Rūta Vanagaitė Lietuvoje sukėlė tikrą audrą, kai pristatė knygą apie Antrojo pasaulinio karo metu lietuvių vykdytas žydų žudynes. Panašiai Lenkijoje šiuo metu puolamas ir vienas jaunas filosofas.

Vos spėjo 30-mečio vienos Vroclavo gimnazijos etikos mokytojo Miroslawo Tryczyko knyga „Mirties miestai. Kaimynų įvykdyti žydų pogromai“ pasirodyti prekyboje, kai su pedagogu nustojo sveikintis net kolegos ir kaimynai.

M.Tryczykas Lenkijoje dabar vadinamas tautos išdaviku, šmeižiančiu tėvynę.

Bet knyga turėtų būti aktuali ir Lietuvos istorikams, nes joje aprašomos žudynės, vykdytos su mūsų kraštu besiribojančiame Palenkės regione.

Atsiminė senelio laikrodį

M.Tryczykas teigia tokios knygos neplanavęs – jis tenorėjo atskleisti savo šeimos paslaptis. Prieš penkerius metus jauną vyrą pribloškė žinutė laikraštyje, kad jo senelio namo pašonėje, kaimelyje prie Baltarusijos pasienio, buvo atkasta masinė vietos ir Vengrijos žydų kapavietė.

Vaikinas akimirksniu prisiminė senelio padovanotą sidabrinį laikrodį su hebrajišku įrašu ir dėžutę su rusiškais, vokiškais bei vengriškais pinigais.

Atgimė ir prisiminimai apie velionių senelio bei tėvo panieką žydams. Atgijo senelio pasakojimai, kad karo metu naciai gyveno jo name, o jis tuo savotiškai didžiavosi.

Senelis mirė, kai M.Tryczykas dar buvo mažas, o jo tėvas niekada neatsakydavo į klausimus apie laikrodį ir pinigus. Tokius pasikalbėjimus visada kategoriškai nutraukdavo mama – esą tėvas „ir taip prisikentėjo“.

Pradėjo tirti archyvus

M.Tryczykas nenustygo vietoje. Jis pasiėmė nemokamas atostogas ir nuvyko į Tautos atminties instituto (TAI) filialą Balstogėje. Vartydamas archyvus jis siekė išsiaiškinti, ar kur nors yra minimi jo giminaičių nusikaltimai.

Tokių įrodymų vyras nerado, bet sugalvojo parašyti knygą apie žydų pogromus. Filosofas pastebėjo, kad Lenkijos visuomenė iki šiol vengia apie juos kalbėti, o tikrieji žudynių mastai neskelbiami.

Galiausiai M.Tryczyko atradimas, kad vien Palenkės regione 1941-43 metais žydų pogromai buvo įvykdyti 128 gyvenvietėse ir kad kaimynus žudė patys lenkai, sukėlė šoką.

Mat iki tol atvirai buvo kalbama tik apie vieną pogromą – 340 žydų sudeginimą Jedvabnės kaime. Apie kitų žudynių aukas neužsimenama – jos niekaip neįamžintos.

Labiau bijojo lenkų

TAI dokumentai liudija, kad kai kuriose gyvenvietėse žydai net mokėdavo vokiečių kareiviams, kad pastarieji juos saugotų nuo lenkų susidorojimo. Yra išlikę ir lenkų skundų vokiečiams dėl to, kad nacių kareiviai neleidžia susidoroti su žydais.

Didžiausi pogromai vyko pirmaisiais karo mėnesiais, kai Lenkiją okupavę vokiečiai nužygiavo toliau į Rytus, o jų atstovai dar tik kūrė vietinę administraciją. Tokiame chaose pradėjo kurtis vietos apsaugos būriai, kurie šaudė ir komunistus, ir žydus.

M.Tryczykas teigia, kad pogromus lėmė ne tik gandai apie žydų pagalbą tremiant lenkus į Sibirą ar noras pasipelnyti, bet ir fašistinių bei nacionalistinių partijų populiarumas Palenkėje.

Vietos fašistai dar prieš karą organizavo žydiškų parduotuvių boikotus ir užpuolimus. Radikalai atvirai kaltino žydus dėl visų ekonominių problemų, ragino vyti juos iš šalies ir gyrė Vokietiją.

Nacius daug kur pasitiko su orkestru ir gėlėmis, o pirmieji žydų pogromai neretai buvo rengiami kartu. Pirmosiomis aukomis tapo NKVD ir sovietinei milicijai talkinę žydai, bet vėliau jau buvo žudomi visi.

Nacių kareiviai dažniausiai pasyviai stebėdavo žudynes ir jas fotografuodavo – buvusius kaimynus skerdė ir plėšė lenkai.

Vaikus daužė į akmenis

Pogromams dažniausiai vadovaudavo vietos elitas – mokytojai, gydytojai, policininkai, kunigai.

Žudynės neretai buvo paverčiamos savotišku spektakliu – gyventojai linksminosi žiūrėdami, kaip žydai yra verčiami valgyti žolę, lakstyti stiklo šukėmis nuklotu taku, bristi per upę ir joje skęsti.

Kai kur visų pirma buvo išžudomi vyrai, o po to prasidėdavo masinis moterų prievartavimas. Moterys neretai būdavo paverčiamos vergėmis – jos turėdavonemokamai dirbti ūkininkų laukuose, nors tai jų neišgelbėdavo nuo vėlesnės prievartos ir mirties.

Aukas kaimiečiai uždaužydavo kirviais, kastuvais, dalgiais, net kaldami į galvas vinis. Mažus vaikus tėkšdavo į sieną ar akmenį ar net užkasdavo gyvus. Vienoje gyvenvietėje policininkas, taupydamas šovinius, žydų vaikus sustatydavo į eilę, kad galėtų vienu šūviu nušauti iš karto dešimt mažamečių. Iš pradžių žydai buvo žudomi bet kur, bet vėliau kaimiečiai suprato: gabenti aukų kūnus užtrunka. Tada ėmė liepti žydams patiems išsikasti duobes ir aukas žudydavo jose.

Dar vėliau padaryta išvada, kad geriausia žudyti deginant, nes tada nereikia nieko užkasinėti ir nesklinda negeri kvapai.

Tam kaimiečiui, kuris leisdavo žydus sudeginti savo tvarte, buvo nemokamai išskiriama mediena, padedama atstatant tvartą, priskiriami darbo vergai.

Teismai palankūs, aukos užmirštos

Dalis pogromų organizatorių – apsaugos būrių aktyvistų – vėliau įsidarbino nacių administracijoje, dalis įstojo į Armijos Krajovos partizanų būrius.

Po karo šalyje įsigaliojus socialistinei santvarkai, Palenkėje prasidėjo komunistų ir žydšaudžių teismai. Tie, kurie žudė komunistus ir sovietų karius, būdavo baudžiami žiauriai, bet daugelis žydšaudžių išsisuko.

Net keturi penktadaliai kaltinamų žydšaudžių buvo išteisinti, nes, anot M.Tryczyko, dalis teisėjų buvo nacionalistinių pažiūrų ir į siaubingus nusikaltimus žiūrėjo pro pirštus.

Aukų kapavietės nebuvo įamžintos, o kai kur net buvo įrengti šiukšlynai. Jedvabnėje prieš 15 metų vyriausybė pastatė paminklą aukoms, tačiau vietos gyventojai kasmet boikotuoja rengiamus minėjimus.

Nepatenkinti net vietos kunigai – jie tvirtina, kad paminklas pykdo tikinčiuosius ir žemina Lenkiją.

Abejingi nužudytųjų atminimui ir istorikai, atsisakantys gvildenti skaudžią temą. Vienas garsus Balstogės istorikas M.Tryczykui pareiškė jau seniai žinojęs apie masinius žydų pogromus, tačiau apie tai nerašęs, kad neužsitrauktų tėvynainių pykčio ir nesusigadintų karjeros.

Lenkiją drebina nauja knyga apie žydų pogromus