Varšuvos kultūros ir mokslo rūmai buvo peikiami dėl
gremėzdiškos išvaizdos nuo tada, kai Sovietų Sąjungos diktatorius
Josifas Stalinas nurodė juos pastatyti kaip savo asmeninę dovaną
Lenkijos sostinei. Tam pastatui, kurį daugelis atkakliai ragino
nugriauti, trečiadienį sukako 60 metų, ir jis išlieka tvariu
simboliu mieste, anksčiau patyrusiame didžiulį nuniokojimą.
Šio pastato, kurį Varšuvos gyventojai galiausiai pamėgo,
„gimtadienį“ žymi koncertai, parodos ir fejerverkai. 42 aukštų
dangoraižis tebėra aukščiausias statinys Lenkijoje, o kasmet jį
aplanko daugiau negu 350 tūkst. žmonių, Vis didesnę lankytojų
dalį sudaro užsieniečiai turistai, kuriems rūpi apžiūrėti visas
šio milžiniško sovietinio ampyro stiliaus pastato kerteles.
„Man patinka – jis gražus, – sakė Joanna Golabek. – Jo istorija man per daug nerūpi. Man yra likę gerų
prisiminimų iš ten vykusių koncertų ir renginių, kuriuose
dalyvavau.“
6-o dešimtmečio pradžioje, kai didelė Varšuvos dalis dar
nebuvo atstatyta po to, kai buvo beveik visiškai sugriauta nacių per
Antrąjį pasaulinį karą, apie 5 tūkst. darbininkų iš Sovietų
Sąjungos ir Lenkijos pastatė šį dangoraižį greičiau negu per
trejus metus ir įrengė jo marmurinius interjerus bei įspūdingus
krištolinius sietynus. Per tas statybas žuvo apie 18 žmonių.
J.Stalinas nurodė pastatyti tuos didžiulius rūmus 1951 metais,
kai Sovietų Sąjunga stiprino savo kontrolę Lenkijoje ir kitose
Rytų Europos šalyse. Maskva finansavo statybas ir parūpino
didžiąją dalį statybinių medžiagų.
Lenkijos ir sovietų pareigūnai atidarė dangoraižį, pavadintą
J.Stalino vardu, per pompastišką ceremoniją 1955 metų liepos 22
dieną.
„Tai buvo nepageidaujama dovana, nes, kaip pas mus sakoma, tai
buvo Stalino dovana, ir dėl akivaizdžių priežasčių jos
nenorėta, – sakė Varšuvos valstybinių pastatų valdybos
pirmininkė Renata Kaznowska. – Šio pastato
sunki vaikystė taip pat kyla iš fakto, kad teko nugriauti ištisą
senų namų kvartalą, kad jam atsirastų vietos.“
Sovietų architektų grupė, vadovaujama Levo Rudniovo,
suprojektavo pastatą, panašų į tokio stiliaus statinius Maskvoje,
bet pridėjo tradicinių lenkiškų akcentų, tokių kaip medinės
kesoninės lubos, kolonos ir akmens raižiniai.
Lenkų poetas Wladyslawas Broniewskis
šį pastatą, panašų į kelių aukštų vestuvinį tortą,
šmaikščiai pavadino „girto kepėjo košmaru“.
Nors ir badantis akis, tas statinys buvo ir tebėra labai
funkcionalus. Jame įsikūrę dramos ir kino teatrai, muziejai,
įrengtas plaukimo baseinas, koncertų ir suvažiavimų salė, taip
pat daugelio mokslo institucijų būstinės. Kultūros rūmuose taip
pat „dirba“ 11 kačių, kovojančių su graužikais pastato
rūsyje.
„Anais laikais jis buvo iš tikrųjų didelė paspirtis
kultūrai“, – sakė 76 metų Witas Henrykas Bakas, nuo 1958 metų dirbantis šiame pastate liftų mechaniku. Jis
prisiminė, kad 6-o dešimtmečio pradžioje Varšuvos centras
tebebuvo nuniokota dykynė, kur riogsojo „vien griuvėsių
krūvos“.
Pastato 30-ajame aukšte yra įrengta labai populiari apžvalgos
aikštelė. Deja, aštuoni žmonės, tarp jų vienas prancūzas,
pasirinko tą vietą savižudybei, kol 8-ame dešimtmetyje buvo
įrengtos apsauginės grotos.
Lenkijai išsivadavus nuo komunizmo 1989 metais, pastatą buvo
raginama nugriauti, simboliškai atsisveikinant su sovietine
praeitimi. Tačiau miestas galiausiai nusprendė jį išsaugoti kaip
socialistinio realizmo paminklą, o pastaraisiais metais dangoraižio
populiarumas vėl padidėjo dėl jo reikšmės sostinės ir šalies
istorijai.
„Gerai, kad jis tebestovi, – sakė W.H.Bakas. – Bet būtų
gerai jį šiek tiek apvalyti.“
Dangoraižis taip pat patinka užsieniečiams turistams.
„Manau, tai nepaprastas architektūros paminklas, – sakė
kanadietis moksleivis Paulas Kuligas, atvykęs iš
Edmontono miesto. – Kai pamatai tas sales ir sužinai jų istoriją,
kaip ten susitikdavo sovietai, kurie aptarinėdavo politiką ir
aišku, ten kartu gerdavo, nes tai buvo jiems įprasta, – visa tai
yra nepaprastai įdomu.“