Kauno technologijos universiteto (KTU) Tarptautinio semiotikos instituto vadovo naujausias projektas – Dainuojančios revoliucijos Lietuvoje tyrimas. Pasak D.Martinelli, jo išleista monografija bus pirmoji rimta studija anglų kalba apie muzikos vaidmenį Lietuvos nepriklausomybės judėjimo metais.
– Kaip susidomėjote Dainuojančia revoliucija? – paklausėme D.Martinelli.
– Aš jau kurį laiką tiriu, kaip populiarioji muzika panaudojama politiniams tikslams. Tačiau apie Lietuvos Dainuojančią revoliuciją – paslėptą jūsų istorijos brangakmenį – sužinojau faktiškai tik persikėlęs gyventi į Lietuvą iš savo žmonos.
Natūralu, kad man kilo klausimas: kaip gali būti, kad tiek mažai žinau apie muzikinį įvykį, kuris turėjo milžinišką įtaką šalies nepriklausomybės judėjimui? Pasirodė, kad tiesiog lietuviai apie tai yra išleidę labai mažai informacijos anglų kalba. Palyginimui – estai sugebėjo sugeneruoti tiek angliško turinio šia tema, kad tarptautiniame kontekste Dainuojančią revoliuciją imta laikyti Estijos, o ne Baltijos šalių fenomenu.
– Jūsų tyrimo projektas, finansuojamas Lietuvos mokslo tarybos, yra puiki proga užpildyti šią spragą?
– Taip. 2016-aisiais pasirodys monografija, kurioje visas didžiulis skyrius – atvejo analizė – bus skirtas Dainuojančiai revoliucijai. Mano žiniomis, tai bus pirmasis kartais, kai apie Dainuojančią revoliuciją Lietuvoje bus parašyta kai kas daugiau nei trumpas straipsnis.
– Kaip sekasi rinkti medžiagą tyrimams? Gal buvote priverstas išmokti lietuviškai?
– Iš tiesų mano lietuvių kalba nebe tokia beviltiška, be to, sulaukiu pagalbos. Antra, naudojuosi estų ir latvių darbais anglų kalba. Planuoju atlikti ir originalius tyrimus – imti interviu iš žmonių, kurie buvo šių įvykių centre, tokių kaip, pavyzdžiui, „Anties“ lyderis Algirdas Kaušpėdas.
Esu muzikologas, tad pagrindinis mano tyrimų objektas yra muzika. Pavyzdžiui, tyrinėjant muziką, turinčią politinę prasmę, natūraliai kyla noras akcentuoti žodžius, nes jie perduoda prasmę. Tačiau man įdomu tai, kad ir pati muzika gali perduoti politinę žinią. Tai yra kai kurios dainos yra svarbios ne tik dėl to, ką jos sako, bet ir dėl to, kaip jos tą daro.
– Gal galite pateikti pavyzdžių?
– Pavyzdžiui, kai kalbame apie Dainuojančią revoliuciją, turime omenyje du skirtingus repertuarus – vienas iš jau egzistuojančių dainų, kurios iš naujo tapo populiarios, pavyzdžiui, lietuvių liaudies, nacionalinės dainos, kitas – naujos dainos, sukurtos tuo metu.
Pirmuoju atveju revoliucingumas pasireiškė tuo, kad žmonės drįso viešai atlikti dainas, kurios sovietų valdžios buvo uždraustos. Tokia pat drąsa paremtas ir Kalėdų giesmių giedojimas namuose ar apskritai, Kalėdų šventimas religijos draudimo laikotarpiu.
Antruoju atveju galima arba tyrinėti dainų, kuriose sarkastiškai išjuokiamas sovietinis režimas, įvairovę, arba atkreipti dėmesį į šių dainų žanrus. Pavyzdžiui, tuo laikotarpiu vykęs Roko maršas, kuriame koncertavo tokios grupės kaip „Katedra“ arba „BIX“, yra muzikinis protestas žanro prasme. Rokas, pankrokas, metalas išreiškia maišto, asmeninės laisvės idėją, kuri buvo nepriimtina sovietų valdžiai.
– Dainuojančią revoliuciją vadinate „geriausiai saugoma lietuvių paslaptimi“. Kas dėl to labiau nukentėjo – ar mes, ar pasaulis?
– Manau, kad daug prarado abi pusės: pasaulis nežino apie tokio masto taikaus protesto būdą, kuris svariai prisidėjo prie šalies nepriklausomybės atgavimo. Tarptautinėje muzikologijoje, kai kalbama apie politinę muziką, kaip pavyzdys dažniausiai pasitelkiami keletas įvykių, dažniausiai Jungtinėse Amerikos Valstijose, kai kada – Vakarų Europoje. Dažniausiai minimas Vudstoko festivalis, kurio šūkis „Taika, meilė ir muzika“ skamba ir šiandien, bei panašūs įvykiai, tačiau Baltijos šalių Dainuojanti revoliucija lieka nuošalyje.
Politinės muzikos tyrimai tikrai praturtėtų, jei būtų žinoma apie tokio svarbaus, keletą metų trukusio įvykio kaip Baltijos šalių Dainuojanti revoliucija egzistavimą.
Tačiau, mano nuomone, neišnaudodama galimybės prisistatyti kaip šalis, kurioje vyko tokio masto įvykiai, daugiausia praranda pati Lietuva. Kartais man atrodo, kad lietuviai tarsi truputį gėdijasi savo nuopelnų, drovisi girtis savo paveldu.
Vėlgi, nors lietuviams tai ir nepatinka, norėčiau palyginti jus su estais. Perdėtas jų nacionalizmas neretai kelia šypseną: susitikęs su estu kolega žodį „estas“ ir „Estija“ išgirstu kas antrame sakinyje. Pavyzdžiui: „Mielas drauge, gal galėčiau tave pakviesti estiškos vakarienės su estiškais patiekalais į savo estiškus namus?“
– Tai panašu į užburtą ratą: nekalbėdami apie dalykus, kuriais galime didžiuotis, mes ilgainiui nebežinome, kuo galime didžiuotis.
– Taip, būtent. Beje, nėra taip, kad mes nekalbėtume apie tai, tačiau bėda ta, kad kalbame tik lietuviškai. Taip skleidžiame žinutę: „Šis dalykas yra vien mūsų reikalas.“
Na, o aš kažkodėl manau, kad tai labai svarbu visam pasauliui. Jei būtų mano valia, įkurčiau muziejų apie Dainuojančią revoliuciją, kuriame veiktų nuolatinė paroda, pasirūpinčiau, kad būtų organizuojamos ir švenčiamos įvairios sukaktys.
Tiesa, neseniai girdėjau, kad planuojama surengti jubiliejinį Roko maršo koncertą rugsėjį, tai – geras ženklas. Tačiau aš pasistengčiau, kad apie tai būtų žinoma tarptautiniu mastu.
– Kaip jaučiatės būdamas italas, kuriam Lietuvos paveldas rūpi labiau nei lietuviams?
– Į šį fenomeną gilinuosi ne kaip italas, bet kaip muzikologas. Esu rašęs apie skirtingas muzikos rūšis iš įvairiausių šalių; iš tiesų – gana nedaug apie Italiją. Tiesa, mano nesena studija apie muzikinį pasipriešinimą fašizmui 1920–1940 m. yra tiesiogiai susijusi su protesto dainomis ir ją lyginti su Dainuojančios revoliucijos tyrimais labai įdomu.
Pavyzdžiui, Italijoje didžiausias muzikinis pasipriešinimas vyko paskutiniaisiais Antrojo pasaulinio karo metais, kai šalis buvo apimta pilietinio karo. Tai buvo pasipriešinimas fašistiniam režimui, taigi opozicija natūraliai kilo iš kairiosios politinio spektro pusės. Įdomu tai, kad Lietuvoje priespaudą vykdė kairiosios pusės politinės jėgos, tad pasipriešinimas atėjo iš dešiniųjų konservatorių.
Jaučiu, kad būsiu ne iki galo atsakęs į klausimą, jei nepaminėsiu, kad pusė mano šeimos – lietuviai, tad domėtis Lietuvos istorija man natūralu. Čia dirbu ir gyvenu, tad jei jūs nieko prieš, laikau save Lietuvos įsūniu.
– Rugpjūčio 23-ioji – Baltijos kelio metinės. Kiek žinojote apie Baltijos kelią iki tol, kol pradėjote tyrinėti Dainuojančią revoliuciją?
– Turiu pripažinti, kad miglotai žinojau, kad toks įvykis buvo, tačiau nei intelektualiai, nei emociškai nesuvokiau jo reikšmingumo. Kita vertus, dabar kartais atrodo, kad Baltijos kelias man rūpi labiau nei kolegoms lietuviams. Kartais įsikarščiavęs diskusijoje darbe pasakau: „Negaliu patikėti – ar esate tie patys žmonės, kurie laikėtės už rankų daugybę kilometrų nuo Talino iki Vilniaus ir pasipriešinote žvėriškai milžiniškos Rusijos galiai?!“
Kai daugiau sužinojau apie šiuos įvykius, man padarė neišdildomą įspūdį dvasia, kuri skatino šiuos procesus. Taip supratau, kad šis įvykis padėjo Baltijos šalių istorijos pamatus, todėl jis turėtų būti švenčiamas, jo prasmė deramai perteikta jaunajai kartai. Baltijos kelią laikau vertu įtraukti į svarbiausių žmonijos istorijoje pacifistinių judėjimų dešimtuką.
