Negana to, Biblijoje bei kituose to meto rašytiniuose šaltiniuose Jėzaus išvaizda apibūdinta labai jau šykščiai arba pernelyg mistiškai, kaip, pvz., „Apreiškime Jonui“: „Jo galva ir plaukai buvo balti kaip balčiausia vilna ar sniegas, jo akys tarsi ugnies liepsna, jo kojos panašios į krosnyje įkaitintą skaistvarį, ir jo balsas buvo tarytum didžių vandenų šniokštimas. Dešinėje rankoje jis laikė septynias žvaigždes, iš jo burnos ėjo aštrus dviašmenis kalavijas, o jo veidas buvo tarytum saulė, žibanti visu skaistumu (Apr 1:12-16)“.
Beje, klausimas, kaip atrodė Jėzus, visiškai nerūpėjo ankstyvosios krikščionių bažnyčios autoritetams. Pirmosiose krikščionių bendruomenėse buvo išvis draudžiama piešti Jėzų, mat, to meto žydai uoliai laikėsi vieno iš dešimties Dievo įsakymų „nekurk sau stabo“, ir iš mūsų eros I-ojo amžiaus Judėjos nėra nė vieno egzistuojančio jokio žmogaus vaizdinio (306 metais Elyros sinodas patvirtino, kad bandymai atkurti Jėzaus atvaizdą yra šventvagystė, ir šio priesako lig šiol tebesilaiko viena radikaliausių protestantiškų sektų – kalvinistai).
Ankstyvieji krikščionys Jėzų vaizdavo piktogramomis-simboliais (žuvimi arba inkaru, kurių stilizuotas versijas galima išvysti šiiandien ant kai kurių automobilių bagažinių ar ant Petro ir Povilo bažnyčios altoriaus Vilniuje).
Žmonių atvaizdus Judėjoje pradėta paišyti tik III amžiuje, ir seniausi to meto žydų paveikslai išliko ant šiuolaikinės Sirijos miesto Dura Europos (gana iškalbingas pavadinimas) sinagogos sienos. Tame pačiame mieste yra išlikęs ir seniausias Jėzaus Kristaus piešinys, padarytas apie 235 metus.
Paties Dievo Sūnaus veido bruožai nėra aiškūs, tačiau akivaizdu, kad Jis neturi barzdos ir yra trumpaplaukis – bet kuriuo atveju atrodantis pagal tipišką to meto romėnišką madą (panašiai Kristus atrodo ir kitame Romos katakombose išlikusiame III amžiaus piešinyje). Ir suprantama, kodėl – tais laikais barzda, kaip ir ilgi plaukai buvo tipiškas barbarų bei graikų pagonių atributas, kurį žydai niekino.
Vyro auginami ilgi plaukai smerkiami ir Naujajame Testamente. „Pirmajame laiške korintiečiams“ Paulius aiškiai pareiškia: „Argi pati prigimtis jūsų nemoko, jog vyrui gėda nešioti ilgus plaukus? Tuo tarpu moteriai garbė turėti ilgus plaukus. Matyt, plaukai jai duoti vietoj dangalo“. (1 Kor 11-14). Pats Paulius nebuvo matęs gyvo Jėzaus, tačiau neabejotinai pažinojo žmonių, Jį mačiusių, ir jei Dievo Sūnus išties būtų buvęs ilgaplaukis, mažai tikėtina, kad apaštalas būtų taip užsipuolęs to meto hipius.
Jėzaus Kristaus vaizdų bumas suklestėjo 313 metais, kai krikščionybė tapo oficialia Romos religija – bažnyčios autoritetai suvokė, kad Dievo Sūnaus vaizdinys yra itin reikalingas, nes padeda paprastiems ir neraštingiems žmonėms lengviau suvokti Šventojo Rašto istorijas bei pamokymus. Bažnyčiai ganėtinai lengva pasirodė vizualizuoti Jėzaus aprangą ir aksesuarus, kurie taip pat kito priklausomai nuo laikmečio reikalavimų (nors pati Dievo Sūnaus apranga Naujajame Testamente yra minima gana dažnai ir aiškiai aprašyta).
Iš pradžių krikščioniškoje Romoje Jėzus laikytas karaliumi – ir to meto piešiniuose Dievo Sūnus vilki tuniką – to meto aukštos kilmės graikų-romėnų visuomenės nario drabužį, visiškai ignoruojant faktą, kad Jis buvo neturtingas žydas ir būdamas kuklus iš prigimties, puošniais apdarais niekada nesipuošė.
Kurį laiką bandyta Jėzų vaizduoti didvyriu su kardu rankoje (kaip Mesiją, karaliaus Dovydo palikuonį), tačiau Jo karingumas iš piešinių greitai išnyko. Kristus laikytas ir stebukladariu – tai iliustravo Jo lazda, įprastas to meto magų įrankis (vėliau ši detalė kėlė šiek tiek nepatogumų, nes tapo būtina paneigti bedievių teorijas, įrodinėjančias, kad Kristus buvo viso labo banalus fokusininkas).
Sutarus dėl aprangos, pradėta kurti Jėzaus veido bruožus – ir šis procesas užtruko net kelerius amžius. Ankstyvieji masėms prieinami Jo portretai skyrėsi gana žymiai, ypač krikščionybei skilus į dvi dalis. Iš esmės pati bažnyčia pradžioje skatino kurti Jėzaus atvaizdus pagal vidines krikščioniškų bendruomenių etnines ir fiziologines savybes, siekiant artumo bei aiškesnio identiteto su tikinčiaisiais.
Pasaulyje atsirado ir paplito gausybė Kristaus atvaizdo variacijų. Taip didžiausiame viduramžių krikščionių forposte Bizantijoje pagal pagoniškųjų graikų dievo Dzeuso ir romėnų dievo Jupiterio atvaizdus ant naujojo vienatinio Dievo ekvivalento Jėzaus veido VI amžiuje staiga sužėlė barzda, o plaukai pailgėjo iki pat pečių (tiesa, Bizantijoje jie buvo juodi, o Vakarų Europoje – raudoni, kaip Dievo Sūnaus simbolis).
Barzdos atsiradimą taip pat įtakojo ir tai, kad tų pačių graikų filosofai, laikomi išmintingiausiais pasaulio žmonėmis, nešiojo barzdas ir ilgus plaukus, kaip gilaus proto ženklą – o Jėzus Bizantijoje irgi buvo pradėtas laikyti išminčiumi. O štai Vakarų Europoje bebarzdžio Jėzaus vaizdinys išsilaikė iki pat XII amžiaus, kol barzda netapo universaliu vyro požymiu (o neretai bizantiška maniera nutapyti Jo atvaizdai su vešlia barzda ir ūsais buvo naikinami kaip „šventvagiški“).
Bažnyčios tėvai (ankstyvųjų viduramžių filosofai, sukūrę vertybinius krikščionybės bei teologijos kaip dvasinio mokslo srities pagrindus) praleido nemažai laiko, stengdamiesi proto galia atkurti Jėzaus išvaizdą, tačiau ir jų išvados smarkiai skyrėsi.
Ankstyvieji teologijos autoritetai Justinas ir Tertulianas, remdamiesi „Izaijo knygos“ teiginiu „Jis nebuvo nei patrauklus, nei gražus“ (Iz 53:2), bei Biblijoje aprašytu epizodu, kad Kristaus suimti atėjusiems kareiviams reikėjo išdaviko Judo pagalbos identifikuoti minioje esantį Dievo Sūnų, nes Jis niekuo neišsiskyrė iš kitų Jį supančių žmonių, tvirtino, kad Jėzaus išvaizda buvo „neįspūdinga“ bei „įprasta“. Tačiau šventasis Augustinas ir Žeromas teigė priešingai – anot jų, Jėzus buvo idealiai gražus veidu ir kūnu, „gražus kaip kūdikis, gražus ant Žemės, gražus Danguje“.
Vis dėlto nugalėjo „grožio“ šalininkai – ir Jėzus tapo gražus, aišku, kaip tai suprato to meto ikonografijos meistrai.
Galutinį tašką Jėzaus išvaizdoje padėjo Renesanso tapytojai, sukūrę naujus realizmo bei išraiškos standartus. Jėzaus atvaizdo etalonu tapo asmuo, pavaizduotas Leonardo da Vinci paveiksle „Paskutinė vakarienė“ (kartais – ir vokiečių tapytojo Albrechto Dürerio autoportretas, kritiškai vertinamas Vatikane dėl paties dailininko palankumo protestantams).
Dievo Sūnus galutinai pavirto blyškiaveidžiu blondinu su hipsteriška barzdele, ūseliais bei banguotais plaukais to meto Italijoje vyraujančias madas. Būtent tuo da Vinci sukurtu etalonu remiantis ir pradėti visame pasaulyje kurti Jėzaus atvaizdai, kuruos mes garbiname šiandien.
Dar ir dabar ginčijamasi, kas toks pozavo Leonardui da Vici tapant Jėzų. Vieni šaltiniai teigia, kad tai buvo genijaus pažįstamas kepėjas Alessandro Carissimo, kurio bent jau rankas dailininkas neabejotinai perteikė nutapytam Jėzui. Kiti – kad tai pats lietuviams iš teleserialo gerai pažįstamas Cesare Borgia. Treti šaltiniai remiasi paties dailininko užrašų knygutėje paminėta nuoroda „crissto: giovan conte“ – t.y., manoma, kad tai buvo eilinis jaunas kareivis Giovanni Conte. Renesanso tapytojai visiškai ignoravo tą faktą, kad Jėzus buvo Galilėjos žydas ir tikrovėje Jo išvaizda galėjo būti visiškai kitokia. Kaip jau buvo minėta, neišliko I amžiaus to regiono gyventojų vaizdų, tačiau išliko kaukolės, kuriomis Izraelio bei Britanijos mokslininkams pavyko rekonstruoti tipišką to meto Judėjos gyventojo veidą. Kuriuo remiantis galima daryti išvadą, kad tipiškas to meto žydas nebuvo skandinaviškos išvaizdos blondinas. Tai buvo plataus veido ir stambios nosies, tamsios ir šiurkščios odos žmogus. Garbiniuotus plaukus jis nešiojo trumpus, o akys jo buvo rudos.
Ir nebuvo aukštas – vidutinis tų laikų gyventojų ūgis siekė vos 165 cm. Teoriškai Dievo Sūnaus tėvynainiai, o greičiausiai ir Jis pats panešėjo į šiuolaikinį palestinietį. Teoriškai Jis galėjo turėti šviesesnę odą (kaip dabartinis Sirijos diktatorius Bashiras al-Assadas, ganėtinai panašus į šiuolaikinį italą ar graiką), tačiau Dievo Sūnus daugiau laiko praleido gryname ore, ir pagal tenykštį klimatą turėjo būti stipriai įdegęs.
Tačiau koks gi skirtumas, kaip iš tikrųjų atrodė Dievo Sūnus? Bažnyčios tėvai vieningai sutarė teiginiu, kad Jėzus gali žmonėms pasirodyti bet kokiu – ir tada praranda prasmę tikslas falsifikuoti Jėzaus atvaizdą, nes žmonės visais laikais įsivaizdavo Dievo Sūnų taip, kaip norėjo Jį įsivaizduoti. Ar išties svarbu žinoti, kad Kristus buvo žemaūgis ir rudaakis, ar aukštas blondinas?
Žymiausias viduramžių krikščionybės filosofas Tomas Akvinietis aiškiai įrodė, kad niekas nepraeina taip greitai, kaip fizinis grožis, ir tik siela yra amžina. Ar išties svarbu, kokia buvo pozuotojo profesija – kepėjas, kirpėjas ar kareivis? Galų gale, pats Jėzus buvo dailidės sūnus, ir ne turima profesija, bet jos pasiekimai parodo žmogaus vertingumą šiame pasaulyje. Manau, kiekvienam ateistui yra aišku, kad norint atsikirti Gėrį nuo Blogio nėra reikalingas griežtas kanonizuotas vaizdas, ypatinga vaizduotė ar minčių ekvilibristika.
Tame ir slypi visas Vienatinio Dievo grožis – tikintieji niekada nesimeldžia konkrečiam žmogui, skirtingai nuo autokratiniuose ir tironiškuose režimuose išugdytų ateistų. Todėl ir Jėzus visada atrodys taip, kokiu norisi Jį matyti. Jis yra tik kryptis, kuria, Jo aiškiai išsakytomis aiškiomis parabolėmis veda tiesiausias kelias į Rojų.
Nes ten, anksčiau ar vėliau, mes visi prie Jo veido prisiliesime ir pamatysime, koks Jis buvo iš tikrųjų – tuo tai jau tikrai galite neabejoti. Ir bent jau tada suvoksime, kas iš tiesų buvo svarbiausia mūsų žemiškajame gyvenime.
