![[Vokiečių dalinių] padėtis ir [sovietų] puolimo kryptys [1944 m.] liepos 8 d. ryte. Įvykiai klostėsi labai greitai, todėl žemėlapis neatspindi tikrosios padėties, o kai kurie daliniai nepažymėti: nėra liepos 7 d. vakare iš Naujosios Vilnios atsitraukusio latvių policijos pulko „Rīga“ dalinių, užėmusių pozicijas rytinėje ir šiaurinėje dalyje, bei liepos 8 d. naktį į miestą prasmukusios 1067-ojo grenadierių pulko dalies, užėmusios pozicijas pietryčiuose. Liepos 8 d. 7 val. susisiekimas su Vilniumi nutrūko. NARA.<br>Leidėjų nuotr.](https://media.lrytas.lt/images/2015/08/26/1508280301854_1777000_1440x960_1508280303529.jpg)
* * *
[...] 1944 m. liepos 13 d. Vilniuje lijo dieną ir naktį. Po ilgai varginusių karščių staiga atvėso iki 11–17 ° C. Įkyrus lietus merkė ir gesino smilkstančius griuvėsius. Po penkias dienas ir naktis tarp sovietų ir vokiečių trukusių įnirtingų mūšių miestu vaiduokliu virtęs Vilnius liūdnai žvelgė išdegusiomis langų kiaurymėmis. Sovietų sunkiosios artilerijos apgriautame Gedimino pilies kuore plazdėjo raudonoji vėliava. Gyventojų beveik neliko – pabėgo nuo artėjančio Raudonojo cunamio į aplinkinius kaimus ar tolyn į šalies gilumą. Tvyrojo pūvančių gyvūnų ir žmonių lavonų dvokas.
Tik kur ne kur, ieškodamos grobio, šmirinėjo alkanos katės ir klajojo Raudonosios armijos kariai „išvaduotojai“. Vokiečių įgulos likučiai, vadovaujami generolo R.Stahelio, naktį pabėgo iš apsupto miesto. Išvakarėse, Vingio parko prieigose sunaikinę likusius pabūklus ir nudūrę arklius, vokiečiai forsavo Nerį ties Miškiniais ir Šaltūnais. Vokiečių parašiutininkas H. Frischmannas prisimena, kad upė buvo beveik tokia pat srauni kaip Reinas. Liūdnas likimas ištiko nemokančius plaukti – vėliau dar ilgai vietinius žmones gąsdino paneriais pūpsantys išpurtę vokiečių skenduoliai. Dar varganesnė ateitis laukė Vilniuje paliktų 700 sunkiai sužeistų ir negalinčių judėti Vermachto karių – nemažai jų raudonarmiečiai nužudė arba jie mirė nesulaukę pagalbos.
1944 m. liepos 14 d. laikraštis „Krasnaja zvezda“ – SSRS liaudies gynybos komisariato centrinis leidinys – Nr. 166 skelbė: Maskvos saliutas Vilniaus išvaduotojams Mūšis Vilniuje prikaustė šalies [SSRS] dėmesį, ji stebėjo didžiuodamasi ir susižavėjusi. Klastingas priešas prieš mūsų nenugalimąją kariuomenę metė rinktines divizijas norėdamas užtverti mums kelią, vedantį į jo irštvą. Bet ir šį kartą priešas pralaimėjo kautynes. Sovietų Lietuvos sostinė išvalyta – išvyti vokiečių fašistiniai grobikai! [...]
Kai sugriaudėjo 324 pabūklai ir vasaros vakaro tamsi aksominė padangė pražydo auksinėmis, žalsvai melsvomis ir raudonomis ugnimis, visuotinis džiūgavimas pasiekė apogėjų. Tarsi atsakas į saliuto griausmą aidėjo sveikinimo šūksniai šlovingų Vilniaus divizijų ir genialaus karvedžio Sovietų Sąjungos maršalo draugo Stalino garbei. [...]
Bet grįžkime į pradžią įvykių, lėmusių Vilniaus likimą. Vokiečiams padėtis fronte klostėsi tragiškai.
1944 m. liepos 4 d. 1.00 J. Stalinas pasirašė Vyriausiosios vadovybės STAVKOS direktyvą Nr. 220126: „Artimiausias fronto [3-iojo Baltarusijos] armijų uždavinys – ne vėliau kaip iki liepos 10–12 užimti Vilnių [...]. Toliau išeiti prie Nemuno ir užimti placdarmus vakariniame krante.[...]
Mūšis dėl Vilniaus turėjo ypatingą strateginę reikšmę. Čia pat buvo Rytų Prūsija – vokiškojo militarizmo citadelė su A. Hitlerio būstine „Vilko irštva“ (Wolfsschanze–vok.) prie Rastenburgo (dabar Kętrzyn Lenkijoje). 1944 m. birželio 22 d. keturi Raudonosios armijos frontai – apie 2,5 mln. karių – pradėjo Baltarusijos puolamąją operaciją kodiniu pavadinimu „Bagrationas“. Didžiausios per visą karą Raudonosios armijos operacijos metu buvo sutriuškinta milijoninė vermachto armijų grupė „Centras“. Raudonoji armija, beveik nesutikdama pasipriešinimo, nestabdoma veržėsi į vakarus.
Gelbėti padėtį turėjo naujoji A. Hitlerio Fester Platz (įtvirtintų rajonų) strategija, išdėstyta 1944 m. kovo 8 d. įsakyme Nr. 11. Gynybos pagrindu turėjo tapti dvidešimt devyniuose miestuose sukurti „įtvirtinti rajonai“, arba „tvirtovės“.
A. Hitleris taip apibūdino įtvirtinto rajono sąvoką: [...]Įtvirtintas rajonas turi atlikti tą pačią funkciją, kuri anksčiau buvo skiriama tvirtovei. Toks įtvirtintas rajonas privalo neleisti priešui užimti operatyvinės svarbos rajono. Jos [įgulos] turi leistis apsupamos ir kartu sulaikyti kuo stipresnes priešo pajėgas. Taip jos sudarys sąlygas sėkmingoms atsakomosioms operacijoms.[...]
Remiantis šia koncepcija, miestai turėjo būti įrengti kaip tvirtovės, o gynėjai privalėjo „kautis iki galo“. 1944 m. kovo 11 d. į šį sąrašą pateko ir Vilnius.
Naujoji fiurerio gynybos koncepcija buvo pragaištinga. Vien per pirmąsias operacijos „Bagrationas“ dienas gindami įtvirtintas vietoves vokiečiai Vitebsko, Bobruisko, Mogiliovo „savanoriškuose“ apsupties katiluose neteko dešimčių tūkstančių karių – jie žuvo ar pateko į nelaisvę. Toks pats likimas laukė Vilniaus. A. Hitlerio sumanymu Vilniaus Fester Platz įgula turėjo pristabdyti priešą – leistis apsupama ir pritraukti kuo didesnes priešo pajėgas. Taip būtų laimėta laiko ir kartu atvesta naujų vermachto gyvosios jėgos rezervų bei stabilizuotas frontas ties Nemunu.
1944 m. liepos 7 d. 16.35 armijų grupės „Centras“ vadovybės telefonogramoje 3-iosios tankų armijos vyriausiajai vadovybei sakoma: [...]Fiureris įsako: [...]Vilniaus Fester Platz [įtvirtintas rajonas], atsižvelgiant į jo nepaprastą operatyvinę svarbą, jokiu būdu negali būti atiduotas į priešo rankas. Komendantas ir įgula privalo ginti jį iki paskutinio atodūsio, o jei būtina – leistis apsupamiems. Tai turi būti įkalta į galvą kiekvienam miestą ginančiam karininkui ir vyrui. Fiureris tikisi, kad komendantas ir įgula, vadovaudamasi šiuo įsakymu, iš paskutinių jėgų atliks savo pareigą. [...]
Fiureris svaičiojo – iš tikrųjų Vilniuje nebuvo nei pajėgų, nei gynybinių įrenginių. 1944 m. tai buvo tolimas užfrontės miestas, niekas net nemanė, kad taip greitai čia atidundės karas. Nuo gegužės vidurio Vilniuje buvo kasamos tranšėjos, kurios vientisu gynybos žiedu apsupo miestą, bet jokių betoninių bunkerių vokiečiai įrengti nespėjo. Kartais pasirengimas gynybai įgydavo tragikomišką atspalvį.
1944 m. liepos 5 d. komendanto vadavietėje buvo aptarta: [...]Mieste turima pakankamai įrankių apkasams įrengti […].Vyno atsargų nei išdalyti, nei sunaikinti. Prireikus perleisti priešui (Degtinė!)[...]
Vilniaus Fester Platz komendantas gen. G. Poelis paskubomis iš atostogaujančių ir pasveikusių karių mėgino sulipdyti kažką panašaus į karinį dalinį. 1944 m. liepos 6 d. raporte vermachto vadovybės operatyvinis skyrius Baltarusijoje praneša: [...] Ligi šiol [liepos 4 d.] surinkta: Vilnius: 893 vyrai, be to, 113 pasveikę ir 314 atostogaujančių [iš viso 1320 karių].
[...] Hitleris nekreipė dėmesio į jokius savo aukštųjų karininkų perspėjimus. Vermachto 3-iosios tankų armijos (paradoksas – vokiečių tankų Vilniuje nebuvo), kuriai buvo priskirtas Vilniaus Fester Platz, vadas gen. pulk. G.H. Reinhardas sakė: [...]Vilnius paskelbtas Fester Platz [...] neturint pakankamai įgulos ir amunicijos.[...]
Lygiai taip pat manė gen. leit. A. Heusingeris, vermachto vyriausiosios Sausumos kariuomenės vadovybės laikinai einantis generalinio štabo viršininko pareigas, jis pabrėžė: [...] silpna Vilniaus įgula (7 batalionai, iš jų du saugos, 3 lengvosios ir 2 sunkiosios baterijos), greitai apsupus miestą, negarantuoja ilgalaikio priešinimosi.[...]
Iki 1944 m. liepos 8 d. paryčių vokiečiams iš įvairių Europos vietų pavyko surinkti apie 7700 karių įgulą pristabdyti Raudonosios armijos armadai. Pokario bibliografijoje šie skaičiai padidinti daugiau nei dvigubai, nes sovietų propaganda niekaip negalėjo paaiškinti, kaip tokios menkos vokiečių pajėgos galėjo atsilaikyti penkias dienas ir penkias naktis. Vėliau šie išblaškyti vermachto daliniai buvo pavadinti rinktinėmis divizijomis.
Iš rytų prie Vilniaus sparčiai artėjo Raudonosios armijos 3-iojo Baltarusijos fronto 5-oji bei 5-oji gvardijos tankų armijos, 3-iasis gv. mechanizuotasis korpusas – apie 100 000 karių, kuriuos rėmė 1-oji oro armija.
Žlungant vermachto frontui, atsirado dar viena jėga, pretenduojanti į Vilnių. Tai Lenkijos partizaninė kariuomenė – Armija krajova (akovcai). Dėl pokario Vilniaus priklausomybės vyko aktyvios geopolitinės derybos. 1943 m. lapkričio 28–gruodžio 1 d. Teherane vykusioje SSRS, JAV ir Didžiosios Britanijos vadovų konferencijoje buvo pritarta J.Stalino reikalavimu palikti Vilnių Sovietams. Lyg skęstantis šiaudo lenkų politikai griebėsi idėjos akovcų jėgomis užimti miestą prieš ateinant Raudonajai armijai. Jie tikėjosi, kad tai taps rimtu koziriu derybose.
1944 m. birželio 26 d. Armijos krajovos Vilniaus ir Naugarduko apygardos vadas pplk. Aleksanderis Krzyżanowskis (slap. „Wilk“) paskelbė operacijos „Ostra brama“ (Aušros vartai) operatyvinį įsakymą Nr. 1, kuriame sakoma: [...]– Užimti Vilnių.
– Lenkų kareivių kova užfiksuoti istorijai Lenkijos Respublikos Šiaurės Rytų žemių lenkiškumą ir vientisumą. Svarbiausia mintis.
– Savarankiškai smogti Vilniaus link iki įsiveržiant sovietų kariuomenei […]
Operacija žlugo. 1944 m. liepos 7-osios naktį prie Vilniaus nepasirodė daugiau kaip pusė miestui pulti numatytų dalinių. Buvęs Armijos krajovos partizanas R. Kiersnowskis [slap. „Puhacz“] rašo: [...]Nesuvokėme ir to, kad kai kurie daliniai nespėja atžygiuoti, nepaklūsta įsakymui arba nepasiekia Vilniaus dėl netvarkos. Toks aplaidumas, o dar blogiau – kautynių vengimas mums atrodė neįmanomas dalykas. [...]
Galų gale Vilniaus puolimui beliko apie 4200 partizanų, o iš kitos pusės Vilniui ginti vokiečiai iki liepos 7-osios nakties suspėjo surinkti apie 3400 karių. Tiesiogiai mūšyje iš abiejų pusių dalyvavo 3–4 kartus mažiau žmonių. Operacijos „Ostra brama“ planavimas ir vadovavimas jai tapo diletantizmo pavyzdžiu. „Wilkas“ tiksliai nežinojo nei savo, nei vokiečių dalinių dydžio. Daugeliui jaunų tuteišių partizanų tai buvo kovos krikštas. Puolimas prasidėjo liepos 7 d. 2.00. Didžioji dalis akovcų net nepriartėjo prie pagrindinės vokiečių gynybos linijos Ribiškių–Belmonto rajonuose. Kare nepatyrę partizanai, apšaudyti vokiečių artilerijos ir aviacijos, išsibėgiojo.
Vilniaus Fester Platz komendantas gen. maj. G. Poelis raporte rašo: [...] Švintant [1944 m. liepos 7 d.] lenkų gaujos po keletą šimtų vyrų puola iš Gurių pusės ir į rytus nuo Belmonto [nuo 116-ojo iki 128-ojo atsparos taško]. Jos atremiamos, o toliau esančias jų išeities pozicijas sunaikina artilerijos ir minosvaidžių ugnis.[...]
Greičiausiai „Wilkas“ nė neplanavo užimti miesto. Iš anksto buvo aišku, kad Armija krajova nepajėgi įvykdyti tokią operaciją, ir tai, be abejo, puikiai suprato profesionalūs AK karininkai. Vilniaus puolimas tebuvo imitacija ir propagandinis ginklas siekiant parodyti lenkų teises į Vilnių. Liepos 7 d. pasirodę sovietai Armijos krajovos į Vilnių neįleido, o liepos 17–18 d. be šūvio nuginklavo ir suėmė.
1944 m. liepos 7–8 dienomis Vilnių atakavo Raudonosios armijos 3-iojo Baltarusijos fronto armijos. Sovietų 3-iojo gv. mech. korpuso lendliziniai tankai „Valentine“ ir „Sherman“ iš rytų pusės prasiveržė iki Vilnios, iš šiaurės – iki Neries, 5-osios gv. tankų armijos T-34 iš pietų – iki geležinkelio. Tankams iš paskos puolė 5-osios armijos 72-asis, 65-asis ir 45-asis šaulių korpusai, kiekvienas turėjo po tris divizijas. Iš rytų miestą užgriuvo uraganinė artilerijos ugnis. Sovietai į Vilnių metė ypatingos smogiamosios galios dalinį – 3-iąją Vyriausiosios vadovybės rezervo gvardijos artilerijos proveržio diviziją, ginkluotą 76 mm pabūklais, 120 mm minosvaidžiais, 122 mm, 152 mm, 203 mm didelės galios haubicomis.
Liepos 8 d. 10.00 į beveik iš visų pusių apsuptą miestą lengvuoju ryšių lėktuvu „Fieseler Fi 156 Storch“ („Gandras“) atskrido naujasis Vilniaus Fester Platz komendantas gen. R. Stahelis.
Apsupties žiedas aplink Vilnių užsidarė. Naktį į liepos 9-ąją Raudonosios armijos 371-oji šaulių divizija forsavo Nerį Bukčių apylinkėse ir Viršuliškių apylinkėse susijungė su 215-ąja šaulių divizija ir aklinai uždarė vokiečius į „katilą“.
Karštligiškai surinktos menkos vokiečių pajėgos Vilniuje mėgino pristabdyti keliolika kartų gausesnes sovietų armijas. Miestas tapo aršių kovų arena. 3-iasis Baltarusijos frontas artilerija, reaktyviniais minosvaidžiais „Katiuša“, savaeigiais artilerijos pabūklais ir tankais mėgino išrūkyti priemiesčiuose atkakliai besiginančius vokiečius.
Artilerijos gen. leit. Stepanas Popovas rašo: [...]Miesto mūšiuose Vilniuje pasižymėjo sunkiosios artilerijos 99-osios haubicų brigados 11-osios baterijos vyresniojo leitenanto N. Kleino kariai. Baterija veikė šturmo grupėje. Jos pabūklų tarnybos, išridenusios pabūklus į atviras ugnies pozicijas, tiesiu taikymu griovė akmeninius pastatus, kuriuose gynėsi hitlerininkai. [...]
Liepos 8 d. Fester Platz įgula neatlaikė sovietų spaudimo ir traukėsi į miesto centrą. Raporte gen. R. Stahelis rašo: [...]Gatvių kovos tamsoje, nepatenkinama saugos padalinių savitvarda, susimaišę junginiai, nepažįstamas miestas, blogas ryšys perduodant žinias galiausiai sukėlė neįtikėtiną paniką. Pasipylus neorganizuotoms masėms į miesto centrinę dalį, panika persidavė net priešlėktuvinės ir prieštankinės gynybos pajėgoms. Įtvirtinti pavyko tik pietvakarių, vakarų ir šiaurės vakarų fronto linijas. Pasklidusiai panikai sutramdyti pasitelkti visi likę karininkai. Tamsoje buvo neįmanoma nustatyti dalinių dislokacijos ar suburti junginius naujam frontui sudaryti.[...] Šiam chaosui įveikti turėta tik dvi valandos tamsos.[...]
Liepos 9-osios naktį padėtis tapo kritiška. R. Stahelis prašo vadovybės leisti įgulai atsitraukti į vakarus. Liepos 8 d. 23.50 jis siunčia radiogramą 3-iosios tankų armijos vadovybei: [...]Pajėgų būklė tokia kritiška, kad pasitraukti iš pozicijų tikėtina iki rytojaus vidurdienio. Priemonių trūkumas. Kai bus gelbėjami pajėgų likučiai, privalote nuo 2 val. duoti leidimą veržtis vakarų kryptimi.[...]
Liepos 9 d. R. Stahelis susprogdino paskutinį dar veikiantį tiltą per Nerį Vingio parke – „savanoriški spąstai“ užsitrenkė. Savo raporte jis taip aprašo šią dieną: [...]Prieštankinė gynyba, dieną anksčiau [liepos 8 d.] sunaikinusi 18 tankų, tą dieną pamušė 14 tankų. Dalis šių tankų pašauti šiaurės rytų kampe, kur jie buvo patekę į mūsų linijos užnugarį. Vakare pavyko pasirūpinti ant Pilies [Gedimino] kalno atkirsta įgula, kurią dieną smarkiai apšaudė priešas. Priešpietinė pertrauka tarp kovų kiek pagerino dalinio vidinį nusistatymą. Buvo pranešama apie daugybę pavienių vyrų žygdarbių. Nuostoliai per 24 valandas išaugo maždaug iki 500 sužeistųjų ir tiek pat žuvusiųjų bei dingusių be žinios. [...]
3-iojo Baltarusijos fronto vadas armijos generolas I. Černiachovskis Vilniuje nerado sau verto priešininko. Šimtatūkstantinei armadai su tankais ir šarvuotąja technika siaurose Senamiesčio gatvelėse nebuvo kur apsisukti, o susimaišę daliniai trukdė vienas kitam. Vokiečiai panzerfaustais gliaudė sovietų tankus lyg riešutus. Raporte gen. leit. R. Stahelis rašė, kad trečdalis visų Vilniuje pamuštų 50–70 tankų buvo sunaikinti artimoje kovoje. 1944 m. liepos 9 d. temstant iš Vilniaus buvo išvesta 5-oji gv. tankų armija, kitą vakarą pasitraukė 3-iojo gv. mech. korpuso tankai.
Fester Platz įgulą triuškinti turėjo užbaigti 5-osios armijos šarvuotieji daliniai ir šaulių divizijos. 1944 m. liepos 10 d. vakare sovietams jau atrodė, kad vokiečiai sumušti. 144-osios ŠD štabo viršininkas pplk. Grebeniukas siunčia šifruotę 65-ojo ŠK vadui: [...] Pranešu, iki 1944. 07. 10 d. 21.30 144-oji ŠD užėmė miestą ir Vilniaus geležinkelio mazgą. Atskiri pasipriešinimo židiniai iš priešo pavienių ir smulkių po 2–3 žm. grupių naikinami.[...]
1944 m. liepos 10 d. vermachto 3-iosios tankų armijos vyriausiosios vadovybės dienos pranešime armijų grupės „Centras“ vyriausiajai vadovybei sakoma: [...]Vilniaus įgula, vadovaujama generolo leitenanto Stahelio, dalyvauja didvyriškos drąsos reikalaujančioje kovoje su puolančiu iš visų pusių priešu. Dieną jis buvo atmuštas įnirtingose kovose, iš dalies artimoje kovoje artilerijos įtvirtinimuose. Dėl įvairių prasiveržimų ir patirtų nuostolių mūsų gynėjai yra suspausti siaurame žiede miesto viduje. [...]
Buvęs 5-osios armijos vadas gen. leit. N. Krylovas atsiminimuose rašo, kaip jis paskelbė ultimatumą vokiečiams: [...]Liepos 10 d. pastebimai apdaužyti, tačiau vis dar karingai nusiteikę hitlerininkų daliniai miesto centre buvo nustumti iki ribos ties Lenino [dabar Lukiškių] aikšte, Liepos 21-osios [dabar Tauro], Basanavičiaus gatvėmis ir Kanarskio parku [Konarskio g-vė, greičiausiai Vingio parkas].
Vadovaudamasi humaniškais sumetimais ir siekdama išvengti nereikalingo kraujo liejimo 5-osios armijos vadovybė tą dieną nusiuntė įgulai štai tokį ultimatumą: [...] „Jus apsupo didžiulės Raudonosios armijos pajėgos. Sutriuškinti ir išsklaidyti jūsų daliniai netvarkingai traukiasi. Jūs esate giliame mūsų užnugaryje ir apie prasiveržimą neverta net galvoti. Visi keliai, kuriais būtų įmanoma atsitraukti, atkirsti... Jeigu pasiduos į nelaisvę, visai Vilniaus įgulai mes garantuojame gyvybę, o sužeistiems ir sergantiems – skubią medicinos pagalbą. Jeigu jūs tęsite priešinimąsi, tai visi būsite sunaikinti. Siųskite parlamentarus su balta vėliava deryboms. Laukiame atsakymo iki 1944 metų liepos 10 dienos 18.00“[...]
