Netoli Jonavos esančiame Tartokų miške užrašas byloja kadaise čia buvus akmens amžiaus gyvenvietę. Šią vietovę dar pernai pradėję kasinėti archeologai atskleidė, kad iš tiesų ji yra kiek toliau nuo pažymėtos vietos – ant Želmenos upelio kranto.
„Akmens amžiuje čia buvo apsistota tikrai ne vieną kartą ir mes tai akivaizdžiai matome iš radinių: jeigu pirmieji gyventojai čia atėjo vėlyvojo paleolito pačioje pabaigoje arba ankstyvajame mezolite, tai po to, po kokių 4–5 tūkst. metų, vėl buvo užėję kiti žmonės“, – pasakoja archeologė Gabrielė Gudaitienė.
Ji sako, kad daugiausiai akmens amžiaus gyvenviečių rasta Pietų ir Vakarų Lietuvoje. Tuose regionuose – daug titnago, todėl žmonės rinkosi teritorijas, kuriose be vargo galėjo pasigaminti reikalingų įrankių. Tuo metu Neries žemupyje titnago nedaug, o ekspedicijoje randamas – itin aukštos kokybės. Tyrinėtoja spėja, kad netoliese tekanti Neris galbūt viliodavo būrius ištroškusių gyvūnų, žmonėms buvo patogu juos medžioti, todėl jie čia ir apsistojo.
„Matome, kad žmonės buvo atsinešę tikrai geros kokybės titnago, čia jį skaldė, todėl darome prielaidą, kad jie čia jį atsinešė iš kažkur piečiau.
Radinių yra tikrai gausu, didžioji jų dalis yra akmens amžiaus titnago skaldymo šiukšlės, nuskilę tuomet, kai buvo gaminami įrankiai“, – sako G. Gudaitienė.
Akmens amžiui būdingų įrankių liekanų rasta gerokai mažiau – jos skaičiuojamos vienetais. Tyrinėtojai aptiko ir kitiems laikotarpiams priskiriamų radinių.
Rasti kirveliai ir keramika liudija čia buvus žmonių prieš 2 tūkst. metų iki Kristaus, aptikta iš geležies amžiaus likusių puodų šukių, taip pat viduramžių keramikos ir geležies šlako. Pabartonių istorija baigiasi XX amžiuje, atkasta daugybė šiam periodui būdingų radinių: kulkų, gilzių ir kitų Antrojo pasaulinio karo liekanų.
„Niekada nežinai, ką rasi. Visada smagu prisidėti prie mokslinių tyrimų. Tai nėra komercinė archeologija, kuri man nėra priimtina“, – teigia ekspedicijos dalyvė Alina Mikolėnaitė.
Neries žemupyje būta ir daugiau akmens amžiaus gyvenviečių. XX amžiaus viduryje aptiktos Drąseikių, Skarulių, Eigulių didžiulės gyvenvietės buvo sunaikintos tiesiant kelius, kasant smėlį karjeruose. Iki šių dienų išliko tik paviršinių radinių kolekcijos.
