Tėvas P.Desbois: „Negalime kurti demokratijos ant kapaviečių“

„Mes negalime kurti demokratijos ant masinių kapaviečių. Nenustatytos masinių žudynių vietos ir neatpažintos aukos niekais paverčia visas mūsų vertybes“, – viename interviu sakė Tėvas Patrickas Desbois, katalikų kunigas iš Prancūzijos, 2004 metais įkūręs humanitarinę organizaciją “Yahad – In Unum“, kurios veiklos tikslas – identifikuoti, dokumentuoti ir sisteminti Rytų Europoje esančias vietas, kuriose nacių mobilieji žudymo daliniai Antrojo pasaulinio karo metais masiškai naikino žydus.

Organizacija „Yahad – In Unum“ (išvertus iš hebrajų ir lotynų kalbų – “kartu, drauge“) sutelkė Prancūzijos katalikų ir žydų bendruomenių narius bendrai veiklai. Dešimt metų jie keliavo po Rytų Europą rinkdami žinias apie žydų naikinimą Antrojo pasaulinio karo metais, ieškodami dar gyvų šių įvykių liudytojų ir fiksuodami jų parodymus. Vienas šios organizacijos tikslų – pagrįsti „kulkų Holokaustą“, vykdytą greta žydų žudynių nacių stovyklose, nustatyti nežinomas masines kapavietes ir jas apsaugoti siekiant užbėgti už akių galimam tautų genocidui.

„Mano organizacijos paskirtis – ieškoti aukų. Mes neieškome žudikų, mes ieškome aukų. Daugeliu genocido atvejų prisimenami tik žudikų vardai. Žydams šventi aukų vardai, štai kodėl mes jas prisimename. Mes visiškai atsidavę veiklai šioje organizacijoje. Aš nebesu vienas – visi jaunesni už mane“, – pasakojo 60 metų Tėvas P.Desbois.

Pasak P.Desbois, organizacija gauna daug laiškų, kurių autoriai klausia: “Kurioje masinėje kapavietėje yra mano motina, kurioje – mano dėdė?“

„Mano tikslas – padėti šeimoms, kad jos galėtų melstis prie masinių kapaviečių. Antrasis tikslas – grąžinti žydų aukas žydams. Trečiasis – kovoti su Holokausto neigėjais“, – kalbėjo Tėvas P.Desbois.

Per dešimt metų trukusį tyrimą „Yahad – In Unum“ nustatė pagrindinę nacių vykdytų nusikaltimų schemą – „kaimas po kaimo“. Organizacija pasirašė susitarimą su Amerikos žydų komitetu dėl kapaviečių apsaugos.

Per 79 tiriamąsias ekspedicijas buvo identifikuotos 1700 masinių žudynių vietų ir surinkta 4000 vietinių ne žydų tautybės žmonių liudijimų Ukrainoje, Rusijoje, Baltarusijoje, Moldovoje, Rumunijoje, Makedonijos Respublikoje ir Lenkijoje.

„Mes apklausėme žudynių liudytojus. Jie galėjo matyti jas pro langą. Jie nebuvo kolaborantai. Jie buvo paaugliai, kurie matė viską. Dabar jie seni ir nori išsipasakoti prieš mirtį. Dauguma jų prabilo pirmą kartą. Mes įrašėme jų pokalbius“, – aiškino „Yahad – In Unum“ organizacijos įkūrėjas.

Nuo 2013 m. organizacija vykdo tyrimus ir Lietuvoje. Per dvejus metus “Yahad – In Unum“ užfiksavo 243 liudininkų parodymus – jie nurodė 131 masinių žudynių vietą.

Tarp „kulkų holokausto“ liudytojų – ir kretingiškė tautodailininkė Laima Grigaitienė, pas kurią lankėsi „Yahad – In Unum“ nariai. Po vizito praėjusių metų pabaigoje vietos laikraščiui „Pajūrio naujienos“ L.Grigaitienė pasakojo, kad svečius labai sudomino istorija, kai jos šeimai buvo kilęs didelis pavojus: „Buvo labai karšta 1943-iųjų vasara, mama mus vedėsi į Akmeną maudytis. Tik staiga – nežiūrėkit, šūktelėjo mama. Bet kur tau nežiūrėsi – kitapus upės, prie žydkapio, pamačiau būrį nuogų, ligi juosmens į upę įvarytų vyrų ir moterų. Mus pamatęs vokietis pasivijo su automatu ir šaukdamas „jud jud“ varė prie upės. Bet Dievas mus apsaugojo – prošal karvės perkelti ėjęs žmogus pažino mūsų motiną – vokiškai pradėjo aiškinti, kad čia Jasinskienė, ir mus paleido. Mama namie valerijonus gėrė, o, mums, vaikams, tebuvo tik nuotykis. Tik vėliau supratome, kuo tas nuotykis mums grėsė.“

Kilnojamojoje parodoje „Sušaudyti: „Yahad – In Unum“ Holokausto tyrimų dešimtmetis“ Tolerancijos centre Vilniuje pateikiama išsamių tyrimų medžiaga, remiantis amžininkų liudijimais, fotografijomis ir žemėlapiais pristatoma mažai tyrinėta Holokausto pusė – „kulkų Holokaustas“.

Iš viso daugiau nei 2 milijonai žydų buvo nužudyti parodoje pristatomame regione 1941-1944 metais.

Skirtingai negu koncentracijos stovyklų atveju, išliko labai nedaug “kulkų Holokaustą“ išgyvenusių asmenų, kurie galėtų papasakoti pasauliui, kas įvyko. Apskaičiuota, kad praėjus dar keleriems metams nebeliks ir tų liudininkų, kurie patys nepatyrė, bet matė įvykdytus nusikaltimus. Siekdami pateikti neginčijamų įrodymų Holokausto neigėjams, pagerbti aukas ir apsaugoti jų kapus, taip pat kovoti prieš ateities genocidus ir masinį smurtą, organizacijos tyrėjai išsamiai nagrinėja kiekvieno sušaudymo įkalčius.

„Rytų Europoje naciai naudojo specifinį žydų žudymo metodą palikdami jų kūnus giliai miškuose iškastose masinėse kapavietėse. Kiekvienas žudikas matė savo auką, o kiekviena auka matė savo žudiką“, – sakė Marco Gonzalezas, „Yahad – In Unum“ Paryžiuje direktorius. Paroda pristato penkių etapų nusikaltimo modelį, naudotą vykdant beveik visus nusikaltimus Rytų Europoje: pradedant suėmimu, vėliau ėjimu mirties keliu, drabužių nuplėšimu, sušaudymu, baigiant apiplėšimu įvykdžius egzekuciją.

Pasak Tėvo P.Desbois, žudynės, kurias Rytų Europoje sistemingai, kaimelis po kaimelio, vykdė naciai ir jų bendrininkai, dabar yra tapusios archetipiniu mūsų laikais vykdomų žudynių modeliu tokiose šalyse kaip Kambodža, Ruanda, Balkanų šalys ir Sirija.

„Kylant smurto ir antisemitizmo bangai „Yahad – In Unum“ darbas yra svarbesnis negu bet kada anksčiau. Paroda pirmą kartą buvo pristatyta UNESCO būstinėje Paryžiuje 2015 m. sausio mėnesį, dabar ji antrą kartą atidaroma Europoje, Lietuvoje, kurioje daugiau negu 90 proc. žydų buvo nužudyta per Holokaustą“, – sakė Tėvas P.Desbois.

P.Desbois – Prancūzijos vyskupų konferencijos sekretorius, Liono arkivyskupo ir Vatikano patarėjas judaizmo klausimais.

Kodėl jis, ne žydas, katalikų dvasininkas, ėmėsi rūpintis Holokausto aukų atminimo įamžinimu?

„Mano senelį, katalikų kunigą, vokiečiai areštavo už priešinimąsi okupacijai ir išsiuntė į sovietinių karo belaisvių stovyklą Rusų Ravoje – miestelyje Ukrainos ir Lenkijos pasienyje. Nacistai išsivedė į mišką ir sušaudė 25 tūkstančius sovietinių kalinių, o į lagerį atsiuntė 25 tūkstančius prancūzų. Lageris gyvavo trejus metus. Po karo senelis grįžo į Prancūziją. Jis mane auklėjo ir dažnai pasakodavo apie tai, ką išgyveno. Tačiau, jo žodžiais tariant, už lagerio ribų gyvenimas, ypač žydų, buvo dar baisesnis. Kartą nutariau nuvykti ir apžiūrėti tas vietas, apie kurias man pasakojo senelis. Rusų Ravoje man parodė vietą, kurioje šaudė žydus. Susitikau su žmonėmis, kuriuos nacistai vertė kasti duobes, surinkti nužudytųjų daiktus. Supratau, kad tose vietose yra daugybė masinių kapaviečių, apie kurias beveik niekas nebežino. Tad ir ėmiausi ieškoti nežinomų kapų.“