„Polinos dienoraštis fiksuoja, kaip iš lėto, tarsi didžiuliai spąstai, griuvo namai ir savo tuštumose tarsi kapų rūsiuose įkalino dar gyvus žmones, kaip prasidėjo pirmieji valymai ir vieno jų auka ji vos netapo.
Jos dienoraštis daug kuo skiriasi nuo bendraamžės iš Amsterdamo dienoraščio. O bendra joms, atrodytų, tik viena – didžiausias nuoširdumas. Ir dar – ir Anai Frank, ir Polinai Žerebcovai būdinga ypač didelė atida detalėms. Ne vien, mano akimis žiūrint, ankštas slėptuvės pasaulėlis, jaukesnis ir saugesnis nei pusiau sugriautas Grozno butas, kurio sienos bematant gali griūti ant jame gyvenančių žmonių.
Tik mirties artumas jungia šiuos du visiškai nepanašius pasaulius“, – įsitikinęs pratarmę „Polinos dienoraščiui“ parašęs Stanislavas Božko.
* * *
PRATARMĖ „POLINOS DIENORAŠČIUI“
Ji tartum įmesta pas mus iš kitos visatos.
Slūgstančios sprogimo bangos iš visiško chaoso židinio įstumta į naująjį tūkstantmetį.
Čečėnija. 2000-ieji.
Ten – mergaitė, atsidūrusi pasaulyje, gyvus žmonių kūnus verčiančiame lengvais pelenų kokonais, mokėsi įkvėpti metalinį mirties kvapą, o iškvėpdama paversdavo jį žodžiais. Ką? Gyvenimą? Ne – akyse dūlėjančią jo odą.
Primo Levi yra pasakęs, kad liudyti naikinamojo lagerio patirtį tegali tas, kuris iki galo jį ištvėrė, būtent todėl taip maža tekstų, aiškiai perteikiančių tai, kas ten vyksta.
Tas pats pasakytina ir apie gyvenimą karštajame taške. Šitai sunku, kone neįmanoma, nusakyti tam, kuris neturi įgūdžių judėti deformuotoje erdvėje deformuotu laiku. Ir šitai – ne vien apie maisto ir vandens paieškas per apšaudymą, apie keistus sapnus, regimus įledėjusiame, be langų likusiame nebešildomame bute, ir ne apie kūno, o apie sąmonės, paskubom užrašančios tai, kas vyksta, pastangų išlikti patirtį.
Vyksta nebylus mokyklinio sąsiuvinuko lapelio ir žvilgsnio dialogas: „Tu esi, kol aš esu. Vadinasi, tai, kas įrašyta tavyje, karo kirviu neiškapojama. Aš gyva, jei šitos įrašytos raidės – gyvos.“
Polinos Žerebcovos dienoraštis ir yra toks šimtus puslapių besitęsiantis „apsaugos raštas“, nelyginant magiškasis ratas ar užkeikimas, kuriuo saugomasi nuo nakties nelabųjų įsiveržimo. Ir kai skaitai, atrodytų, naivų autorės šaukinį „karalaitė Budur“, imi suvokti, kokia veiksminga šita strategija: jos rezultatas – ne vien išgyvenimas, bet ir piktosios karo pasakos pergalėjimas.
Tekstas aiškiai mums pasakoja, kaip veikė įprasto žmonių gyvenimo naikinimo mašina. Polina aprašo medžioklės, surengtos prieš taikius didelio pietinio miesto gyventojus, kurie stengiasi išsaugoti savo „kasdienybės struktūras“, būdus.
Beprasidedant Pirmajam Čečėnijos karui nuo ankstesnio karo buvo praėjęs lygiai pusšimtis metų, ir žmonės, apgyvendinę Miestą, buvo jau kone jį pamiršę. Tuo nuostabesnė prisitaikymo prie naujo patyrimo sparta. Kai 1995 m. sausį pakliuvau į Grozną, labiausiai mane stebino nedideli daiktų ir maisto produktų turgūs, veikiantys karo veiksmų zonoje. Vienas jų buvo išsidėstęs ties didžiule duobe, atsivėrusia sprogus iš lėktuvo išmestai pusantros tonos bombai. Ir tik judesių vangumas ir ramybė veiduose, ūmai virstanti kone nevaldoma konvulsyvia mimika, liudijo, kokį įtampos laipsnį yra patyrę šie žmonės.
Polinos gyvenamoji aplinka – jos šeima, kurioje visi domisi menu, poezija, istorija, žurnalistika ir tapyba. Studijuoja Rytus.
Viena jos močiutė – aktorė. Kita mokėsi pas Viačeslavą Pliatą. Paskui ji tapo dailininke, rankomis išpiešdavo audeklus ir skaras.
Šeimos šūkis:
„GARBĖ IR TIESA – UŽ GYVYBĘ BRANGESNĖS!“
Polinos senelis, žinomas Grozno dokumentininkas, Didžiojo Tėvynės karo veteranas, mirė per vienos iš Grozno ligoninių ataką, kurią vykdė federalinės armijos aviacija. Mergaitė liko su motina. Netrukus namas, kuriame ji praleido vaikystės metus, buvo iš dalies sugriautas. O per Antrąjį Čečėnijos karą namas sugriautas visiškai, ir Polina su motina gyveno savo bute be komunikacijų, o buto grindys buvo vietomis nusmegusios į rūsį.
Namas buvo neremontuotinas.
O paskui prasidėjo klajonės...
Mergaitė brendo, taip pat brendo jos dienoraštis, tad kai jaunasis valstybės saugumo karininkas tapo jos šalies prezidentu ir nusprendė pradėti savąjį karą, ji jau buvo paauglė, tačiau iki tol įgytas patyrimas nei jai, nei supantiems ją žmonėms, o ir apskritai beveik niekam nepasufleravo, kad štai viskas įsisuks antruoju ratu ir kad reikia bėgti iš pasmerktojo miesto. Ir net jeigu ji būtų žinojusi, kas laukia, bėgti nebuvo kur.
Visi Grozno gyventojai, nesvarbu, kokios tautybės, buvo paaukoti. Agresija, prasidėjusi ataka iš oro, diena po dienos stiprėjanti, greitu metu peraugo į kiliminius bombardavimus ir apšaudymus artilerija. Ištisi kvartalai paversti griuvėsiais.
Dienoraštis fiksuoja, kaip iš lėto, tarsi didžiuliai spąstai, griuvo namai ir savo tuštumose tarsi kapų rūsiuose įkalino dar gyvus žmones, kaip prasidėjo pirmieji valymai ir vieno jų auka ji vos netapo.
Jos dienoraštis daug kuo skiriasi nuo bendraamžės iš Amsterdamo dienoraščio. O bendra joms, atrodytų, tik viena – didžiausias nuoširdumas. Ir dar – ir Anai Frank, ir Polinai Žerebcovai būdinga ypač didelė atida detalėms. Ne vien, mano akimis žiūrint, ankštas slėptuvės pasaulėlis, jaukesnis ir saugesnis nei pusiau sugriautas Grozno butas, kurio sienos bematant gali griūti ant jame gyvenančių žmonių.
Tik mirties artumas jungia šiuos du visiškai nepanašius pasaulius.
Tačiau logika, atvedusi į žūtį žydę mergaitę ir šimtus tūkstančių jos bendraamžių ir suprasta mūsų šiandien, buksavo Čečėnijos atveju: du karai, vykdomi dviejų demokratinės Rusijos vyriausybių baigiantis antrajam tūkstantmečiui ir prasidėjus trečiajam, nusinešė 20 tūkstančių jos pačios vaikų gyvybių.
Berniukai ir mergaitės guli ten – po Kadyrovo naujosiomis statybomis, dykrose, apžėlusiose dagynais, iki šiol minkštoje priemiesčių sodų dirvoje. O skruzdėlės ir kirstukai giminystės nepažįsta.
Prieš kelerius metus stovėjau greta didžiulės pelynais beužželiančios duobės, atsivėrusios numetus aviacinę bombą tiesiai į Grozno centrą ir sprogusios ties aštuoniolikametės mergaitės groznietės Inos Grebcovos, kurią man pavyko išgelbėti per Pirmąjį karą, priedanga.
Ji žuvo per Antrąjį.
Kai karštoji karo fazė baigėsi, Rusijos Federacijos Vyriausybė nepadarė nieko, kad nors kiek apsaugotų savo tautiečius, atsidūrusius nelaimės zonoje. Ypač tai pasakytina apie rusų tautybės žmones, kurie, karui baigiantis, tapo ypač pažeidžiama Grozno gyventojų dalimi. Apie tai ir veikiausiai patys tragiškiausi, dažnai laužantys susiklosčiusius stereotipus, Polinos dienoraščio puslapiai. Tačiau ir čia jos neapleidžia teisingumo jausmas.
Nepasiduodama aplinkybėms, ji raudonu diplomu baigė Čečėnijos žurnalistų mokyklą ir tapo profesionalia žiniasklaidos priemonių bendradarbe, įstojo į aukštąją mokyklą. Poliną publikuoja įvairūs Čečėnijos Respublikos, Dagestano, Stavropolio leidiniai. Jos eiles skaito Grozno radijuje. Vien Čečėnijoje paskelbta apie 300 poetinių Polinos kūrinių. Jai persikėlus į Stavropolį, eiles publikuoti nustota.
Laikraštyje „Grozno darbininkas“ 2004 m. spalio 15 dienos numeryje yra publikacija apie raketinį apšaudymą, įvykdytą prieš taikią Grozno turgavietę 1999 m. spalio 21 dieną.
Šis įvykis – vienas pačių kruviniausių Rusijos kariškių nusikaltimų, nulėmusių šimtų nekaltų žmonių žūtį, – įvyko keturiolikametės mergaitės ir jos mamos, kurios tuo metu buvo atsidūrusios jo epicentre, akyse. Polina buvo sunkai sužeista, to sužeidimo pasekmes ji jaučia ir šiandien.
Per laikotarpį, kai „Kontrteroristinė operacija Šiaurės Kaukaze“ (šitaip oficialiai vadinamas Antrasis Čečėnijos karas) baigėsi, Polinos mama gavo menkutę kompensaciją už prarastą būstą.
„Visi tie pinigai suėjo gydymui, mano ir mamos, – rašo Polina, – o aš, kad netapčiau bename, buvau priversta iš banko „Ruskij standart“ imti paskolą su plėšikiškais procentais. Iš tų pinigų pirkome kambarį komunaliniame bute su daliniais patogumais kaime Rusijos pietuose. O juk anksčiau mūsų šeima gyveno tvarkingame mieste, turėjusiame beveik milijoną gyventojų! Dėl suluošinimo ir patirtų sužalojimų nei aš, nei mama kompensacijų niekada nesame gavusios.“
Atsitiktinai pamačiusi vieną knygų, išleistų Solženicyno fondo, 2005 metais Polina rašo rašytojui laišką, jame pasakoja savo biografiją ir prašo padėti dėl darbo. Po kelių mėnesių gaunamas atsakymas – Solženicyno fondo darbuotojai padeda Polinai persikelti į Maskvą.
Polina, kaip karinio konflikto auka, dažnai serga, tačiau plunksnos neapleidžia. Ir, suprantama, ji rašo apie tai, ką patyrė.
„Šią knygą skiriu Rusijos Vyriausybei, – sako Polina. – Reikia laiku užkirsti kelią konfliktams, panašiems į Čečėnijos karus, ir neprivesti šalies iki pilietinio karo būklės.“
Stanislavas Božko
Maskva
* * * „POLINOS DIENORAŠČIO“ IŠTRAUKA
1999 m. lapkričio 12 d.
13.10
Prisiekiu! Nemaniau, kad liksiu gyva.
Tai, kad dabar rašau, – aštuntasis pasaulio stebuklas!
Reikalas štai koks.
Iš ryto mes ėjom į „Berželį“. Tikėjomės rasti bulvių. Nors kokius du kilogramus. Nusprendėm, jeigu aptiksim, nusipirksim duonos. Miltų beturim mažai. Mažiau nei pusę maišelio. Miltai – ekstremaliam atvejui.
Mes praėjom pirmą prie mūsų, Žaliąjį, vaikų darželį, įžengėm į nelemtą kiemą, kuriam mums visados kliūva! Ir kad pradėjo bombarduot!
Mes įbėgom į didelio penkiaaukščio laiptinę. Vienoj laiptinėj nebuvo žmonių, pasislėpti nebuvo kur. Ir mes įbėgom į kitą laiptinę, o ten – senutė rusė. Ji pasakė, kad gyvena čia vienui viena. Daugiau nieko nėra. Bet ji turinti visų butų raktus. Šeimininkai patikėjo juos tam atvejui, jei kiltų gaisras. Taip pat ir buto pirmam aukšte. Mes įėjom. Bombardavo toliau – lėktuvas sukosi tiesiai virš kiemo.
Mūsų akyse langų stiklai, o paskui ir patys langai, ir daiktų likučiai nuo lango sienos išbyrėjo į gatvę. Atsivėrė kiaurymė. Dvi plačios lovos – be ratukų, su kojomis – ėmė čiuožti į mus! Balti dūmai, panašūs į garus ar rūką, veržėsi pro langą. Beveik nieko nesimatė. Trošku. Pasklido nemalonus aitrus kvapas!
Aš išgirdau balsus. Kieme kažkas garsiai kalbėjosi. Aš priėjau prie kito, išlikusio, lango. Pažvelgiau žemyn ir pamačiau du vaikinus su džinsiniais kostiumais. Jie sėdėjo ant šlapio sniegino suolo.
Vienas griebėsi už galvos abiem rankom ir kaukė kaip žvėris. Kitas kartojo:
– Kas tau? Tu iš proto išsikraustei? – ir pliauškėjo pirmajam per veidą, bėrė jam ant galvos sniegą.
Kažkur šaukė sužeistieji. Klaiku!
Senutė rusė, apvalaina, nenusimenanti, sako:
– Gyvos! Vadinasi, gyvaisiais rūpintis reikia! Mano butas – trečiam aukšte. Neseniai numirė duktė. Jai buvo 29 metai. Noriu paminėti! Paimkit jos paltą! Jis naujas.
Mes patraukėm pas gerąją moteriškę į jos trečią aukštą. Įėjom. Pasimatavau vyšninės spalvos drapinį paltą. Jis man buvo kaip tik.
Susukom dovaną, ėmėm kišti ją į ryšulį ir dėkoti senutei. Mama pasakė:
– Mes šalia gyvenam. Jei subombarduos, o jūs gyva liksit? Ateikit! Peržiemosit su mumis. Mes netoli. Mama jai ant tapetų užrašė mūsų adresą.
Staiga sudunksėjo kurtinantis sprogimas. Bombardavo lėktuvas! Penkiaaukštį supurtė ir šis pasviro. Iš baimės nebepajėgiau mąstyti. Žiūrėjau į nukryžiuotuosius ant sienos ir į kryžius. Stiklai su balkono dalimis krito žemyn. Nuo sprogimo bangos durys išlėkė į laiptinę. Padvelkė dūmais.
„Kad tik čia nenumirtume – trečiam aukšte“, – toptelėjo mintis.
Sėsdamasi ant grindų, sušnabždėjau:
– Mama!
Ir supratau, kad man dingo balsas. Močiutė puolė melstis, lankstytis.
Mama, tarsi būtų paskutinioji, sako:
– Atrodo, mums galas. Apsikabinkim!
Bet tada išgirdom laiptinėj šaukiant. Vyras, kurio nepažinojau nei aš, nei mama, peršokdamas pakopas, bėgo pas mus. Jis mosikavo rankomis ir garsiai šaukė:
– Namas dega! Tuoj grius siena! Greičiau! Bėkit! Na, paskubėkit gi! Į rūsį! Per gatvę!
Su juo buvo vienas vaikinų iš kiemo. Antrasis prapuolė. Metėmės apačion. Skeveldros man baisiai pjovė dešinę koją – skausmas buvo pragariškas.
Lėktuvų ūžesy pasileidom į jau pažįstamą kiemą su mažu rūsiu. Kažkur šaudė automatu – turbūt būtent nuo žemės į lėktuvus.
Rūsys buvo užrakintas! Ant durų kabojo didelė spyna!
Tada mes keturiese pasileidom į Raudonąjį vaikų darželį. Dėl baisaus kojų skausmo aš parkritau, ir mane vilkte nuvilko už gobtuvo. Kelias bombas išlaukėm daržely. Be langų ir durų. „Ir be plytelių“, – spėjau pastebėti aš. Kas jas išlupo?! Kas gi suspėjo?!
Lėktuvai nuskrido. Mes išėjom. Mamos nuostabai, rankose aš tebelaikiau savo rudą kriukį – lazda nesulūžo! Aš taip į jį įsikabinau, kad net pirštai patamsėjo! Suspėjom pereiti kelią ir įžengti į kitą kiemą.
Išgirdom pažįstamą džeržgimą. Taip perspėja „Gradas“. Mama ir aš akimirksniu įžengėm į namo, to, kuris iš kairės, laiptinę. Pasibeldėm kur pakliuvo. Mums atidarė, įsileido į butą pirmame aukšte. Čečėnė moteris ir jos sūnus – apie 30 metų vyras. Kad driokstelėjo!
– Mes pas jus slėpėmės per apšaudymą, – iškart prisiminė jaunasis šeimininkas.
Man pasidarė blogai su širdim, ir jie davė man validolio. Dalį tablečių palikau mamai. Šeimininkė mums su mama davė vandens su valerijonais.
Mano mama įsitaisė ant taburetės, o aš sėdėjau koridoriuj tiesiog ant bako su vandeniu. Visi nuščiuvę laukėme naujo smūgio.
– Kažkur prapuolė vyrai, – prisiminė mama, – jie bandė mums padėti.
– Ir rusė močiutė! – antrinau aš mamai. – Ir, atrodo, aš pamečiau paltą!
Mama numojo ranka.
Pakrypo sienos. Galingas sprogimas pralaužė dalį lubų. Slėpdamiesi viens už kito, mes susispaudėm krūvon. Ant mūsų pasipylė tinkas ir skiedros. Tartum ugnis kiaurai mus perėjo – taip karšta pasidarė. Dar vienas galingas sprogimas – keista – iš apačios sudrebino grindis. Jis nuvertė mamą nuo taburetės, o tupintį vyrą „pastatė“ keturpėsčią. Apšaudymas iš „Grado“ greitai liovėsi.
Daugiau to griozdo nebeužtaisė. Mes laukėm. Bet džeržgimo, būdingo ruošiamai naujai sviedinių porcijai, nebuvo girdėti. Visi išėjom į gatvę. Vyrų ir senutės nematėm. Antram aukšte, šalia, pamatėm sudegusį butą. Kiaurymė it papildomas langas atvėrė mums vaizdą su baldų garnitūru – miegamąjį. Ten pataikė sviedinys. Ten rūko grindys.
– Mirtina tyla! – ištarė mus paslėpusios moters sūnus.
Čečėnų ir rusų kalbomis padėkojom savo gelbėtojams. Atsisveikinom. Nulipom žemyn. Į turgų. Jis buvo tuščias. Parduotuvė greta uždaryta. Grandinė ir spyna. Jeigu prasidės apšaudymas, nėr kur pasislėpti.
– Greičiau! Namo! – sukomandavo mama ir iš visų jėgų ėmė mane tempti.
Prie raudonų plytų darželio radom ryšulį su paltu. Kai ėjom per kiemą, lange antrame aukšte pamatėm pažįstamą močiutę. Ji pamojavo mums ranka. Dalies to namo stogo ir sienos nebebuvo. Iš trečio ir ketvirto aukštų virto tiršti juodi dūmai. Vyro ir aukšto džinsuoto vaikino nesusitikom. Tas, kuris kaukė, gulėjo palei suolą. Jis buvo... ne visas, liko tik viršutinė dalis. Po juo juodavo didžiulė kraujo dėmė. Mes pabijojom ir nepriėjom. Privatų kvartalą nušlavė. Net plytų neliko! Ant žemės – skaldos gabalai ir žymės tose vietose, kur stovėjo tvoros. Duobės didžiulės! Pradingo namai ir sodai. Visa gatvė virto pelenais.
Žiūrim – iš „Berželio“ eina žilagalvis Nikolajus ir Havos tėtis, mūsų kaimynai. Pasirodo, jie taip išsigando antpuolio, kad visą tą laiką nejudėdami gulėjo įsikasę į sniegą. Jie irgi ieškojo, kur nusipirkti duonos.
Namie, prie mūsų durų, laukė senoji bobutė Stasia. Ji beldėsi.
Jai, žinoma, niekas neatidarė. Pro mūsų duris rūko dūmai! Įėjom. Vienu metu degė langas, užuolaidos, poliruoto stalo kojos ir grindys. Teko išpilti visą vandenį. Nešti ištirpusį sniegą ir purvą į kambarį.
– Gerai – viskas padrėko! Silpna ugnis, – džiaugėmės mes.
Sutvarkiusios savo reikalą aptikom, kad pasikeitė mūsų kaimynai. Tamaros iš ketvirto aukšto giminaičiai išvažiavo. Apsigyveno, kaip ir žadėjo teta Mariam, žmonės iš namo priešais – bobutė Nina, 73 metų, trys jos anūkai ir jauna šviesiaplaukė moteris Varia, jos duktė.
Mes su mama pralinksmėjom.
Tai juk ta pati šeima, su kuria pergyvenom Pirmąjį karą!
Pykomės. Taikėmės. Bičiuliavomės. Padėjom vieni kitiems. Jie gyveno pas mus kaip pabėgėliai.
Blogai darinėjasi mūsų buto laukujės durys. Išsiklaipė laiptinės grindys ir mūsų koridorius! Vadinasi, gerai supurtė namą. Dabar jauni vyrai iš antro aukšto padeda mums, lygina grindis. Mūsų katės patyrė išgąsčio ne mažiau nei mes pačios. Pastebėjau tai, nes jos labai nudžiugusios mus pasitiko. Lauke prisnigę.
20.45
Vėl šaudo iš „Grado“. Jeigu nežūsiu, Dienorašti, susitiksim ryte!
Polina
1999 m. lapkričio 13 d.
20.40
Neįsivaizduoju, kaip mes toliau gyvensim?! Duona pabrango! Seniau kainavo iki šešių kapeikų. O dabar dauguma pardavėjų už bandą jau prašo ir 10, ir 15 rublių!
Mūsų miltai pasenę, su puvėsio prieskoniu. Jų mažai – vienai savaitei.
Atėjo Aladinas! Mes su juo šnekėjomės, kaip praėjo pastaroji diena.
Aš skaičiau. Šiandien jis nedaug mane pabarė. Tačiau aš, kaip tyčia(!), varžiausi ir mikčiojau. Negalėjau ramiai mokytis. Nuolat blaškiausi, kai jis sėdėjo šalia. Man norėjosi ne skaityti, o kvėpuoti jo kvapu. Ne klausytis, ką jis sako, o tiesiog klausytis jo balso. Kerai! O jis pamanė, kad aš nesusikaupusi. Įsižeidė ir išėjo namo.
P. S.
Vėl šaudo. Kada tai baigsis?
Mane purto.
Tai siaubinga!
Polina
1999 m. lapkričio 14 d.
11.45
Atėjo Aladinas. Ne vienas. Su draugu. Draugo vardas – Artūras. Išgėrėm kavos likučius. Jaučiu – aš ne iš savo laiko. Tarp kitko, „vyresnysis brolis“ parodė man panelės Lolitos iš Mikrorajono nuotrauką. Gražus veidas. Ilgi juodi plaukai. Jis pasakė, kad jinai jį myli, bet jos tėvai išsiveža ją iš miesto. Iš veido Lolita gražesnė, dailesnė už mane! Bet nuotraukoj jai ryškiai pieštuku apibrėžtos akys. O aš kosmetikos nenaudoju. Figūra geresnė mano, nors aš ir jaunesnė. Aladinas pasakė, kad ta mergina vyresnė už jį. Nuotraukoje mergina atrodė prisižiūrinti, žinanti savo vertę. Aš nesupykau, kad Aladinas papasakojo apie savo draugę. Nenusiminiau. Pasitikėjimas – šaunu!
Mano savimeilė neužgauta. Aš pagudravau! Žinojau: ir aš turiu ką papasakoti ir parodyti Aladinui. Kaimynas Mansuras man taip pat yra padovanojęs savo nuotrauką. Pasirašė, kad jis tai „Jis“ ir užrašė žodžius: „Atminimui – su geriausiais sėkmės linkėjimais!“
„Vyresnysis brolis“ stipriai pavyduliavo dėl kaimyno nuotraukos. Net nebandė nuslėpti savo susierzinimo. Taip išsiaiškinau – Aladinas nemoka slėpti jausmų. Jei apgautų, iškart suprastum!
Jis atnešė kavos ir skardinę sutirštinto pieno. Mama iškepė paplotį – pyragą su uogiene. Mes gardžiavomės retai per karą valgomu skanėstu! Jie atnešė nuo Lolitos dovanų – sausainių pakelį. Vaikinai liūdni pranešė, jog jų pažįstama išvažiuoja. Jos artimieji stengsis išsivežti turtą į Ingušiją. Reikia padėti sukrauti daiktus. Aladinas ir Artūras atsisveikino. Svarbiausia – jis gyvas! Ir aš gyva! O jeigu mes ir rytdienos sulauksim? Tada pasimatysim. Ryte, po mankštos ir pusryčių, suspėjau nusirašyti eiles iš kino filmo apie burtininkę:
Į dvidešimtą amžių patekai.
Kokiais keliais, kas besumos?
Tavo akys – tartum du rūkai,
Šuoliai du iš tamsumos.
Mano supratimas ir požiūris kitoks nei mane supančių žmonių. Todėl sunku. Aš čia atsitiktinai. Per klaidą. Painiojuosi. Nesuprantu žmonių. O šie – manęs.
Aš daug ką įžvelgiu į priekį.
Vakaras
Mes su mama pusdienį sėdėjom gretimam bute, pas močiutę Niną.
Tikėjausi, kad ateis Aladinas. Bet veltui. Jis neapsilankė.
Iš nuobodulio užsirašiau dainos apie Pelenę žodžius:
Nepatikėsit, nusistebėsit,
Bet vakar aš mačiau sapne,
Kaip raitas ant sidabro žirgo
Atjojo princas pas mane!
Atsiverčiau savo seną dienoraštį. Paskaitinėjau. Daug ką prisiminiau. Savo mokyklines dienas. O, jei galėčiau su kuo nors atvirai pasikalbėti! Pasidalinti mintimis ir jausmais. Sunku vienai.
Aš samprotauju beveik kaip herojus Karalius Motiejukas iš savo mėgstamiausio Janušo Korčako knygos. Mūsų poelgiai ir troškimai panašūs. Ypač kai princas buvo saloje, savo tremty. Jis rašo dienoraštį!
Būtina palaikyti formą! Kai pašalinių žmonių aplink nėra ir kai nevyksta šaudynių, darau jogos mankštą. Geriausia – du kar tus per dieną. Mano skeveldra kojoj sujudo! Vaikšto, viduj viską pjauna.
Stengiuos nešaukti iš skausmo.
Polina-Budur
* * *
„Polinos dienoraštis: Čečėnijos karas“ Polina Žerebcova. Polinos dienoraštis: Čečėnija, 1999-2002 m. Iš rusų kalbos vertė Indrė Butkutė. – Vilnius: Tyto alba, 2015. – 416 p. Viršelio dailininkė Asta Puikienė
Polina Žerebcova – rašytoja publicistė, poetė, labiausiai žinoma kaip dienoraščių, rašytų per Čečėnijos karus, autorė. 2012 m. apdovanota Andrejaus Sacharovo premijos „Už žurnalistiką, kaip poelgį“ diplomu. Gavusi politinį prieglobstį nuo 2013 m. gyvena Suomijoje. Jos „Dienoraščiai“ išleisti rusų, anglų, ukrainiečių, suomių, prancūzų, slovėnų, vokiečių ir kt. kalbomis. Gimusi 1985 m. Grozne, Čečėnijoje, Polina Žerebcova gyveno ten beveik iki dvidešimties metų. Ji laiko save kosmopolite, nes jos giminėje – įvairiausių tautybių atstovai. Šeimos šūkis – „Garbė ir tiesa už gyvybę brangesnės“.
1994 m. Polina pradeda rašyti dienoraštį, kuriame fiksuoja visa, kas vyksta aplink. Mokykla, pirmoji meilė, ginčai su vyresniaisiais – visa tai, kas pažįstama kiekvienam paaugliui – Polinos gyvenime žengė kartu bombardavimais, badu ir netektimis.
1999 m. per raketų ataką Grozno centrinėje turgavietėje Polina buvo sunkiai sužeista. Vaiko akimis žvelgdama į karą, Polina nieko nekaltina, ji tik fiksuoja tai, ką mato savo akimis. Ir šie kasdienio gyvenimo faktai ir smulkmenos sukrečia.
„Dabar gyvenu Suomijoje. Aš – politinė pabėgėlė. Visą savo gyvenimą paskyriau tam, kad apie dienoraščius, kuriuos rašiau per karą, būdama vaikas, sužinotų visas pasaulis. Aš pasakoju visa tai tam, kad žmonės suprastų, kaip baisu per karą vaikams – rusams, čečėnams, armėnams, ingušams, gruzinams. Visiems vaikams, visiems žmonėms. Suaugusieji privalo išmokti susitarti, o ne griebtis ginklų ir žudyti vieni kitus. Aš prieš bet kokį karą. Aš tik už taiką. Man tai tapo gyvenimo prasme.“
