Po Trečiojo reicho kapituliavimo Vokietijoje bei jos okupuotų Europos šalių teritorijose liko daugybė Sovietų Sąjungos piliečių. Daugiausia tai buvo darbams išvaryti „ostarbaiteriai“ ar nuo komunistų bėgę vyrai ir moterys, kuriuos sovietai panūdo susigrąžinti steigdami „grįžimo į tėvynę“ punktus tiek savo įtakos zonoje, tiek Vakarų sąjungininkų administracijai pavaldžiuose sektoriuose. Punktuose raginti registruotis visi, kad prieš prasidedant karą gyveno SSSR.
Kažkas registravosi savanoriškai ir buvo sugrąžintas į pragarą, kažkas bandė slapstytis ir to išvengė. Į atskirą „probleminę grupę“ pateko tie, kas būdami svetur susituokė su užsienio piliečiais, ar net susilaukė bendrų vaikų.
Sovietų valdžios požiūriu svetimšaliai gražintinų asmenų sutuoktiniai buvo bereikalingas balastas, tad pasitelkus propagandą mišrios šeimos imtos skaldyti pačiais fantastiškiausiais pažadais.
Raginta „užbraukti praeitį“ pripažinus, kad „fašistų vergovėje“ sudaryta santuoka nėra pilnavertė, kad teisiškai ji negalinti galioti, apeliuota į sovietinį patriotizmą, „tarybinio žmogaus sąžinę“. Tarp ostarbaiterių platintuose agitaciniuose lapeliuose buvo patariama nepasiduoti „akimirkos silpnumui“, negadinti sau gyvenimo dėl neatsakingo poelgio. Sutikimas grįžti į „po kelių metų suklestėsiančią“ SSSR automatiškai reiškė, kad jokios santuokos nebūta! Tokiu būdu sovietai „anuliavo“ ne tik vedybas su vokiečiais ar prancūzais, bet ir su lenkais, čekais, slovakais, kitų socialistinių, „broliškų“ tautų atstovais.
Dalis sovietų ostarbaiterių, susivilioję pokario rojaus pažadais, nutraukė visus šeimyninius ryšius ir grįžo. Kita dalis, savo pačių laimei, nesileido į jokias kalbas. Buvo ir tokių, kurie iškėlė sąlygą važiuosią namo tik su antrąja puse. Nereikia nė sakyti, kad vos kirtus sieną daugelis šių šeimų buvo represuotos kaip „užsienio šnipai“ ir „tėvynės išdavikai“. Nepaisant visų pažadų „suprasti ir užmiršti“, vedybų su užsieniečiu faktas saugumo kartotekose figūravo kaip juoda dėmė.
1947 m. Stalinas nusprendė įstatymiškai uždrausti Sovietų Sąjungos piliečiams tuoktis su svetimšaliais.
Tais pačiais metais priimtas ir garsusis potvarkis. Mat, paaiškėjo, kad Rytų ir Vidurio Europoje dislokuoti „armijos išvaduotojos“ kariai vis dažniau kreipiasi su prašymais leisti jiems vesti vietos gražuoles. Ne tik kariai, bet ir diplomatinio korpuso atstovai, kiti dirbti į užsienį komandiruoti asmenys. Pasitaikydavo ir visiškai priešingų atvejų, kai SSRS dirbę užsieniečiai norėjo vesti vietos merginas. Bene labiausiai išgarsėjo amerikiečių pasiuntinybės Maskvoje darbuotojo Roberto Charleso Tuckerio istorija. Jis 1946 m., dar prieš priimant garsųjį įstatymą, susituokė su SSRS piliete. Pasibaigus darbo sutarčiai Tuckeris turėjo grįžti į gimtinę, bet be žmonos, nes ji tiesiog negavo vizos. Tiesa, tuoktis su užsieniečiu vis dėlto galėjai atsisakęs SSRS pilietybės, tačiau Stalino laikais tai faktiškai reiškė bilietą į lagerį.
Skelbta, kad už svetimšalių ištekėjusios, užsienyje gyvenančios sovietų moterys nesijaučia laimingos ir saugios. Esą žalą patiria ne tik materialinė jų gerovė, bet ir psichika. Tačiau tikroji šio „rūpestingumo“ priežastis slypėjo baimėje, kad svetur išvykusieji pamatys kur kas geresnį gyvenimą ir beviltišką „pažangiausios pasaulio valstybės“ atsilikimą. Taigi už SSRS ribų stengtasi išleisti tik itin patikimus, MGB (vidaus saugumo ministerija) patikrintus žmones, o ne tuos, kuriais „be jokios abejonės, pasinaudos užsienio žvalgyba“.
Amerikiečiui Tuckeriui pasisekė. Jis pasirūpino savo darbo sutarties pratęsimu ir iki pat žmonai gaunant leidimą emigruoti gyveno su ja Maskvoje. Ne tokiems garsiems įsimylėjėliams paprastai viskas baigdavosi ne taip laimingai: vieniems neleista išvažiuoti iš šalies, kitiems – į ją įvažiuoti!
Įstatymas, draudžiantis sovietų piliečių santuokas su užsieniečiais, buvo atšauktas netrukus po Stalino mirties 1953 m. Atrodytų, čia būtų galima dėti tašką, tačiau pats atšaukimas beveik nepalietė begalės nerašytų trukdžių. Vedybos su svetimšaliais, ypač – iš kapitalistinių šalių, ir toliau visuotinai smerktos, jų kelyje iškildavo tyčia kuriami biurokratiniai barjerai, dažnu atveju domėjosi KGB. Už geležinės uždangos siekiančios išsprūsti nuotakos įtartos viskuo, kuo tik buvo galima įtarti, tik ne nuoširdžiais jausmais būsimajam vyrui!
