Rostoko teismo prašymu psichiatrai ištyrė 95 metų Huberto Zafke sveikatą ir šią savaitę paskelbė jį pakankamai psichiškai nuovokiu, kad vyras galėtų būti teisiamas už tai, kad prisidėjo prie 3681 žmonių nužudymo.
Laukia teismas
Okupuotoje Lenkijoje veikusioje vokiečių mirties įstaigoje H.Zafke dirbo mediku. Jis tvirtino, kad neturėjo nieko bendro su maždaug 1,2 mln. stovykloje įvykdytų žydų ir kitų žmonių žmogžudystėmis.
Anksčiau šiais metais žemesnės instancijos teismas pripažino senolį nepakaltinamu, tačiau dabar situacija pasikeitė ir jau pavasarį vokiečiui gali tekti sėsti ant kaltinamųjų suolo.
Kaltinime teigiama, kad kaliniai medicininiame Aušvico koncentracijos stovyklos bloke – toje stovyklos dalyje veikė dujų kameros – buvo žudomi H.Zafke budėjimų metu.
H.Zafke yra kaltinamas už tai, jog žinojo, kad dirba mirties stovykloje ir „rėmė šios mirties stovyklos veiklą.“
1948 metais Lenkijos teismas vyrą trims metams kalėjime nubaudė už tai, kad jis priklausė SS. Atsėdėjęs šį laiką H.Zafke grįžo į Vokietijos Noibrandenburgo miestą.
H.Zafke dirbo ir tuomet, kai traukiniu iš Nyderlandų Vesterborko koncentracijos stovyklos į Aušvicą buvo atgabenta Anne Frank. 1944 metų rugsėjo 5 dieną atvykusiu traukiniu buvo atgabenti 498 vyrai, 442 moterys ir 79 vaikai.
Vėliau mergina buvo perkelta į Belseno koncentracijos stovyklą, kurioje 1945 metais ir užgeso jos gyvybė.
A.Frank dienoraštis, kuriame ji rašė apie gyvenimą besislapstant nuo nacių, tapo labiausiai širdį draskančia Holokausto knyga.
Buvo Aušvice – rėmė žudymus
H.Zafke buvo įvardintas kaip medikas, tačiau dažniausiai tokie darbuotojai Aušvice nesirūpino gyventojų sveikata. Vietoj to, jie pildavo „Zyklon B“pesticidų kristalus į dujų kambarius, kad atimtų jų gyvybę.
Šiuo metu H.Zafke gyvena Gnevkovo kaimelyje, kuris yra į šiaurę nuo Berlyno. Prie „Hitlerio jaunimo“ jis prisijungė dar būdamas paauglys, kai gyveno savo gimtajame Šėnau mieste, kuris dabar priklauso Lenkijai.
H.Zafke buvo ūkininko sūnus. Jis ėjo į mokyklą ir agrikultūros kolegiją, nes ketino sekti savo tėvo pėdomis.
1933 metais, būdamas 13 metų, jis prisijungė prie „Hitlerio jaunimo“, o praslinkus šešiems metams tapo SS narys.
Dirbti koncentracijos stovykloje vyras išmoko Dachau. Tai buvo pirma nacių stovykla, kurioje per 12 metų buvo nužudyta 36 tūkst. žmonių.
Kaip jaunesnysis būrio vadas – toks rangas dažniausiai būdavo suteikiamas potencialiems ateities pareigūnams – H.Zafke atvyko dirbti į Aušvicą 1944 metų vasarą.
Jisai yra kaltinamas už tai, kad prisidėjo prie 3681 aukų nužudymo nuo 1944 metų rugpjūčio 14 dienos iki rugsėjo 14 dienos.
„Jis nėra kaltinamas už kažkokią konkrečią žmogžudystę, tačiau už tai, kad buvo nacių žudymo mechanizmo dalis ir taip padėjo jam funkcionuoti“, – sakė prokuroras.
1945 metų sausio 27 dieną Aušvicą išlaisvino Raudonoji armija. Dabar ši diena yra žinoma, kaip pasaulinė Holokausto diena. Bet H.Zafke jau buvo pasprukęs į Vakarus, kur pakliuvo į britų rankas.
Vėliau jis buvo perkeltas į Lenkiją, kur 1948 metais jam buvo skirta įkalinimo bausmė už narystę SS ir darbą Aušvice.
Tuomet H.Zafke sugrįžo į Vokietiją ir sukūrė šeimą. Jis Gnekove užaugino keturis sūnus.
Vyras sukūrė karjerą gamindamas ir pardavinėdamas agrikultūros produktus, tarp jų ir pesticidus.
Gnekovas yra įsikūręs buvusioje Rytų Vokietijoje. Kai sugriuvo Berlyno siena ir Lenkijoje, Rytų Vokietijoje bei Sovietų Rusijoje esantys archyvai tapo pasiekiami, vyras pakliuvo į nacių medžiotojų radarą.
Atsiradęs precendentas
2011 metų verdiktas Johnui Demjanjukui, kuris anksčiau buvo okupuotoje Lenkijoje veikusios Sobiboro mirties stovyklos sargas, nutiesė kelią H.Zafke teismui.
J.Demjanjukas buvo nuteistas kalėti penkerius metus už tai, kad prisidėjo prie 28 tūkst. olandų žydų nužudymą.
Tai buvo pirmas kartas, kai prieš kaltinamąjį nereikėjo konkrečių liudininkų parodymų: vien tas faktas, kad jis dirbo stovykloje, buvo priežastis, kurios užteko jį pripažinti kaltu.
H.Zafke neneigia, kad dirbo Aušvico stovykloje, tačiau jis tvirtina: „Aš nieko negirdėjau, nieko nemačiau ir nieko nenužudžiau.“
„Išgyvenusiesiems Aušvico pragarą visa tai yra susiję su teisingumu, o ne kerštu. Teisingumas turėjo laukti dešimtmečius“, – sakė tarptautinio Aušvico komiteto viceprezidentas Cristophas Heubneris.
„Tie nusikaltėliai būdami SS nariais užtikrino, kad Aušvico naikinimo stovykla sklandžiai veikė, o Europos žydų šeimos pražūdavo dujų kambariuose. Per daugelį metų šie žmonės neišsivystė visiškai jokio kaltės jausmo.
Tad šie teisiniai procesai visų pirma yra klausimas vokiečiams: kam iš tiesų skirta jūsų užuojauta?“, – sakė C.Heubneris.
Anksčiau šiais metais kalėti keturis metus buvo nuteistas kitas Aušvico sargybinis. 94 metų Oskaras Groeningas buvo kaltinamas prisidėjęs prie 300 tūkst. žmonių nužudymo.
