Kam paminklas – „Titaniko“ gelbėtojui ar piratams?

Pagarba jūreivystės šviesuliui

Pagerbti Lietuvos jūreivystės pradininko kapitono L.Stulpino (1871–1934) atminimą užsimojo Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija (KVJU), jau nemažai nuveikusi įamžindama šios istorinės asmenybės atminimą.

Lietuvos jūrininkų sąjungos ir uostininkų pastangomis Klaipėdos centre namo, kuriame gyveno L.Stulpinas, fasadą papuošė  klaipėdiečio skulptoriaus Gintauto Jonkaus sukurta paminklinė, lenta primenanti, kad lietuviai  kaip ir kiti prie Baltijos gyvenantys žmonės nuo seniausių laikų keldavo bures ir verždavosi į jūros platybes.

Toks buvo ir garsusis kapitonas, iš Telšių apskrities kilęs žemaitis L.Stulpinas, kurio gyslomis galbūt tekėjo ir baltų vikingais vadinamų kuršių kraujo. Jis visą savo gyvenimą susiejo su jūra, su dideliais garlaiviais, tapo tapo pirmuoju Klaipėdos jūrų uosto viršininku.

Gyvenimo saulėlydyje L.Stulpinas prisakė jį palaidoti senosiose Smiltynės kapinėse, iš kur atsiveria nuostabūs vaizdai į Kuršių marias. Ilgą laiką jo kapas buvo užmirštas, kol susipratę žmonės sukrutėjo.

Lietuvos jūrininkų sąjungos ir kitų šviesių žmonių pastangomis L.Stulpino kapavietė buvo išvalyta nuo bruzgynų ir papuošta skulptoriaus Regimanto Midvikio sukurtu inkarą vaizduojančiu paminklu. Nuo to laiko kiekvieną vasarą Smiltynėje prie kapitono kapo susirinkę klaipėdiečiai mini jo gimtadienį.

„Kita vertus, įspūdingesnio paminklo pirmajam lietuviui profesionaliam laivavedžiui ir jūrų uosto kūrėjui iki šiol nėra, o L.Stulpinas tikrai nusipelnęs pagarbos, todėl nusprendėme pratęsti entuziastų pradėtą darbą“, – kalbėjo Lietuvos jūrų kultūrai ir tradicijoms neabejingas KVJU generalinis direktorius Arvydas Vaitkus.

Paskelbus konkursą dėl paminklo L.Stulpinui sukūrimo gautos keturių autorių paraiškos. Ilgokai posėdžiavusi KVJU ekspertų komisija, kurioje būta ir profesionalių jūrininkų, klaipėdiečio skulptoriaus Sauliaus Juchnevičiaus projektą pripažino geriausiu.

Pritarta menininko idėjai sukurti bronzinę natūralaus dydžio L.Stulpino skulptūrą, atspindinčią jo audringą gyvenimą, akistatas su jūros stichija, nepamirštant istorinio fakto – carinės Rusijos garlaiviui „Birma“ vadovavęs lietuvis Šiaurės Atlante vienas pirmųjų išgirdo skęstančio keleivinio lainerio „Titanikas“ nelaimės šaukinį ir nuskubėjo į pagalbą.

„Birmos“ ir kitų garsių Rusijos Rytų Azijos laivininkystės okeaninių garlaivių kapitonas L.Stulpinas pavaizduotas tvirtai stovintis bangų blaškomo laivo denyje – gniauždamas rankose vairaratį, nukreipęs žvilgsnį į horizontą, jis tarytum veda savo laivą per putojantį vandenyną.

S.Juchnevičiaus vizijos sulaukė ir kritiškų pastabų – kai kuriems jo darbo vertintojams toks L.Stulpino atvaizdas priminė ne diplomuotą kapitoną, ryžtingai gelbėjusį „Titaniką“, o išsidraikiusį, šiek tiek sutrikusį, kitelio skvernais plevėsuojantį „jūrų vilką“, labiau panašų į laivus puldinėjusius Karibų jūros piratus.

Klaipėdietis kapitonas Ričardas Lučka tokiu S.Juchnevičiaus darbu irgi nesižavi: „Skulptūra – lyg ir realistinė, tačiau personažo įvaizdis prasilenkia su jūreiviška tikrove – didelių motorlaivių kapitonai ir šiais, ir anais laikais patys vairaračių nesukinėja, nebent susiklostytų kokia nors nenumatyta situacija. Jie tik kontroliuoja pavaldinių veiksmus vairinėje – nurodo, kokiu kursu plaukti šturmanams, kitiems žemesnio rango jūrininkams.“

Vienam garsiausių Lietuvos jūrų kapitonų Eimučiui Astikui siūlomas L.Stulpino paminklo projektas irgi nelimpa prie širdies, nes primena įgrisusių marinistinių stereotipų rinkinį: jeigu menininkai vaizduoja jūrininkus, tai jie būtinai turi iš visų jėgų laužti vairaratį, būti įsikandę pypkę, svirduliuojantys – kas ten žino, galbūt ne tik nuo bangų.

„Kartą traukinyje susipažinau su studentais, smagiai pasišnekėjome. Sužinoję, kad esu laivo kapitonas, jie nuoširdžiai stebėjosi: koks aš jūrininkas, jeigu nerūkau, nevartoju alkoholio, nesikeikiu, o labiausiai mėgstu gerą literatūrą“, – dalijosi prisiminimais pats net kelias knygas apie savo profesinę karjerą išleidęs E.Astikas.

Pasak jo, dėl S.Juchnevičiaus kūrinio nekiltų jokių abejonių, jeigu jis vaizduotų ne didelio keleivinio garlaivio, o jachtos arba kitokio burinio laivelio kapitoną – tokie stovi prie vairaračio, atlieka visokius denio darbus. 

„Kiek žmonių – tiek nuomonių. Vieša paslaptis, kad Lietuvoje įamžinti garsių asmenybių atminimą, reikšmingas istorines datas ir įvykius sudėtingiau nei suprojektuoti ir pastatyti naują terminalą uoste“, – tvirtino paminklo L.Stulpinui projektą kuruojantis KVJU direkcijos rinkodaros ir bendrųjų reikalų direktorius Artūras Drungilas.

Prisiklausiusi prieštaringų pastabų KVJU direkcija buvo priversta nutraukti vieną konkursą, nes skulptorių už darbus prašytos kainos buvo per didelės. Po to nebuvo daug pasiūlymų, todėl teko rinktis vieną iš dviejų variantų.

Paminklo sumanytojai neslepia, kad jiems labiau patiko Lietuvos kalvių sąjungos vadovo klaipėdiečio Lino Lesčiausko siūlytas projektas – autorius L.Stulpiną pavaizdavo ne laive, o uosto krantinėje, ramiai sėdintį ant inkaro.

Tačiau ekspertai stojo piestu – esą ant inkaro gali prisėsti nusiplukę uosto krovikai, bocmanai, o ne tokio rango kapitonas, koks buvo L.Stulpinas. Vizualiai patrauklus L.Lesčiausko darbas atmestas, paskelbtas naujas konkursas.

„Atsižvelgęs į profesionalių laivavedžių pastabas S.Juchnevičius tobulino savo kompoziciją, pakeitė kai kurias formas. Būkime ramūs – bronzinė jūrų kapitono figūra dabar tikrai nebeprimins piratų“, – tikino A.Drungilas.

Pristatydami idėją Klaipėdos savivaldybės Miesto įvaizdžio komisijai iniciatoriai nurodė, jų manymu, geriausias vietas, kuriose galėtų iškilti paminklas L.Stulpinui. Tačiau jiems patarta neskubėti, paieškoti kitokių alternatyvų.

Svarstytos galimybės S.Juchnevičiaus skulptūrą įkurdinti prie Jūrų uosto direkcijos pastato arba kapitono L.Stulpino vardu pavadintos progimnazijos, šalia Teatro aikštės, tiktų ir pėsčiųjų promenada paversta Danės krantinė.

Dar viena galima vieta – skveras senojoje uostamiesčio dalyje, prie Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos pastato.

Prisimenant paskutinę L.Stulpino valią būti palaidotam šalia ošiančios Baltijos jūros, svarstyta dar viena galimybė – paminklą pastatyti Šiaurės rage arba Kruizinių laivų terminalo erdvėse.

Bene geriausia vieta Kruizinių laivų terminale jau užimta, nes ten pastatytas Klaipėdoje vykstančių tarptautinių kalvystės plenerų dalyvių sukurtas kolektyvinis darbas – metalinė vėjarodė „Keturi vėjai“.

Atmetę L.Lesčiausko paminklo L.Stulpinui versiją uostininkai tikisi, kad kalvis neįsižeistų, jeigu jo ir bendraminčių sukurtą vėjarodę terminale pakeistų bronzinė kapitono skulptūra. Gal taip ir bus, jeigu miesto įvaizdininkai pritars.

„Mieste tinkamų vietų yra daugiau, dirbame toliau – kuriame naujas vizualizacijas, parodysime jas urbanistams, visuomenei“, – vilties įtikti reikliems viešųjų erdvių įvaizdžio ekspertams vis dar nepraranda A.Drungilas.

KVJU direkcija nesėdi sudėjusi rankų – jau pasirašė sutartį su S.Juchnevičiumi, o jis paminklą L.Stulpinui įsipareigojo pagaminti iki gegužės pabaigos. Vilniaus liejyklai užsakymas jau pateiktas, pradėti parengiamieji darbai.

Prasmingo projekto sumanytojai ir kūrėjai dėl tinkamiausios vietos skulptūrai dar ketina tartis su jūrininkais, neatmeta ir miesto gyventojų apklausos galimybės.

Iš Žemaitijos ūkininko šeimos kilęs L.Stulpinas – pirmasis jūreivystės mokslus Liepojoje baigęs ir profesionaliu laivavedžiu tapęs lietuvis. Savo karjerą pradėjo laive tarnaudamas junga.

Sparčiai kopęs karjeros laiptais L.Stulpinas iš pradžių vadovavo carinės Rusijos ledlaužiams, o paskui – didžiausiems keleivius į JAV gabenusiems imperijos okeaniniams garlaiviams „Livonija“, „Lithuania“, „Rus“, „Birma“.

L.Stulpino vedamo laivo „Birma“ radistas iš tikrųjų bene pirmasis užfiksavo Šiaurės Atlanto vandenyse šiurpią avariją patyrusio ir skęstančio „Titaniko“ šaukinį. „Birma“ skubėjo į pagalbą, bet arčiau buvę kiti laivai plaukė greičiau.

Po bolševikų perversmo Rusijoje L.Stulpinas kaip ir kiti laivavedžiai liko be darbo. Kurį laiką jis dar vadovavo šios šalies Jūrininkų sąjungai, bet greitai buvo suimtas ir uždarytas į Helsinkio kalėjimą kaip išdavikas.

Revoliucinio tribunolo teisiamas lietuvis, padedant garsiems suomių advokatams, sugebėjo įrodyti, kad nesistengė Sankt Peterburgo uoste rūdijusių nacionalizuotų prekybos garlaivių užgrobti ir nuplukdyti į Suomiją.

Ištrūkusį iš bolševikų nagų L.Stulpiną traukė gimtinė – gerai pažįstamame Liepojos uoste jis kurį laiką vertėsi medienos prekyba, dirbo ten Lietuvos konsulu.

Grįžęs į Lietuvą iškilus jūrininkas nuleido inkarą Klaipėdoje – tarpukariu aktyviai ragino kurti nacionalinį laivyną, buvo pirmasis jūrų uosto viršininkas. Čia jis ir palaidotas.

Paminklą L.Stulpinui tikimasi atidengti birželį, minint Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos veiklos 25-metį.

Geriausi Lietuvos jūrininkai ir uostininkai apdovanojami KVJU direkcijos įsteigtu garbės žymeniu – L.Stulpino medaliu.