Taip, to Mozės, Tommaso Righi sukurto, stovinčio vakarinio Vilniaus katedros fasado pietinėje dalyje.
Nutrupėjusi gipso, marmuro dulkių ir smėlio masė atidengia geležinio karkaso detalę ir žiūrovo akims atveria visą šios skulptūros technologinę „virtuvę“.
Retkarčiais užtaisomas pirštas įbestas ne į bet ką, o į akmens plokštes, kurias žydų pranašas gavo iš Viešpaties Sinajuje.
Technologiškai nugangrenavęs pirštas amžinai arba bent tol, kol egzistuos Katedra, rodo Dekalogą.
Pro šalį einantys žmonės, kertantys Katedros aikštę maršrutu Pilies gatvė–Gedimino prospektas ir atvirkščiai, gyvena savo kasdienybe ir rūpesčiais.
Jie paprastai sąmoningai, o kartais gal ir netyčia ignoruoja svarbų jiems siunčiamą pranešimą, rodomą Laiko (ir žmonių nuodėmių?) ėdamu pirštu.
* * *
„Nedingusio Vilniaus“ autorius akupunktūriniu metodu tyrinėja miesto kūną
Vidas Poškus. Nedingęs Vilnius: miesto akupunktūros. – Vilnius: Tyto alba, 2016. – 304 p. Dailininkė Ilona Kukenytė, nuotraukos – Vido Poškaus
Vidas Poškus (g. 1977) studijavo dailės istoriją Vilniaus dailės akademijoje. Šiuo metu Lietuvos kultūrinėje spaudoje ir tinklaraščiuose skelbia dailės kritikos tekstus ir esė. Reiškiasi kaip meno kuratorius ir dailininkas.
„Nedingęs Vilnius: miesto akupunktūros“ – pirmoji jo knyga. Vilnius yra kaip laikrodis ir kaip filosofas, – sako Vidas Poškus. Tarsi didelis kūnas, kurį norisi (ir galima) pažadinti, bedant adatėles į gyvybiškai svarbius kūno taškus.
Autorius klajoja po šį miestą-kūną, pasakodamas dailės, architektūros, savo paties istorijas. Tai labai asmeniška, subjektyvi ir netikėta knyga, nustebinsianti ir tuos, kurie mano, jog Vilnių pažįsta kaip savo penkis pirštus, ir tuos, kurie ruošiasi jį atrasti.
Parašyti knygą apie Vilnių ir jo dailę bei architektūrą paskatino paprasta priežastis – meilė šiam miestui. Kasdien vaikščiodamas šio seno miesto gatvėmis ir stebeilydamas į šventoves ir rūmus, namus ir kiemus, stengiuosi (nors didelių pastangų ir nereikia!) įžvelgti vis ką nors nauja.
Būtent tuo ir norisi pasidalyti su gerbiamu Skaitytoju. Savuosiuose Vilniaus tyrinėjimuose pasitelkiau „akupunktūrinį“ metodą – šį miestą matau kaip gyvą organizmą, į kurį besdamas adatėles katalizuoju įvairias jo istorijos ir gyvosios praeities detales.
Tai nėra sisteminga mokslinė analizė ar nuodugni akademinė studija – daugiau impresionistiniai pasažai, subjektyvios pastabos. Tokios mintys, tikiu, apninka kiekvieną žiūrintį į Vilnių. Nes toks yra šis Miestas...
Knygos pavadinimas (o ir idėja) iš tiesų turi sąsajų su didžiuoju Vlado Drėmos veikalu „Dingęs Vilnius“. Tai nėra šio esminio veikalo tęsinys ar diskusija su juo, tai jo įkvėpti subjektyvūs pašnekesiai, tikint, kad senasis Vilnius nėra dingęs.
Vilnius čia analizuojamas ir nagrinėjamas, atgaivinamas ir prijaukinamas smeigiant tyrimo adatėles į spontaniškai nutaikytas vietas ir laikrodžio rodyklėmis smaigstant įvairius miesto laikotarpius bei periodus.
