Medinės bažnyčios Žemaitijoje
Tai buvo aktyvus sakralinių pastatų statymo ir atstatymo laikmetis Lietuvoje, tada kilo ne tik labai daug medinių, stilinių, bet ir itin puošnių bažnyčių. Keičiantis politinėms aplinkybėms, artėjant valstybės žlugimui, tvirtėjo šalies ekonomika, kūrėsi nauji miesteliai, vystėsi amatai ir prekyba. Tuo pat metu buvo stiprinamas ir katalikiškojo tikėjimo pamatas. XVII amžiaus antroji pusė ir XVIII amžiaus vidurys dar kitaip gali būti pavadinti bažnyčių statymo apogėjumi. Net aštuoniasdešimt procentų bažnyčių buvo mediniai statiniai. Kartu tai ir tamsesnių tikėjimo laikų etapas su plintančiu religiniu fanatizmu bei kruvinu plakimusi bažnyčiose.
Nuo senų laikų Žemaičių vyskupijos gyventojai buvo kur kas uždaresni svetimų kultūrų įtakai. Tai atsispindi ne tik vėlyvame šio krašto žmonių krikšte, bet ir jų sakralinių statinių architektūroje, kuri daugiausia remiasi liaudies meno tradicija.
Pagrindiniai bažnyčių puošėjai buvo iš kaimo kilę amatininkai ir tautodailininkai. Profesionalius menininkus iš miesto ar bažnytinių pastatų architektus kviesdavosi tik turtingesni šventovės statybos mecenatoriai ir fundatoriai.
Nors medinių bažnyčių, statytų iki XVIII amžiaus, dėl jų neatsparumo laikui, ugniai ir kitam poveikiui mūsų dienomis jau nebeaptiksime, dažnai statiniai keisdavo vienas kitą. Pasitaikydavo atvejų, kai šalia senosios stovėdavusi nauja, jau kviesdavo tikinčiuosius į naujus maldos namus senajai dar nesugriuvus. Taip ir Medingėnuose – tai jau trečioji šventovė kaime, pakeitusi ankstesniąsias.
Profesionalaus architekto projektas
Dabartinė Medingėnų bažnyčia baigta statyti 1902 metais pagal inžinieriaus Nikolajaus Andrejevo projektą. Ji gavo Švč. Trejybės vardą. Iki šių dienų išlikusi, Klebono Kazimiero Malinausko rūpesčiu inicijuota šventovė išsiskiria savo sudėtinga kompozicija. Tai trinavė, pseudobazilikinio tūrio bažnyčia, kuri savo medine architektūra atkartoja profesionalios mūrinės neogotikos stilių.
Stačiakampis planas pasižymi turtingų formų fasadu. Jo vidurinioji nava užbaigiama trisiene apside, o portalą remia du masyvūs bokštai, užsibaigiantys aukštomis aštuonkampėmis smailėmis. Smailiaarkiai, apvadais apjuosti langai, pastiprina neogotikinį bažnyčios grožį. Jis dar ryškiau atsiskleidžia ir šventovės interjere.
Pagrindinis vidaus akcentas – trys masyvūs altoriai. Du šoniniai ir vienas centrinis. Manoma, kad pagrindinis altorius iki pat didžiosios 1902 metų bažnyčios rekonstrukcijos buvo nepakitęs, tačiau tais metais aukštinant šventovę buvo paaukštintas ir jis. Ankstyvuosiuose aprašymuose sakoma, kad pagrindiniame altoriuje vaizduojama Švč. Trejybė.
Altoriai – bažnyčios istorija
Į viršų smailėjantis trijų aukštų pagrindinis altorius tik įėjus į bažnyčią sukuria šviesios didybės įspūdį. Atskirose gelsvos spalvos nišose įkurdintos šventųjų figūrėlės dalina retabulą į keturias mažesnes altoriaus dalis. Žemesniosios šonai papuošti augalijos ornamentais. Šis elementas artimas liaudies meno puošybos stilistikai, todėl galima spėlioti, kad galbūt tai išlikusi senojo altoriaus dalis.
Savo dydžiu ir skaisčiai mėlynu fonu išsiskiria Dievo Motinos figūra, kuri tampa pagrindiniu akcentu, traukiančiu žvilgsnį į pagrindinį altorių. Jam prabangos suteikia marmurą imituojanti gelsva kolonų tapyba. Savo dydžiu bei įspūdžiu nenusileidžia ir Nukryžiavimo scenos tapybos darbas, pakabintas virš Dievo Motinos. Abiejų centrinių figūrų ir prie jų esančių Šventųjų skulptūrų įspūdį presbiterijoje pastiprina kiti du puošnūs šoniniai altoriai iš medžio.
Dešinysis Nukryžiuotojo altorius – tai darnus neogotiško stiliaus pavyzdys, išreikštas grakščiomis ir puošniomis retabulo linijomis, viršuje užsibaigiančiomis krabais ir kryžiažiedėmis puoštais pinakliais. Tai medžio darbas, kuris, manoma, galėjo atkeliauti net iš Suvalkuose dirbusio bažnytinio meistro Adomo Karaliaus dirbtuvių. Altoriaus stilistika artima Bagotosios Šv. Antano Paduviečio ir Birštono Šv. Antano Paduviečio altorių stilisteinei technikai, kuria pasižymėjo išskirtinė autoriaus medinė drožyba. Vis dėlto nėra žinoma, kaip altorius galėjo pasiekti Žemaitiją.
Į altoriaus centre esančio Nukryžiuotojo figūrą žvilgsniai krypsta ne tik dėl jos dydžio ir plastinės išraiškos. Centrinės figūros dėmesio intensyvumą kuria aplink jį išdėstytų šventųjų moterų žvilgsniai bei į jį sminganti kryžiažiedė nišos skliauto ornamentika. Tai to meto Vilniuje gyvenusio skulptoriaus Vincento Balzukevičiaus figūra.
Kitas altorius skiriamas Dievo Motinai. Tai kur kas paprastesnių ir subtilesnių formų medžio dirbinys. Pablukusi tarsi raudonmedžio spalva kuria elegantišką, švelnios ir vientisos formos retabulo reljefą. Jo centre – Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų scena, o virš jos – gėlių vainiko apvadais apjuostas bei spalvingomis rožėmis papuoštas Švč. Mergelės su kūdikiu portretas. Pačiame altoriaus viršuje mažiau įžiūrima šv. Barboros skulptūrėlė. Ją ir pagrindinį paveikslą be keleto angeliukų saugo dar du šonuose esantys šventieji – Kazimieras ir Stanislovas.
Puošnūs klauptai išrinktiesiems
Akį patraukia ir šalia kairiojo altoriaus esanti sakykla, kurios laiptų kontūras išdrožinėtas augmenijos ornamentika. Panašiu raštu papuoštas ir gretimai esantis trivietis klauptas. Jame be arkinių langelių išdrožti ir du pusmėnuliai, kurie galėjo derėti prie ankstyvosios bažnyčios lubų puošybos.
Pagal senųjų gyventojų prisiminimus dar vaikystėje lubos jiems priminė tikrą nakties dangų, mat mėlyname fone spindėjo ne tik žvaigždės, bet ir mėnulis. Tai buvo maždaug 1970 metai. Vėliau trupant arkiniai lubų puošybai, nuspręsta ją patvariau užglaistyti storu dažų sluoksniu.
Kalbant apie klauptus vertėtų paminėti ir vieną ištaigingesnių, savo tamsiu koloritu prie šoninių altorių derantį Gorskių giminės Nalenčo herbais paženklintą penkiavietį klauptą. Tai didikų palikimas, kuris mena garsios bajorų giminės laikus, o nuosavybės priklausomybę liudija ir lotyniškas užrašas aliejiniais dažais klaupto viduje – Marijos Benislavski Gorskos nuosavybė.
Liaudiški augaliniai ornamentai klaupto atloše išdrožinėti arkiniuose langeliuose išdėstomi abipus šeimos herbo. Jame vaizduojama virvės kilpa su karūna, elnio ragai, tarp kurių išžiūrima moters figūrėlė ir vainikuoti riterio šarvai. Kaip pasakojo bažnyčios koordinatorė Irena Lygnugarienė, neseniai sukurtai miestelio vėliavai buvo pritaikytas būtent šio herbo motyvas.
Daugiau šviesos – po renovacijos
Šviesos ir dangiškos harmonijos įspūdį bažnyčios viduje sukuria naujai perdažytos medinės šventovės sienos, kolonos, lubos. Baltos arkinio skliauto lubos, įrėmintos gelsvomis sijomis, kurias remia šešios baltos kolonos, tarpusavyje sujungtos trimis gelsvais balkiais, paverčia bažnyčios erdvę vienu bendru pastelinių spalvų kontūrų ir linijų ansambliu. Taip praplečiama erdvė, sukuriamas didingos šviesos įspūdžio efektas.
Tai neseniai užbaigtos renovacijos rezultatas, po kurios visas Medingėnų Švč. Trejybės šventorius suspindo naujomis spalvomis. Neapsikentusi trupančių šventovės sienų iniciatyvą rekonstruoti pastatą parodė pati kaimo bendruomenė.
Sušaukę susirinkimą su vietos valdžia gyventojai iškėlė klausimą – ką daryti su nunykti baigiančia šventove? Bendru nutarimu buvo nuspręsta, kad prie gyventojų suneštų lėšų dalį remonto išlaidų padengs ir vietos valdžia. Vėliau buvo pasinaudota ir projektine parama. Tuomet kartu su centrine miestelio aikšte, kultūros namais naujam gyvenimui prisikėlė ir Medingėnų bažnyčia.
Žmonių aukos, kunigo rankos
Kaip pasakojo mus pasitikusi Irena Lygnugarienė, žmonės aukojo noriai – juk tai miestelio centras, kuriame įvyksta ir pagrindinės gyvenimo apeigos. Jas atlikti sutvarkytoje bažnyčioje – labai svarbu. Gerų rėmėjų dėka neužmiršta ir bažnyčios varpinė, kapinių koplyčia. „Per keletą metų suaukoję esame daug. Kai pradedi, norisi, kad viskas būtų sutvarkyta iki galo“, – atviravo Irena, nuogąstaudama, kad be kunigo rankų darbai judėtų sunkiai.
Nuolatinė jų kaita maldos namams neretai reiškia ir nenutrūkstamas permainas – keičiasi klauptų padėtis bažnyčioje, o vienas dažų spalvas keičia kitos. Atrodytų, kad tai neleidžia pasiekti nuoseklesnio šventovės įsikūrimo, bet kaip akcentavo pašnekovė, siekiant geresnių rezultatų – ūkiškumas labai svarbu.
Iniciatyvūs žmonės
Senaisiais varpais restauruotoje varpinėje iki šiol pats skambinantis Bronislovas, matęs bažnyčios kaitą per pastaruosius 40 metų, ją atmena kur kas slogesnę, todėl taip pat džiaugiasi matydamas ją šviesią. Nors į bažnyčią sekmadieniais susirenka vis mažiau žmonių, aktyvios bendruomenės dėka ji tik gražėja. Nenutyla ir vargonai, toliau skamba varpai. Na, o artimiausiuose planuose – ir tvoros dažymas.
Medingėnai – tai kaimas Rietavo savivaldybės teritorijoje, įsikūręs kairiajame Minijos krante. Jis iš tolo pasitiko ryškiaspalviais bažnyčios bokštais. Po pažinties tokį pat ryškų įspūdį paliko ir kaimo gyventojai. Juk būtent jų pastangų dėka tie bokštai jau iš tolo kviečia užsukti visus keleivius, o pats miestelis ne tik tampa puošnesnis, bet ir ambicingai gyvuoja toliau.
