Dabartinė šios Kauno miesto savivaldybei priklausančios įstaigos direktorė Rita Garbaravičienė, anksčiau ilgą laiką dirbusi Maironio lietuvių literatūros muziejuje, pristatydama miesto tarybos nariams praėjusių metų darbus ir laimėjimus, nenutylėjo problemų, kurios jau dabar iškyla visu aštrumu. Didžiausią nerimą kelia tai, kad pradėdamas antrąjį šimtmetį Kauno miesto muziejus gali likti be patalpų pagrindinei ekspozicijai.
Kaip tik apie tai su muziejaus direktore R. Garbaravičiene ir kalbėjosi naujienų agentūra ELTA.
– Kodėl yra pavojus antrojo pagal dydį Lietuvos miesto muziejui netrukus pasilikti be savo tikrų namų?
– Ir dabar muziejus jų neturi, – glaudžiamės Kauno arkivyskupijos pastate. Savivaldybė, padėjusi šį statinį suremontuoti, jį nuomojasi.
Tiesa, mūsų muziejus naudojasi tik dalimi patalpų. Antrajame aukšte turime nedidelį plotelį kabinetams, o kitą to aukšto dalį užima kardinolo Vincento Sladkevičiaus šviesų atminimą puoselėjantis bažnytinis muziejus. Sukaupusiai nemažą bažnytinio meno kolekciją, Arkivyskupijai reikia patalpų ją parodyti visuomenei, todėl Kauno miesto muziejaus sutarties su pastato savininke terminui pasibaigus mums teks išsikraustyti.
– Žinau, kad prieš kelerius metus žlugo miesto savivaldybės derybos su Rotušės aikštėje esančio privataus Ryšių muziejaus (privatizuoto drauge su „Telekomu“) savininkais, tad galimybės Kauno muziejui sugrįžti į jo senuosius namus daugiau nebėra?
– Taip, tas Ryšių muziejus – mūsų muziejaus istoriniai namai. 1894 metais, kai Kaune pradėta statyti fortifikacinius įrengimus, būsimų fortų statybvietėse aptikta nemažai archeologinių radinių. Todėl pasiūlyta Kaune įkurti Archeologijos muziejų tuometėje arklių pašto stotyje, prie Rotušės. Muziejus ten „apsigyveno“ 1905 metų lapkritį. Tad Kauno miesto pirminio muziejaus įsteigimo 100 metų sukaktį šiemet ir minėsime.
Tačiau 1936-aisiais šis muziejus buvo uždarytas, kai muziejininko, menininko Tado Daugirdo ir kitų to meto šviesuolių pastangomis buvo pastatytas Tautos muziejus (dabartinis Vytauto Didžiojo karo muziejus). Jam perduoti Kauno miesto muziejaus eksponatai. Miesto muziejus buvo atkurtas tik 2005 metų lapkričio 2 dieną.
Jei prisimintume Kauno miesto savivaldybės remiamas dabartinių kultūrininkų pastangas padėti muziejui sugrįžti ar iš naujo atrasti savo tikruosius namus, galima teigti, kad sužlugo jau bene trečias paieškų variantas. Atkūrus Kauno muziejų, ėjo kalba jį apgyvendinti buvusioje Žydų ligoninėje, prie Kauno pilies, taip sukuriant su kitais Senamiesčio paveldo objektais istorinės atminties išsaugojimo kompleksą.
Juolab kai dėl tos ligoninės vyko ilgai trukę teisminiai ginčai, kurie pasibaigė besibylinėjančioms šalims iš esmės be lauktų rezultatų. Aistroms nurimus, ligoninė buvo privatizuota. Ją įsigiję verslininkai netrukus pristatė ambicingus planus, ką tame pastate žada veikti jį renovavę. Tačiau prabėgo keleri metai, o pastatas toliau griūva apleistas, be gyvybės.
Galvota apie Kauno muziejaus buveinę ir kitoje Senamiesčio vietoje, Muitinės gatvėje, kai iš jos iškeldinta Psichiatrijos ligoninė. Muziejus būtų galėjęs įsikurti pastate, kuriame kažkada Kaunas priimdavo kunigaikščius bei kitus garbius svečius. Tačiau ir ten muziejui nepavyko įkelti kojos. Paskui vyko derybos, deja, bevaisės su Ryšių muziejaus savininkais.
– Viena iš puoselėtų idėjų buvo susijusi su miesto rotuše, kur veikia Kauno savivaldybės Civilinės metrikacijos skyrius, kur yra reprezentacinė iškilmingiems priėmimams bei kitiems panašiems renginiams naudojama didžioji salė, o po visu tuo – Keramikos muziejus – Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus padalinys. Jeigu jis išsikeltų, ar Kauno miesto muziejus turėtų ką tuščiuose rotušės požemiuose eksponuoti?
– Kol neturime bastėjos, tai rotušės požemiuose mėgintume įtalpinti 30 tūkstančių archeologinių eksponatų. Tiek jų jau turime sukaupę, bet negalime muziejaus lankytojams parodyti. Žinoma, jei turėtume centrinį Kauno miesto muziejaus pastatą, tikriausiai tiems eksponatams irgi jame pakaktų ploto.
Žinoma, apie rotušės požemių ar kitų erdvių panaudojimą miesto muziejaus reikmėms kalbama jau ne vieni metai. Bet toliau kalbų nenueita. Be to, man neteko girdėti apie savivaldybės nuomininko – Keramikos muziejaus – planus išsikraustyti į kitą vietą.
– Teikdama praėjusių metų muziejaus veiklos ataskaitą Kauno miesto politikams, pabrėžėte, kad labiausiai muziejui reikia ne kabinetų, bet ekspozicinių erdvių. Tačiau susilaukėte ir opozicijos priekaištų esą nesutinkate priimti tremtinių surinktų eksponatų bei Senosiose kapinėse (parke Kauno centre) esančio pastatėlio, kuriame jie dabar yra. Ar pagrįsti tokie priekaištai?
– Pirmiausia reikia pasakyti, kad tas pastatas – Lietuvos tremtinių ir politinių kalinių sąjungos turtas, kurį jai senokai yra padovanojusi Kauno miesto savivaldybė. Kai buvo atkurtas miesto muziejus, tuometinis jo vadovas su sąjunga, negavęs steigėjos – savivaldybės – pritarimo, pasirašė sutartį perimti eksponatų rinkinį ir įkurti muziejaus filialą. Tačiau eksponatai iki šiol neperduoti.
Tarp kitko, negalėjo būti sudaryta ir pastato nuomos sutartis, nes šio statinio Senosiose Kauno kapinėse susidėvėjimas – netoli 50 procentų. Taigi, nors grėsmę keliančių patalpų, net ir pačia kilniausia intencija, nuomoti negalima, tai buvo padaryta. Nuomos terminas jau pasibaigęs. Galimybės jį pratęsti sutartyje netgi nebuvo numatyta.
Aštuonetą metų nuomojom, išlaikėm tą namelį. Deja, kaip mums nurodė auditoriai, – pažeisdami įstatymus (be savivaldybės tarybos leidimo), nes biudžetinė įstaiga neturi teisės valdyti bei tvarkyti svetimą turtą. Draudžiama biudžeto lėšomis finansuoti svetimo turto priežiūrą.
Galiu dar pridurti, kad 8 metus nešildomoje patalpoje saugoti tremtinių surinkti eksponatai irgi neįteisinti nuosavybės dokumentais. Dabar juos mums norima paskolinti, bet ne muziejui dovanoti.
Jei tremtiniai savąjį eksponatų rinkinį, kurį sudaro apie 300 įvairių, tikrai saugotinų ir jiems, neabejotinai, brangių relikvinių daiktų, oficialiai padovanotų Kauno miesto muziejui, tai bent rastume sąlygas juos konservuoti ir geriau išsaugoti ateities kartoms. Jei padovanotų namą, kurio ši garbių žmonių organizacija tikrai nepajėgi pati išlaikyti, tai savivaldybė teisiškai galėtų sutvarkyti Kauno miesto muziejaus filialo įsteigimo reikalus.
-Gal jau esate savo akiratyje užfiksavę dar kokį objektą, kuris tiktų pagrindiniam Kauno miesto muziejaus pastatui?
-Taip, mes itin nerimaujame dėl muziejaus centrinio pastato. Sudėtinga planuoti ekspozicinius darbus nežinant, kokiose patalpose muziejus veiks pasibaigus sutarčiai su Kauno arkivyskupija. Tačiau ir šios dabartinės patalpos (tarkim, nuoma būtų pratęsta) yra per mažos muziejinei ekspozicinei veiklai plėtoti. Negalime pristatyti visuomenei ekspozicijų bei parodų įvairovės, organizuoti didesnių kultūrinių renginių.
Naujo, centrinio, pastato muziejui verkiant reikia. Ir toli dairytis nebūtina ieškant nenaudojamų erdvių. Kad ir toje pačioje Laisvės alėjoje, kur jau senokai stovi ištuštėję (nes įstaiga iškeldinta į miesto pakraštį) Centrinio pašto rūmai. Gal, viliamės, miesto valdžiai pavyktų juos perimti (įsigyti), o jau mes pasistengtume čia įkurdinti solidų ir visapusiškai istoriją atspindintį Kauno miesto muziejų.
