Didikai Radvilos jau XVII amžiuje turėjo namų kiną, galėjo vasarą paversti žiema, lietuviškose kūdrose veisė omarus, pusryčiaudavo aukso dulkėmis apibarstytais marcipanų pyragaičiais, užgerdami iš Burgundijos (Prancūzija) atgabentu vynu. Kai kurie istorikai, ypač lenkų, net priekaištavo, kad Lietuvos didikai valstybę – Abiejų Tautų Respubliką?
Ar iš tiesų nežabotas laisves turėję bajorai pardavė Respubliką už „trupinį aukso, gardaus valgio šaukštą“ ir niekais pavertė tiek Mindaugo žygdarbį sukuriant galingiausią viduramžių Rytų Europos valstybę, tiek Vytauto ir Jogailos pasiektą pergalę Žalgirio mūšyje?
Už vieną juostą – du kaimai
„Tokie kaltinimai Lietuvos diduomenei žinomi, juose yra dalis tiesos, bet tik dalis. Vis tik Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK) ir Abiejų Tautų Respublika (ATR) ne žlugo, ji buvo užgrobta ir padalinta tarp Rusijos, Prūsijos ir Austrijos-Vengrijos“, – teigė LDK bajorijos tyrinėtojas, Vilniaus Universiteto istorikas, docentas Eugenijus Saviščevas.
Jis paaiškino, kad feodalinėje visuomenėje didžiavimasis turtais ir prabanga buvo natūralus reiškinys, savotiška valdžios elito saviraiškos forma, būdinga ne tik Lietuvos diduomenei.
Tačiau žvelgiant iš šių laikų, kai už kelis šimtus eurų skudurais iš Gelažniko parduotuvės apsirėdęs pižonas laikomas turtingu žmogumi, atima amą sužinojus, kad net vidutinis XVII a. Lietuvos bajoras negalėjo pasirodyti gatvėje, nejuosėdamas Slucko juosta. Aukso siūlais meistrų siuvinėta juosta kainuodavo tiek, kiek du dideli kaimai su visais baudžiauninkais.
Lietuvos diduomenės prabangos spindesį galima pamatyti ir šių dienų Vilniuje, apsilankius LDK Valdovų rūmų miziejuje. Meniški židinių kokliai, prašmatnųs gobelenai, brangūs paveikslai, indai, drabužiai rodo, jog mados ir stiliaus srityse Lietuva, Rytų Europos valstybė, niekuo nenusileido, tarkime, prancūzams.
O didikai Radvilos būtų galėję nušluostyti nosį pačiam Prancūzijos Liudvikui XIV-jam, Karaliui Saulei.
Lietuvos pilių turtai
Lietuvos didikų turtų spindesys ir nežabota turtuolių išmonė taip pat atsiskleidžia, apsilankius Baltarusijoje esančiose Miro, Nesvyžiaus ir Gardino pilyse.
Reikia pripažinti, jog baltarusiai daug pasistengė, per pastarąjį dešimtmetį atstatydami LDK laikų pilis, puoselėdami lietuvių, baltarusių ir ukrainiečių tautas vienijusios Lietuvos valstybės paveldą, esantį dabartinės Baltarusijos žemėse.
Vienos Lietuvos didikų giminių Radvilų atšakos tėvonija – Nesvyžius. Čia 2012 metais turistams duris atvėrė atstatyta ir išpuošta pilis. Surinkti XVII-XVIII šimtmečių baldai ir drabužiai (ar jų kopijos), paveikslai, gobelenai parodo, jog lietuvių bajorai turtais nenusileido ar net pralenkė mėlyno kraujo kolegas iš Vakarų.
Radvilų dvare Nesvyžiuje jau XVII a. buvo namų kinas, tiksliau – jo prototipas. Tai – sudėtingas mechaninis įrenginys, kurio pagalba buvo imituojami gamtos garsai (lietus, vėjas, paukščių čiulpėjimas), net banguojanti jūra, laivas.
„Sukant ratu smėliu užpildytą būgną, pasigirsdavo šnaresys, panašus į lietų. Pagrindinėje scenoje mechaniniu-automatiniu būdu buvo judinami spektaklio personažai – lėlės“, – aiškino Nesvyžiaus pilies gidė.
Tvenkinyje ropojo omarai
Dar labiau praeities spindesio prisiminimų galima patirti, aplankius Miro (Myriaus) pilį.
Ją XV a. pastatė Lietuvos dvaro maršalka, Bresto seniūnas Jurgis Iljiničius. Po mirties dvarą paveldėjo Trakų ir Vilniaus vaivada Mikalojus Kristupas Radvila – Našlaitėlis. Raddilų giminė Miro pilį valdė iki 1813 metų.
Muziejaus eksponatai pasakoja apie ano meto, daugiausiai XVI-XVII a., Lietuvos bajorų buitį. Susidaro įspūdis, kad valdžios vyrai tais laikais nieko kito neveikė, tik medžiojo, puotavo ir mezgė meilės romanus tamsiuose pilies užkobariuose.
Miro pilies eskursijų vadovas Dmitrijus Mankevičius pasakojo, kaip atrodė kviestinė vakarienė pas Lietuvos didikus.
„Ne kepta višta ar farširuota lydeka buvo stalo puošmenos. Mėgstamas patiekalas buvo keptos meškos letenos, patiekiamos su braškėmis ir spanguolėmis. O desertui – aukso dulkėmis pabarstyti marcipanų pyragėliai. Anuomet tikėta, kad taurieji metalai turi gydančiųjų savybių“, – apie LDK kulinarinės kultūros ypatybes pasakojo baltarusių istorikas.
Prie didkų dvarų esančiuose tvenkiniuose taip pat ne vien karosai plaukiojo– ten buvo auginami net iš Prancūzijos atgabenti omarai ir lanustai, didikų stalo kasdienybė. Didieji vėžiagyviai Rytų Europos vandenyje nesiveisdavo – Lietuvos bajorams juos statinėse atgabendavo iš Bretanės (Prancūzija) ir paleisdavo į tvenkinius.
Alpdavo vyrų glėbyje
Miro ir Nesvyžiaus pilių rūsiuose, kur buvo laikomas taurus vynas iš Prancūzijos, Ispanijos ir Italijos, veikė tobula oro ventiliacijos ir kondicionavimo sistema: temperatūra vasarą ir žiemą būdavo vienoda, 15 laipsnių šilumos.
Pilyje galima matyti sidabrinių indelių, kuriuos su savimi nešiojosi visos save gerbiančios damos. Juose buvo laikoma uostomoji druska, amoniakas.
Moterys nešiodavo korsetus, kurie smarkiai verždavo liemenį, todėl jos neretai alpdavo. Kavalierių pareiga būdavo pakišti apalpusiai damai dėžutę su uostomąja druska.
„Damos neretai apsimesdavo, kad alpsta. Nes tuomet kavalieriai skubėdavo į pagalbą, čiupdavo į glėbį ir atsegdavo viršutinę suknelės su gilia iškirpte sagą. Procesas abiem pusėm buvo malonus“, – juokavo D.Mankevičius.
Druskai liepė būti sniegu
Užmojais ir vaizduote visus LDK didikus pralenkė XVIII a. Nesvyžiuje pilyje šeimininkavęs Karolis Stanislovas Radvila II-sis, pramintas „Panie Kochanku“ („Pone Mielasis“).
Dėl polinkio puotauti jis buvo pramintas „Nesvyžiaus Bakchu“. Pone Mielasis kartą įkaušęs sumanė parodyti esąs ne šiap bajoras, o galintis valdyti metų laikus Žemės valdovas. Karštą liepos dieną liepė atvežti ir supilti ant kalvos kalnus druskos, kad atrodytų kaip prisnigta.
Vilniaus universiteto istorikas E.Saviščevas patvirtino, kad tai – šaltinių paliudytas faktas, ne legenda.
„Vis tik reikia skirti XVI ir XVIII amžiaus Lietuvos diduomenę. Ankstyvojo laikotarpio didikai, tokie kaip Goštautai buvo valstybinio mąstymo žmonės, ne švaistūnai ir girtuokliai. XVIII amžiuje jau matome kitą vaizdą – didikų politinė įtaka sumenko. Jie buvo žaislai svetimose rankose, jiems iš esmės ir neliko nieko kito, kaip tik medžioti ir puotauti. Karolis Stanislovas Radvila yra tipinis diduomenės moralinio nuosmukio pavyzdys“, – aiškino mokslininkas.
Bet mūsų protėvių potraukis prabangai pradėjo ryškėti ne XVIII amžiuje, Respublikos saulėlydžio laikais, o dar iki Mindaugui sukuriant valstybę. Naugarduko piliakalnyje buvo rastas IX a. datuojamas lobis, kuriame būta gausu aukso ir kitų prabangos dirbinių.
Archeologų duomenimis, šiose dabar Baltarusijai priklausančiose apylinkėse anuomet gyveno baltai, spėjama – jotvingių gentis.
Naugarduke pilį XIII a. valdė Mindaugo sūnus. Baltarusių istorikai įsitikinę, jog čia ir buvęs Lietuvos DK lopšys, Mindaugo sostinė. Tačiau mūsų istorikai šią versiją laiko abejotina.
Senas, bet stiprus Jogaila
Senovės lietuviai vyrai pasižymėjo ne tik taiklia ranka karuose, medžioklėse ir plačia gerkle puotose, bet ir ilgaamžiu lytiniu pajėgumu.
Šiuo metu atstatoma Lydos pilis, įkurta didžiojo kunigaikščio Gedimino, mena svaigią 70-mečio Lietuvos ir Lenkijos valdovo Jogailos ir 17-metės bajoraitės Sofijos Alšėniškės meilės istoriją.
Būtent šioje pilyje po trijų žmonų mirties (Jadvygos, Onos ir Elžbietos Granauskaitės) trigubu našliu tapęs žilagalvis Jogaila per vieną prašmatnų vakarėlį pamatė galimai pilnametystės dar nesulaukusią Sofiją ir jai pasipiršo.
Tiesa, ši istorija iki galo neaiški – manoma, kad iš pradžių Jogaila ketinęs vesti 25 metų Sofijos seserį.
„Tačiau merginai žėlė ūsiukai, o anuomet vyravo įsitikinimas, kad tai yra karšto būdo požymis. Senam valdovui reikėjo žmonos, kuri pagimdytų vyriškos lyties kūdikį, sosto įpėdinį, o ne karštos moters, kuri už nugaros megztų romanus su meilužiais“, – pasakojo gidė.
Kai Sofija pagimdė pirmąjį sūnų, Vladislovą, vėliau tapusį Vengrijos karaliumi, dvariškiai paleido piktus liežuvius – vaikis nė iš tolo nepanašus į oficialųjį tėvą.
Tačiau kai gimė Kazimieras (vėliau paskelbtas šventuoju, Lietuvos globėju), niekam nekilo abejonių – įpėdinis buvo iš akies luptas Jogaila. Laimingam tėtušiui tada suėjo 79 metai.
