Mergina įsiminė viską, ką matė pati ir ką jai pasakojo artimieji, rašė ant popieriaus skiaučių, maišinio audinio atraižų, kalė atmintinai. O kai viskas baigėsi, dar kartą perrašė į švarraštį. Pirmą kartą M.Rolnikaitės knyga „Turiu papasakoti“ apie gyvenimą gete ir Strazdamuižos ir Štuthofo koncentracijos stovyklose išleista septintajame dešimtmetyje.
Neseniai Rusijos leidykla „Samokat“ išleido visą autorinę dienoraščio teksto versiją. Interneto portalo Lenta.ru korespondentė Natalija Kočetkova susitiko su M.Rolnikaite.
Tėvas baigė Rygos gimnaziją, norėjo tapti teisininku. Jis juo tapo. Bet studijuoti nutarė Vokietijoje. Ten buvo dvi dešimtys aukštųjų mokyklų. Jis padavė prašymus visoms ir visos atsisakė jį priimti. Tačiau tėvas buvo labai darbštus ir apskritai manė, kad niekada neverta nuleisti rankų. Jis nuvyko pas vieno tų universitetų vadovą. Pasakė, kad yra iš Lietuvos ir nori mokytis. Tas jo abejingai klausė, bet kai tėvas pasakė, kad yra iš Lietuvos, pašnekovas pagyvėjo ir tarė: „Vakar mes susiginčijome su draugu, kad Lietuva ir Latvija – tai ta pati šalis.“ Tėvas pasakė: „Jokiu būdu – tai skirtingos šalys.“ Jis prisiminė, kad kišenėje turi tėvų laišką, ant kurio voko užklijuotas lietuviškas pašto ženklas. Jis parodė voką, pašto ženklą iškirpo, universiteto vadovas laimėjo lažybas ir tėvas buvo priimtas laisvuoju klausytoju. Vadinasi, pašto ženklas lėmė jo likimą.
Po to jis uoliai mokėsi, be to, pats užsidirbdavo pragyvenimui: dirbo ir repetitoriumi, ir kroviku. Jo gyvenimo moto buvo toks: „Kas pasakė, kad kiekvieną diena reikia pietauti?“ Suvalgė duonos riekę su raugintu agurku – ir užtenka. Taip jis baigė universitetą ir apsigynė daktaro disertaciją. Užbėgdama už akių pasakysiu, kad kai jau mūsų dienomis keletą kartą viešėjau Vokietijoje – susitikdavau su skaitytojais, – Hamburge po susitikimo prie manęs priėjo gerokai pagyvenęs žmogus. Jis pasakė miestelio prie Leipcigo, iš kurio jis kilęs, pavadinimą: „Mes turime jūsų tėvo disertaciją. Suprantu, kad pas jus ji neišliko.“ Ir jis man davė tris egzempliorius: vieną vyresniajai seseriai, antrą man ir trečią Žydų muziejui.
Kad būtų pripažintas jo vokiškas diplomas, tėvas turėjo eksternu išlaikyti egzaminus Kaune. Tuo metu jam pasiūlė tapti žydų mokyklos Raseiniuose direktoriumi. Jis mėgo pasakoti, kaip viskas vyko. Tėvas labai anksti pražilo. Tamsaus tėvo neprisimenu – tik iš fotografijų. Iš jų matyti, kad jis dar jaunas. Jis susitiko su mokyklos taryba, jį klausinėjo įvairiausių dalykų. Staiga pakilo vienas senas žydas ir tarė: „Yra trys dalykai, kurie atneša nelaimę – višta, kuri gieda kaip gaidys, gojus, kuris kalba žydiškai, ir žydas, kuris nešioja ūsus be barzdos“. Tėvas juokėsi.
Jis gerbė senelį. Jis ir jo brolis per Velykas pavalgydavo iškilmingą vakarienę, išgerdavo priklausomas taureles, ir viskas.
O per karą mes su tėvu pasimetėme. Jis kariavo lietuviškojoje divizijoje.
Mamos vardas Taibė išverstas reiškia „balandė“. Ji išties buvo balandiško charakterio. Ji rūpinosi mumis – buvome keturi vaikai.
Tėvas vis svajojo išsiveržti iš miestelio, bet iš pradžių turėjo gauti teisę verstis teisininko praktika. Kurį laiką jis dirbo advokatu. Vis svajojo, kad mes su seserimi vyksime mokytis į Paryžių. Ten gyveno jo brolis – taip pat teisininkas, labai autoritetinga asmenybė. Jį sušaudė. Ant namo, kuriame jis gyveno, yra memorialinė lenta. Sesuo trejais metais už mane vyresnė – ji taip pat svajojo, kad išvažiuos, kai baigs gimnaziją, o aš – progimnaziją. Bet čia atėjo sovietų valdžia ir viską už mus išsprendė.
- Ar teisingai suprantu, kad to meto Lietuvoje dauguma gyventojų kalbėjo lietuviškai, lenkiškai ir jidiš?
– Lenkiškai tik Vilniuje. O šiaip – žydiškai ir lietuviškai. Lenkiškai, kai Stalinas grąžino Lietuvai Vilnių. Bet aš blaškiausi nuo kalbos prie kalbos. Rusų kalbos manęs niekas niekada nemokė. Lietuvių mokiausi mokykloje – tai buvo atskiras mokomasis dalykas. Koncentracijos stovykloje, be vokiškų komandų ir įžeidinėjimų, nieko daugiau negirdėjau. Manęs dažnai klausia, kokia kalba rašiau dienoraštį. Jidiš. Aš juk supratau, kad mus sušaudys.
Juodraščiuose aš fiksavau tai, kas atsitiko, ką man papasakojo, ko dar nebuvau užrašiusi. Vėliau rašiau beveik iškart į švarraštį. Vilnius buvo lenkiškas. Pas mus mokykloje kabėjo Lietuvos žemėlapis. Punktyrine linija buvo pažymėtas didelis gabalas Vilniaus krašto ir parašyta: „Laikinai okupuota lenkų.“ Laikinoji sostinė buvo Kaunas. O vėliau, kai Stalinas užėmė Lenkiją, Vilnių grąžino Lietuvai. Bet Vilnius vis tiek buvo lenkiškas miestas – žydiškas ir lenkiškas. Aš supratau, kad jei ras tuos lapelius, parašytus lietuviškai, – sudraskys, o jei žydiškai – išsaugos.
Suvaryti į getą, atsidūrėme rajone, iš kurio visi buvo arba išvyti, arba sušaudyti, mes patekome į svetimus butus. Man padovanojo storą buhalterinę knygą. Išbraukiau „debetas“ ir „kreditas“ ir rašiau joje. Manęs vis klausinėjo: „Maša, ar tai užrašei? Ar užrašei, kad šiąnakt tas ir tas atsitiko?“ Būnant 14-15 metų suprasti, kad kiekvieną naktį gali ateiti tavęs, – ne lengviausia.
- Kaip jūs tai pakėlėte emociškai?
-
Pirmasis įsakymas skelbė, kad visi turi dirbti. Nėra pažymėjimo – naktį išveda sušaudyti visą šeimą. Po to Franzas Mureris, mūsų vyriausiasis budelis, sugalvojo, kad reikia amatininkų. Amatininkai turi gyventi pirmajame, tai yra mūsų, gete, o visi kiti – antrajame. Kas neturi antspaudėlio, privalo persikelti į antrąjį getą, o tame gete gyvenantys amatininkai bus perkelti čia. Nuolatiniai patikrinimai. Kaip galėjai negalvoti apie mirtį, kai išvedė tuos kaimynus, anuos... Bet buvo ir pasipriešinimas. Įvairių pažiūrų žmonės – komunistai, sionistai – susivienijo dėl bendros kovos su priešu, o savo nesutarimus atidėjo vėlesniam laikui.Visi dirbo. Aš taip pat dirbau. Iš pradžių daržuose – buvo didžiuliai daržai. Suskaičiavau: nutempdavau apie 108 kibirus per dieną. Ten – atgal, su tuščiais – bėgte.
- Ar dar kas nors vedė tokius užrašus?
– Buvo dar vienas žmogus, kuris rašė dienoraštį, – jis dirbo bibliotekoje. Galbūt jis kur nors net išleistas. Suprantate, Lietuvos gimnazijoje visi buvo labai sentimentalūs. Mums patiko rašyti dienoraščius ir ką nors vienas kitam atminimui. Vyresnės merginos turėjo prabangius dienoraščius – su odiniais viršeliais. Mano vyresnioji sesuo turėjo netgi su spynele – ji slėpė nuo manęs savo paslaptis. Buvo įprasta rašyti: ką per pamoką pakvietė atsakinėti, kokį pažymį parašė, kas atsitiko per dieną, kokia draugė paslaptį atskleidė.
Aš dar turėjau nuodėmę eilėraštukus kurti. Dainavimo mokytojas į muzikos pamoką atsinešė Ludwigo van Beethoveno Šeštąją simfoniją, uždėjo plokštelę, pagrojo ir paprašė iki kitos pamokos išdėstyti savo įspūdžius. Pusė klasės pasakė, kad pamiršo, o aš tą pačią dieną, viską metusi, ėmiau rašyti. Eilėmis. (Juokiasi.) Kai perskaičiau, mokytojas paprašė palikti sąsiuvinį jam atminimui. Aš pasakiau: „Aš jums perrašysiu.“ Ir perrašiau švariai: „O muzika!!! Laiškas mokytojui.“ Ir padovanojau. Tokie mes buvome.
- Kaip jus perkėlė į getą? Jūs juk tuo metu jau gyvenote Vilniuje?
– Aš viską prisimenu! Nors būčiau linkusi daug ką pamiršti, negrįžti ir nepasakoti apie tai. Mes gyvenome Vilniuje, sesuo jau buvo gavusi brandos atestatą, aš baigiau septynias klases. Mama nusprendė: maža kur mus išveš – reikia dokumentų. Buvo pirmosios okupacijos dienos, mes dar neįsivaizdavome, kas mūsų laukia, todėl reikėjo nueiti į mokyklą ir paimti mūsų dokumentus. Į mokyklą turėjau eiti aš – sesuo jau buvo panelė, jai eiti buvo pavojinga. Nors buvo įstatymas: jei vokietis turi reikalų su žyde, jis teršia rasę, už tai mirties bausmė. Aš, vilkėdama mokyklinę uniformą, su portfeliuku patraukiau į gimnaziją mūsų dokumentų.
Man kelią pastojo bendraklasis: „Kur eini? Lauk iš čia! Komjaunuolius ir žydus išmetė!“ Tuo metu laiptais leidosi Henrikas Jonaitis, jis mums dėstė fiziką ir matematiką. Pamatė, kas vyksta, paėmė mane už rankos ir nuvedė į kanceliariją, surado atestatą, pažymėjimą, paskui palydėjo. Paklausė, kaip reikalai. Atsakiau, kad pasimetėme su tėvu ir likome vienos. Jis pasakė: „Aš pas jus užeisiu.“
Užėjo. Po to pradėjo mus nuolatos lankyti. Dar iki geto vokiečiai dažnai rengė gaudynes – gaudė gatvėse, laužėsi į butus. Mieste buvo sustiprintas patruliavimas. Tuomet H.Jonaitis ateidavo pas mus nakvoti. Mama jam paklodavo lovą tėvo kabinete. Toliau – prieškambaris, valgomasis, koridoriukas, mūsų su seserimi kambariai ir bendras miegamasis. Jis, vilkėdamas pižamą, vokiečiams atidarydavo duris. Palikdavo atviras kabineto duris, kad būtų matyti, jog jis tik ką pakilo iš lovos. Sakydavo: „Jokių žydų čia nėra.“ Ir toliau neleisdavo. O mes gulėdavome didžiulėje dvigulėje lovoje ir drebėdavome iš baimės.
H.Jonaitis gaudavo pagal kortelę margarino ir atnešdavo mums. Žydams buvo uždėta kontribucija – jis atvėrė piniginę ir išėmė 200 rublių. Mama sako: „Bet juk tai visa jūsų alga.“ Jis atsakė: „Aš išgyvensiu, o tai galbūt išgelbės bent vieną žmogų.“ Aš suspėjau jį nufotografuoti. Jo namuose kilo gaisras ir viskas sudegė, o aš išsaugojau jo fotografiją.
- Ar daug kas ryždavosi padėti kaip H.Jonaitis?
– Žinoma, buvo. Bet negalima pasakyti, kad tai buvo masinis reiškinys. Kunigas Juozas Stakauskas ir vienuolė Marija Mikulska išgelbėjo dvylika žydų, tarp jų mano seserį ir vieną devynmetį berniuką, kuris dabar Amerikoje žinomas dailininkas. Jie Teisuoliai, kaip ir H.Jonaitis.
- Papasakokite, kaip atsirado Strazdamuižos himnas.
– Stovykloje dirbau statybose, po to fabrike – turėjau daug specialybių. Latviai sekmadieniais dirbdavo pusę dienos, tad ir mes pusę. Bet kad žydai konclagerininkai dirbtų pusdienį? Šito nebus! Todėl mes turėjome žygiuoti po stovyklą ir vokiškai dainuoti: „Mes buvome pasaulio viešpačiai, dabar mes pasaulio utėlės“. Aš neištvėriau. Ir sukūriau: „Mes, Strazdamuižos žydai, kuriame naują Europą, mūsų darbai įvairūs, bet vargų daug.“ O iš kur paėmiau melodiją, – nežinau. Nieko panašaus anksčiau nebuvau girdėjusi. Matyt, taip „išsižygiavo“.
- Ar vėliau kūrėte dainas?
– Ne, tik verčiau. Aš dirbau Filharmonijoje, verčiau visas sovietines dainas į lietuvių kalbą. Turiu apie šimtą vertimų.
– Jums teko išmokti daugelio darbų. Kokių? Daržus prižiūrėjote, statybose dirbote. Kas dar?
– Kai baigėsi daržų sezonas, mane pasiuntė valyti kareivinių. Labai kūrybingas ir švarus darbas! Bet aš turėjau būti patenkinta – juk mes badavome. Nieko įsinešti į getą nebuvo galima. Kai dirbau daržuose, šeimininkas pasakė: „Jeigu suvalgysite morką arba žirnelį, kol ravite, – atleisiu. Jeigu išsinešite – iš karto pranešiu.“ O maži vaikai tokiomis akytėmis į mus žiūrėdavo, kai aš ar mama grįždavome namo. Negalėdavau ištverti. Prieš įeinant į getą mus apieškodavo. Ir mes išmokome siūti šimtasiūles, kuriose siūlės buvo taip susiūtos, kad galėjome į jas prisipilti miltų arba kruopų. Jų neužčiuopdavo.
Aš neturėjau medžiagos tokiam drabužiui. Bet bėda visko išmoko – pasisiuvau šalikėlį, į kurį buvo galima įsprausti kelias bulves ar morkas. Nepakeliama buvo žiūrėti į alkanus vaikus.
Vėliau dirbau baldų fabrike. Poliravau paviršius. Politūrą darbininkai išgerdavo, o aš tryniau. Rygoje iš pradžių dirbau statybose – skaldžiau akmenis. Patinka? Ne? (Beldžia lazdele į grindis.) Tai tų laikų aidas. Pirmasis signalas buvo, kai statybose ant manęs užlėkė vagonėlis su akmenimis.
- Kaip pervežė į stovyklą?
– Prisimenu, mus išrikiavo, atvežė į Strazdamuižą. Mane iš pradžių paskyrė į statybas, paskui perkėlė į fabriką. O kai jau buvo girdėti sprogimai – tuoj tuoj ateis Raudonoji armija, o Hitleris įsakė nepalikti nei gyvų, nei mirusių, – mus nutarė evakuoti. Mes turėjome du prižiūrėtojus – Hansą didįjį ir Hansą mažąjį. Jie taip pat buvo kaliniai, bet jie buvo mūsų viršininkai ir iš mūsų tyčiojosi. Mažasis Hansas stovėjo su kartoteka ir vardijo numerius. Jaunesni negu 18 ir vyresni negu 30 metų kaliniai, kaip nedarbingi, lieka, kitus – evakuoja. Stovykla buvo nedidelė, mano numeris buvo 5007. Kai išgirsdavau „penki“, jau būdavau pasirengusi. Bet visą laiką ištardavo kitą numerį. Kas atsitiko? Gal jo kartotekoje buvo klaida... Bet mes trise – seserys dvynės ir aš – susitarėme: jeigu mus išveš į naują stovyklą dirbti, mes prisidėsime dvejus metus.
Štuthofe iš pradžių nedirbome, ir tai buvo aiški pražūtis. Po to patekome pas esesininkus. Vėliau grįžome į stovyklą. O po to dujų kameroje kilo gaisras. Po to mus nutarė evakuoti, o tuos, kurie negali paeiti, sudegins gyvus. Aš nutariau eiti. Žinojau, kad tuos, kurie pakeliui pargrius, – sušaudys, ir viskas! Kančios baigtos! Kentėti buvo nebeįmanoma.
Pirmąsias tris dienas aš dar vilkausi. Mes avėjome medpadžius, prie jų lipo sniegas. Buvo vasario pabaiga – kovo pradžia. Paskutinį vakarą pargriuvau. Moterys mane jau vedė už pažastų. Norėjau, kad mane nušautų, kad visa tai baigtųsi. Aš dar turėjau paslėpusi užrašus. Pargriuvau ir pajutau skausmą šone. Nutariau, kad vokietis į mane šovė. Guliu, aplinkui grožis, apsnigtas miškas. Galvoju: štai dabar užsnūsiu ir viskas baigsis. Bet viena moteris mane vis dėlto pakėlė.
Mus atvedė į didžiulę daržinę, buvusias arklides. Atvežė benzino. Mes susėdome, uostinėjame. Nesmirdi. Ir vokiečių nematyti. O ten netoli pasirodė esanti lenkų stovykla, ir vienas lenkas lenkiškai šaukė: „Ei, žydės, išeikite! Raudonoji armija atėjo!“
Pilna daržinė moterų ir niekas nejuda iš vietos: „Nė už ką nepatikėsime, tai provokacija! Mes išbėgsime, o į mus pradės šaudyti.“ Jis sako: „Na ir sėdėkite, kvailės!“ Ir nuėjo. Po to grįžo. Ir visos moterys, išskėtusios rankas, pasileido. O aš negaliu pajudėti iš vietos, šaukiu: „Nesumindžiokite manęs!“ Kai visi, kas galėjo išbėgti ir iššliaužti, dingo, kareiviai vaikščiojo tarp mūsų, gulinčių. Priėjo dviese. Klausia: „Gyva?“ Aš atsakau: „Gyva.“ – „Stok!“ – „Negaliu.“ Jie sukryžiavo rankas kaip kėdę ir išnešė mane. Tai buvo 1945 metų kovo 10-ąją. Tuo viskas baigėsi.
Visus savo lapelius vėliau švariai perrašiau. Niekas apie juos nežinojo, išskyrus tėvą ir vyresniąją seserį. Į tris storus sąsiuvinius. Perrišau juoda juostele ir paslėpiau apatiniame stalčiuje. Niekas nežinojo. O 1961 metais, kai antisemitizmas tapo nepakeliamas, aš išverčiau juos į lietuvių kalbą. Atsitiktinai apie tai sužinojo Ilja Erenburgas, susidomėjo. Mes susirašinėjome. Jis rašė: „Padarykite viską, kad knyga išeitų.“ Galiausiai mano dienoraščiai buvo išleisti 18 kalbų. Pirmasis leidimas – prancūziškai.
Parengė Milda Augulytė
