LDK laikų geidžiamiausia nuotaka: kad ir negraži, bet vaisinga

Platūs klubai, storos šlaunys, apvalūs sėdmenys, nes galimybė gimdyti, susilaukti vaikų buvo svarbiausia moters pareiga. Toks moters grožio idealas vyravo XVI – XVIII amžiuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystė laikais.

J.van Eyckas. Arnolfini portreto fragmentas.
J.van Eyckas. Arnolfini portreto fragmentas.
Daugiau nuotraukų (1)

Danutė Jonušienė

Oct 2, 2015, 5:15 PM, atnaujinta Oct 12, 2017, 5:14 AM

Valdovų rūmų muziejuje vykusioje paskaitoje „Viena koja karste: nėštumas ir gimdymas XVI -XVIII amžiuje LDK visuomenėje“ vilnietė istorikė Monika Ramonaitė pasakojo, kad nedaug kuo skyrėmės nuo Vakarų Europos, kur tuo metu buvo apdainuojamos žemiau juosmens esančios moters kūno dalys. Ši tema buvo nagrinėjame paskaitų cikle „Šviežia istorija“.

Tais laikais sveikas žmogus turėjo būti tvirto, stambaus sudėjimo, stambių formų, pasižymintis geru apetitu, nes nevalgumas ir svorio netekimas buvo laikomas kaip prastos sveikatos ženklas.

Nedaug turėjo žinių LDK didikai ir bajorai apie tai, kaip atsiranda vaikai, vyksta gimdymas, galbūt dėl šios priežasties gimė populiarus posakis, kad nėščioji yra viena koja karste.

Istorikė M.Ramonaitė ieškojo įvairių atsakymų, kodėl tais laikais buvo svarbu turėti palikuonių ir kokia tikimybė buvo, kad LDK gimęs vaikas sulauks pilnametystės, kodėl bevaikystė buvo vertinama kaip luošumas, o bevaikės šeimos sulaukdavo pajuokos ir pasmerkimo.

Ne tik katalikai, bet ir protestantai pripažino, kad pagrindinis šeimos tikslas – susilaukti vaikų.

„Sudarant santuokai ne taip svarbu buvo, ar moteris yra graži, patraukli, seksuali, kiek buvo svarbu, ar būsima nuotaka galės pagimdyti sveikų vaikų“, – pasakojo istorikė M.Ramonaitė.

Gimdymas įprasmindavo moters buvimą žemėje, be to, suaugę vaikai leido tikėtis, kas sulaukus gilios senatvės bus kam paduoti stiklinę vandens – slaugyti ir išlaikyti.

Nėštumas ir vaikai LDK visuomenėje buvo pageidaujami, jei atsirasdavo santuokoje, o nuo „netyčiukų“ moterys saugodavosi įvairiais amuletais, užkalbėjimais ir burtais.

Nesantuokiniuose santykiuose užsimezgusios gyvybės buvo stengiamasi atsikratyti labai drastiškais būdais.

Bevaikystė – didelė bėda

Visuose LDK sluoksniuose buvo jautriai reaguojama į bevaikystę. Nevaisingumas buvo laikomas ypatingu luošumu ir didele nelaime. Buvo tikima, kad prie to prisidėjo piktos magiškos jėgos.

„Ilgai negalinti susilaukti vaikų sutuoktinių pora tapdavo aplinkinių apkalbų taikiniu. XVI – XVIII amžiuje Europoje tokios bevaikės poros, net jei būdavo turtingos, bet nesveikos fiziškai ar protiškai, ir dėl to negalinčios susilaukti vaikų, laikytos kaip ekonomiškai nuostolingos visuomenei“, – pasakojo M.Ramonaitė.

Nevaisingumo problemos dažniausiai būdavo siejamos su moters sveikata. XVI –XVIII amžiuje moteris neprivalėjo būti graži, protinga, išsilavinusi, tačiau privalėjo susilaukti palikuonių. Jų nebuvimas buvo vertinamas kaip moters kaltė ir gėda.

Katalikų Bažnyčia netgi draudė vyrams sudaryti santuoką, jei jie sirgo impotencija ir negalėdavo susilaukti palikuonių. Nevaisingumas buvo viena pagrindinių priežasčių, dėl kurios buvo įmanoma anuliuoti santuoką.

Pirmoje santuokoje Barbora buvo bevaikė

Nevaisingumas kaip luošumas buvo labai smerkiamas – kuo įtakingesnė ir turtingesnė šeima susidurdavo su nevaisingumu, tuo būdavo labiau smerkiama.

„Palikuonių nebuvimas grėsė nesaugia senatve ir galingos giminės išnykimu, pavyzdžiui, Anglijoje ir Prancūzijoje karališkosios poros nueidavo kryžiaus kelius, išsiruošdavo į piligrimines keliones, kad tik susilauktų svajonių vaikelio.

Gali būti, kad dalis pajuokos ir neapykantos, kuri buvo pilama ant Barboros Radvilaitės galvos buvo susijusi su tuo, kad ji negalėjo susilaukti palikuonių. Juk pirmoji jos santuoka su Stanislovu Goštautu, trukusi penkerius metus, buvo bevaikė“, – sakė M.Ramonaitė.

Barboros Radvilaitės šeima iširo, mirus jos sutuoktiniui, kuriam buvo vos 35 metų Goštautui. Tokia netektis reiškė galingos giminės išnykimą.

„Vien šis faktas galėjo prisidėti prie Barboros Radvilaitės netinkamumo visuomenėje, o taip pat netinkamumo Žygimantui Augustui. Ji ypač norėjo susilaukti su juo vaikų, buvo pastojusi, deja, nesėkmingai. Tai tik prielaidos, jų negalima pagrįsti šimtu procentų jokiais šaltiniais, bet jos daug ką sako“, – aiškino istorikė.

Kaip LDK buvo mėginama skatinti vaisingumą

Tiek vyrai, tiek moterys stengdavosi laikytis tam tikrų ritualų ir papročių, pavyzdžiui, iki XVII antros pusės LDK žemutiniuose sluoksniuose buvo gajūs pagoniški reliktai, ypač tie, kurie susiję su gydymu, ligomis, medicina, nėštumu ir gimdymu.

Siekiant neužrūstinti pagoniškų dievų ir užkirsti kelią jų rūstybei, pavyzdžiui, bevaikystei, vestuvių metu buvo atliekami įvairūs vaisingumą skatinantys ritualai. Tai rodo išlikęs XVI amžiaus vidurio lietuviškų vestuvių aprašymas.

Buvo rašoma, kad vietoj deserto būdavo atnešami ožio ar lokio pautai. Buvo tikima, kad juos suvalgę jaunieji bus vaisingi. Be to, vestuvėms nebūdavo skerdžiamas joks iškastruotas gyvulys.

LDK teritorijoje buvo populiarios įvairios religinės praktikos, kaip antai, pasnikavimas, plakimasis rykštėmis, nes tai galėjo suteikti atpildą ir leisti susilaukti palikuonio. Buvo taip pat manyta, kad nevaisingumas – Dievo bausmė už praeities nuodėmes.

Gydydavosi vandeniu ir vaistažolėmis

Nevaisingos moterys stengdavosi susilaukti vaikų, taikydamos visas įmanomas tuo metu medicinines procedūras.

Pavyzdžiui, buvo tikima, kad nevaisingumą įmanoma išgydyti vandens procedūromis – esą vanduo nuramina pernelyg aktyvią gimdą arba sukelia energiją, jos netekus.

Dėl šių priežasčių buvo siūloma moterims maudytis ankstyvą pavasarį ir atsisėsti taip, kad vanduo tekėtų pro moters lytinius organus, taip pat buvo siūloma per Jonines rinkti vaistingas žoleles, iš jų pasidaryti vandens vonią arba nešioti šių žolių ryšulėlį, prisirišus prie klubų.

Populiariausia vaistažolė buvo skaistminas ( lot. k. – agnus castus). Buvo manyta, kad išgėrus šios vaistažolės antpilo tuoj pat įmanoma pastoti, tačiau šio augalo reikėjo saugotis jaunoms mergelėms.

Kai kuriais atvejais jaunos merginos turėjo šio augalo net saugotis. Tikėta, kad nusišlapinus ant šio augalo, jis gali atimti mergelės skaistumą.

„Šis augalas ir dabar vartojamas, gydant įvairius moteriškus negalavimas, susijusius su mėnesinių ciklo sutrikimais. Deja, apie stebuklingą poveikį pastoti dabar jau niekas rimtai nekalba“, – pasakojo M.Ramonaitė.

Nuo persileidimo Boną Sforcą saugojo specialus diržas

Nors per visą XVII amžių Katalikų Bažnyčia formavo LDK visuomenės nuomonę, kad magiškos priemonės nepageidaujamos, nes susijusios su tamsiomis jėgomis, net iškiliausi valstybės asmenys griebdavosi tokių priemonių, susidūrę akis į akį su liga ar su nevaisingumu, vildamiesi, kad jos gali padėti.

Pastojusios moterys nešiodavo įvairius amuletus, galvodamos, kad tai gali padėti apsisaugoti nuo persileidimo.

„Amuletai tarsi sukurdavo specialų lauką, saugantį jas nuo nelaimės. Pavyzdžiui, Bona Sforca turėjo iš elnio ir briedžio odos pagamintą specialų diržą, kurį nešiojo nėštumo metu. Kaip žinome, ji susilaukė palikuonių“, – priminė istorikė M.Ramonaitė.

Iš magiškų priemonių, padedančių susilaukti palikuonių, reikėtų paminėti mandragorą. Šis augalas visada buvo susijęs su magija ir alchemija, jei yra tinkamai vartojamas.

Kiekviena moters pastanga susilaukti vaiko buvo teigiamai vertinama, o tos moterys, kurios aukodavo daug fizinių ir dvasinių pastangų siekdamos išnešioti ir pagimdyti kūdikį, sulaukdavo visuomenės didelės atjautos, jei tai nepavykdavo padaryti.

XVII amžiaus pradžioje turtingiausia Lietuvos nuotaka Slucko kunigaikštytė Sofija Olelkaitė, gyvenusi 12 metų su Jonušu Radvila, taip ir nepatyrė motinystės džiaugsmo – triskart buvo pastojusi, triskart gimdė, bet nė vienas naujagimis neišgyveno.

Kai ji gimdė ketvirtą kartą ir pati mirė, jos garbei skirtoje panegirikoje buvo minimas didelis jos skausmas, kurį ji patyrė dėl nesėkmingų bandymų susilaukti vaikų.

Gimda aiškinta kaip neišsivysčiusi vyro varpa

Istorikė M.Ramonaitė įsitikinusi, kad išklausę pamoką apie lytinį švietimą, dabartiniai paaugliai galėtų daugiau papasakoti apie tai, kaip vyksta apvaisinimas, kaip vystosi vaisius ir kas vyksta gimdymo metu.

XVI –XVIII amžiaus iškiliausi medicinos daktarai, ko gero, nesutiktų su dabartiniais paaugliais, nes turėjo kitokį požiūrį. Aiškindami to meto žmogaus fiziologiją jie rėmėsi kitomis teorijomis.

Tuo metu Europoje dominavo dar nuo Aristotelio ir Galeno sukonstruotas vienos lyties modelis. Pagal šį modelį, moteris ir vyras nėra atskiros lytis, moteris yra tik nuo normos nukrypusi vyriškoji versija.

Buvo aiškinama, kad moters reprodukcijos organai yra tokie patys kaip ir vyro, tačiau išsidėstę atvirkštine tvarka ir jų vertė yra prastesnė. Gimda buvo suprantama kaip iki galo neišsivysčiusi ir moters organizme esanti vyro varpa, tuo tarpu kiaušidės buvo aiškinamos kaip kapšelio ir sėklidžių vidinė analogija.

„Reikėtų padaryti ekskursą į tai, kuo remiasi toks požiūris ir prisiminti teoriją apie keturis humorus. LDK ši teorija taip pat gyvavo, buvo aiškinama, kad žmogaus kūne yra keturių rūšių skysčių: kraujo, juodosios tulžies, geltonosios tulžies ir gleivių, nes kiekvienas humoras buvo priklausomas nuo žemės elementų, metų laikų. Mums svarbu, kad humorams buvo priskiriamos tam tikros savybės, pagal tai buvo apibrėžiami net temperamentai“, – pasako M.Ramonaitė.

Kraujas buvo vertinamas kaip karštas ir drėgnas, geltonoji tulžis karšta ir sausa, juodoji tulžis šalta ir sausa, o gleivės – šaltos ir drėgnos. Pagal šias ypatybes to meto gydytojai nustatydavo ligas ir skirdavo gydymą, pavyzdžiui, melancholija buvo aiškinama kaip šalta ir sausa, todėl ją gydyti reikėdavo priešingo poveikio vaistais, kurie būtų karšti ir drėgni.

Tikėta, kad vyro sėkla suteikia vaikui sielą

Tuo metu visoje Europoje apie moters reprodukcinius organus žinota labai nedaug. Manyta, kad moterų kūne yra per daug drėgmės. Moters kūnas stokoja gyvybinio karščio, o vyro kūne esantis karštis tampa sėkla. Moters menstuacijos buvo vertinamos kaip teršiančios kūną.

Kiaušidžių vaidmuo apvaisinimo metu nustatytas tik XIX amžiuje. Iki tol buvo manoma, kad vyro sėkla apvaisinimo metu atlieka pagrindinį vaidmenį, netgi lemia vaiko lytį ir suteikia jam sielą. Moters gimda ir jos aplinka yra tik atsakinga už sėklos priėmimą ir vaisiaus išsaugojimą. Todėl moters organizmas turėjo būti tinkamai subrendęs.

Nėščiosios surašydavo testamentą

Moteriai pastojus, niekas nežinodavo, kuo visa tai baigsis. Su kiekvienu nėštumu ji rizikuodavo ne tik savo sveikata, bet ir gyvybe.

XVI–XVIII moterys pastodavo labai dažnai, netgi tada, kai žindydavo kūdikį. Dažni nėštumai nualindavo moters kūną, tai sąlygodavo taip pat silpnesnę kūdikio sveikatą. Iki šiol gyvas prietaras apie tai, kad maitindama krūtimi moteris negali pastoti, siekia XVI–XVIII amžių.

„Dažnai pasitaikiusios gimdymo komplikacijos, prastas moters kūno anatomijos išmanymas, blogos sanitarinės sąlygos – tai priežastys, dėl kurių dažnai mirdavo gimdyvės ir naujagimiai“, – priminė M.Ramonaitė.

XVI –XVIII amžiuje LDK susiklostė praktika, kai besilaukiančios moterys, artėjant gimdymo valandai, atlikdavo išpažintį, priimdavo Ligonio sakramentą, surašydavo testamentą ir atsisveikindavo su savo artimaisiais.

1648 metais taip pasielgė ir valdovo Vladislovo Vazos žmona Cecilija Renata, kuri sunkiai ištvėrė nėštumą ir nujausdama artėjančią mirtį atliko visas krikščionės pareigas ir atsidavė Dievo valiai.

Kas vykdavo prisiartinus gimdymo valandai

Savo paskaitoje M.Ramonaitė skyrė daug dėmesio lemtingam moters gyvenimo momentui – gimdymui. LDK gyvenusi moteris neturėjo galimybės pasirinkti būdo, kaip gimdyti. Ligoninių ar kitų gydymo įstaigų nebuvo, kurios priimdavo nėščiąsias, todėl moterys gimdydavo namuose.

Europoje iki XVIII amžiaus gimdymas buvo tik moterų reikalas. Prancūzija – pirmoji valstybė, kur atsirado vyrai akušeriai. LDK tokia naujovė buvo priimta tik XVIII amžiaus pabaigoje, ir vyrai akušeriai sunkiai pritapo.

Besilaukiančioji per gimdymą buvo remiama giminaičių, kaimynių ir pribuvėjų. Naujai gyvybei ateiti į pasaulį dažnai padėdavo vyresnio amžiaus moterys, kurios pačios buvo susilaukusios vaikų ir turėjo praktinių žinių per gimdymus.

Vaikus dažniausiai priimdavo gerą reputaciją turėjusi moteris, kuria šeima pasitikėjo, nes buvo iš tos pačios aplinkos, ir kuri turėjo praktinių įgūdžių.

Reikalui esant, pagalbą gimdymo metu teikdavo ir kilmingiausios LDK moterys – bajorės ir didikės. Apie tokią praktiką prasitarė žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis, rašydamas apie Kotryną Valavičiūtę, kuri padėdavo gimdančioms jaunamartėms.

Kai kuriose Europos šalyse pribuvėjos įgydavo tam tikrų teisių, jų specialybė būdavo reglamentuota, miesto valdžia joms suteikdavo teisę verstis medicinos praktika, gydyti moteriškas ligas ir padėti gimdyti, jos taip pat buvo kviečiamos prieš vestuves patvirtinti mergystę, taip pat nevaisingumą ir kūdikio mirtį.

Istorikė M.Ramonaitė pripažino, kad LDK tokios praktikos beveik nebuvo. Laimei, jai pavyko rasti duomenų iš XVIII amžiaus antros pusės, pavyzdžiui, Radvilos sudarė kontraktą su vokietėmis akušerėmis. Tuo metu Vokietijoje akušerija buvo jau priskirta prie oficialios medicinos, čia jau buvo įteisintos pribuvėjų pareigas ir teisės.

M.Ramonaitė neabejojo, kad LDK gimdymo pagalbą teikdavo paprastos moterys, kurios taip pat gydydavo mažus vaikus, užsidirbdamos lėšų.

Šiuo metu populiarus Cezario pjūvis iki pat XIX amžiaus buvo kraštutinė galimybė išgelbėti vaiką, bet tik tokiu atveju, kai buvo aišku, kad gimdyvei nepavyks išgyventi.

Dėl visų šių priežasčių bet koks nukrypimas nuo normalaus gimdymo pasibaigdavo kūdikio ir gimdyvės mirtimi. Dėl didelio mirtingumo prisidėjo ir prastos higienos sąlygos. Viena naujovių, kuri XVIII amžiuje LDK sumažino gimdyvių mirštamumą, tai – reikalavimas pribuvėjoms prieš imantis darbo gerai nusiplauti rankas ir laikytis kuo didesnės švaros priimant gimdymą.

Pilnametystės sulaukdavo vos pusė vaikų

Nemaža dalis kūdikių mirdavo per pirmuosius savo gyvenimo metus. Dabar išsivysčiusiose šalyse miršta 9 naujagimiai iki vienerių metų iš 1000 gyvų gimusiųjų Lietuvoje – 8,5.

Iki XIX amžiaus šis rodiklis buvo kur kas didesnis, pavyzdžiui, Anglijoje per pirmuosius gyvenimo metus mirdavo 150 iš 1000 gyvų gimusių, Prancūzijoje – apie 200, o Ženevoje – apie 300.

Nors nėra išsamesnio tyrimo apie kūdikių mirštamumą LDK, matyt, jis nedaug kuo skyrėsi ir buvo panašus. Neišnešioti ir silpnesnės prigimties naujagimiai dažniausia mirdavo, praėjus vos kelios valandoms ar paroms nuo gimimo.

Kritiškiausias periodas vaiko gyvenime būdavo pirmieji gyvenimo metai, dažnai dėl šios priežasties oficialiuose dokumentuose nefigūruodavo jaunesni nei vienerių metų vaikai.

Mažamečiai vaikai mirdavo nuo įvairių ligų, kurių nemokėta gydyti. Daug kas priklausė nuo vaiko organizmo atsparumo.

XVI–XVIII amžiuje Vakarų Europoje dėl įvairių infekcinių ligų, pavyzdžiui, dizenterijos, skarlatinos, kokliušo, raupų ir įvairių traumų, pilnametystės sulaukdavo vos pusė visų vaikų.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.