersetzung operacijų buvo rengiamos nenorint išsiduoti, bet kai kurios – atvirkščiai – siekiant pademonstruoti „Stasi“ galią. Saugumiečiai galėjo diena iš dienos siaubti butą šeimininkui esant darbe ar savavališkai visai dienai „pasiskolinti“ jo automobilį. Savaime suprantama, policija tokių skundų netyrė ar visaip vilkino bylas, o aukoms kaskart darėsi vis aiškiau, kad už viso to yra galingoji, viską matanti ir viską girdinti „Stasi“.
Parodomosios „Stasi“ akcijos nedviprasmiškai skelbė: mes – viskas, tu – niekas ir bet kuriuo momentu galime tau padaryti ką tik panorėsime. „Režimo priešams“ įstatymas negaliojo – juo jiems tapo pati „Stasi“. Nenuostabu, kad vienokią ar kitokią zersetzung formą patyrę vokiečiai prisiekdavo verčiau sau nusikąsiantys liežuvį nei pasakysiantys ar padarysiantys daugiau, nei leidžiama.
Stipriausiomis formomis liūdnai pagarsėjęs zersetzung VDR teritorijoje reiškėsi nuo 1970 iki maždaug 1980 metų. Galutinai jo apraiškos išnyko kartu su VDR ir „Stasi“ likvidavimu.
