Kaunietis Rimantas Šermukšnis, sovietmečiu prisidėjęs prie daugybės kultūros paveldo objektų restauravimo, puikiai prisimena, kaip tuo metu buvo atnaujinami dabar kauniečių pamėgti senamiesčio objektai.
Vyras gali papasakoti daugybę intriguojamų istorijų, kaip sovietinės ideologijos ir visuotinio deficito laikais restauratoriams tekdavo ieškoti medžiagų darbui ir kaip pavyko išsaugoti ant pastatų esančią tautinę lietuvišką simboliką.
R.Šermukšnis sakė, kad nors dabar restauravimo specialistų bei medžiagų nestinga, trūksta kompleksinio požiūrio į paveldą.
Liudininkų lieka vis mažiau
R.Šermukšnis sovietinio režimo laikų nesiilgi, pats nuo jo yra nukentėjęs. Tačiau jam skaudu, kad tuo metu nuveikti restauratorių darbai pamirštami, o kartais ir menkinami.
Specialistų, galinčių papasakoti, kaip tais laikais sunku buvo dirbti, tačiau pavyko išsaugoti ir tuo metu restauruoti labai vertingus kultūros paveldo objektus, vis mažiau.
Todėl akademinei visuomenei kyla minčių išleisti knygą, kurioje neiškraipant faktų būtų aprašyta sovietmečio laikotarpio restauratorių veikla, ir istorija nedingtų drauge su jos liudininkais.
Vienas tokių liudininkų ir yra kaunietis socialinių mokslų daktaras R.Šermukšnis.
Statybos inžinierius restauravimo organizacijas anais laikais įkūrė Kaune, Klaipėdoje ir Kėdainiuose. Veiklos pradžioje kai kurie sovietinės Kauno valdžios atstovai restauratorių darbus ignoravo ir tik po kelerių metų pripažino juos esant reikalingus miestui.
Teko ieškoti tinkamų plytų
R.Šermukšnis prisiminė, kad pirmasis Kaune restauruotas senovinis gyvenamasis namas ir jo, kaip darbų vadovo, objektas buvo pastatas Vilniaus gatvėje 20.
XVII amžiaus gotikinio stiliaus statinys 1963 metais buvo labai prastos būklės. Jo yrančias sienas reikėjo sutvirtinti specialiomis stygomis. Norint atkurti fasado puošybą reikėjo tamsių plytų, tačiau tokių nebuvo.
„Sargėnuose buvusioje plytinėje radome perdegusių brokuotų plytų. Dalį kitų mirkėme bitume, kad jos pajuoduotų. Taip gražų fasadą pavyko atkurti“, – pasakojo R.Šermukšnis.
Pasak kauniečio, 1963 metais restauravus šį pastatą, miesto valdžia pagaliau atkreipė dėmesį, kad Restauravimo dirbtuvės ir jose dirbę specialistai gali būti naudingi rekonstruojant gyvenamuosius pastatus.
Restorane padegė koksą
Kauniečiai restauratoriai restauravo visus senovinius pastatus Rotušės aikštėje. Viename jų dabar įsikūręs restoranas „Medžiotojų užeiga“.
„Šis pastatas ne tiek vertingas architektūriniu ar istoriniu požiūriu. Svarbiau, kad jį restauruojant įvyko lūžis, kai buvo suvokta, kaip praktiškai pritaikyti architektūros paminklus“, – sakė R.Šermukšnis.
Restauratorius tikino, kad Lietuvoje pirmą kartą buvo atidaryta tikra karčema su suolais, senoviškais ąžuoliniais stalais ir aprūkusiomis lubomis. Visi lankytojai sėdėdavo prie bendro stalo. Nieko panašaus ir tokio provokuojamo paminklotvarkoje ir restoranų interjeruose Lietuvoje tada dar nebuvo.
Dabar galima tik stebėtis išgirdus apie būdus, kurių teko imtis įgyvendinant architekto Vytauto Parčiausko sumanymą.
Siekiant, kad pastato lubos atrodytų kuo autentiškiau, patalpoje buvo pastatyta statinė su koksu ir jis uždegtas. Dūmai rūko pro langus ir duris. Pro šalį važiavęs milicijos patrulis pamanė, kad statinys dega, ir ragino kviesti ugniagesius.
„Jiems paaiškinome, kad netyčia uždegėme šiukšles statinėje, bet dabar jau viskas gerai“, – prisiminė restauratorius.
Pastatą nudažė pelenais
Restorano antro aukšto lubų sijos turėjo būti mėlynos spalvos. Tokių dažų gauti buvo sunku.
„Iš vienos raštinės reikmenų parduotuvės nupirkome visas mėlyno rašalo atsargas. Kadangi išlaidos buvo neoficialios, darbų vykdytojas pinigų už rašalą taip ir neatgavo“, – pasakojo R.Šermukšnis.
Restauruodami pastato fasadą specialistai ištyrė, kad sienoms dažyti buvo naudojami suodžiai ir pelenai. Tokias medžiagas 1965 metais panaudojo ir patys.
Pastatą, prieš pradedant jį eksploatuoti, apžiūrėjo ir vertino valstybinė komisija. Jos narė, buvusi gydytoja, pamačiusi aprūkusias lubas, pasibaisėjo ir liepė jas nuplauti, nuobliuoti ir išlyginti.
Teko įtikinėti, kad jos tokios turi būti pagal projektą, o gelžbetonio nuobliuoti neįmanoma. Tą kartą medikė statinio priėmimo akto nepasirašė, bet vėliau, įkalbėta miesto valdžios, ji nusileido.
Kai restoranas buvo atidarytas, pasak restauratoriaus, pamatyti jo atvykdavo žmonės iš visos Lietuvos. Vilniuje tik vėliau buvo įrengtas panašaus stiliaus restoranas „Lokys“.
Po šio darbo restauratoriai buvo pripažinti kaip kokybiškiausiai statybos darbus atliekanti organizacija.
R.Šermukšnis įsitikinęs, kad dabar restorano fasadas perdažytas per tamsiais beveik juodais dažais, kokiais istoriniai pastatai nebūdavo dažomi.
Stulpus ir Vytį paslėpė
R.Šermukšnis prisiminė, kad atnaujinant dabartinio Lietuvos banko rūmų fasadą išryškėjo Kajetono Sklėriaus skulptūrinė kompozicija – Gedimino stulpai ir Vytis. Komunistų partijos komiteto atstovai liepė restauratoriams juos pašalinti.
„Ženklus uždengėme plėvele, metalo tinklu, jį užtinkavome ir uždažėme. Taip Gedimino stulpai ir Vytis išliko, ir dabar kauniečiai juos gali matyti“, – pasakojo restauratorius.
Panašiai nutiko ir su Kristų vaizduojančia mozaika, esančia ant dabartinio dominikonų bažnyčios fasado. Restauratoriai buvo gavę nurodymą ją nukapoti. Tačiau mozaiką uždengė skydu, jį nudažė ir taip išsaugojo paveldą.
Stebisi kolegų darbu
Restauratoriui skaudu girdėti kalbas, jog sovietmečiu restauruodami Kauno rotušę ją dažė tokiais dažais, kuriuos šiais laikais buvo sunku nuvalyti.
R.Šermukšnis prisiminė, kad specialių dažų gauti buvo neįmanoma. Buvo parinkti tuometinėje Jugoslavijoje pagaminti tuo metu geriausi dažai.
Kaunietis stebėjosi dabartinių kolegų darbu Rotušėje. Sovietmečiu restauruodami Baltąją gulbę jos fasado pirmojo aukšto angokraštyje specialistai aptiko XVII amžiuje tapytus Gedimino stulpus ir sprendė, ką daryti.
Kadangi piešinys buvo neryškus, restauratoriai tikėjosi, kad saugumiečiai jo nepastebės, todėl lietuvybės ženklo nelietė. Taip ir nutiko, jų niekas nepastebėjo.
Neseniai remontuojant Rotušę ši vieta buvo užtepta juodais dažais.
R.Šermukšnis įsitikinęs, kad, nors dabar ir restauratorių, ir technikos bei priemonių kokybiškiems darbams atlikti yra sočiai, kartais stinga specialistų ir politikų suvokimo, kad turime saugoti kiekvieną paveldo detalę.
Kaunietis restauravo daugybę objektų
1954 metais R.Šermukšnis pradėjo studijas tuometinio Kauno politechnikos instituto (dabar Kauno technologijos universitetas) Statybos fakultete ir įgijo statybos inžinieriaus diplomą.
Dar studijuodamas pradėjo dirbti Specialiosios mokslinės restauracinės dirbtuvės Kauno aikštelėje darbų vykdytoju. Vėliau – Kauno restauravimo dirbtuvių vadovu. 1983 metais apgynė disertaciją iš architektūros paminklų restauravimo srities.
R.Šermukšnio vadovaujama restauravimo darbų organizacija restauravo XIV – XVII amžių pastatus Rotušės aikštėje, pačią Rotušę, Kunigų seminarijos, Perkūno namus, Pažaislio vienuolyną ir kitus Kaune bei Vakarų Lietuvoje esančius vertingus kultūros paveldo objektus.
