Kelio pradžia – varguolių mokykloje
Grįžgatvio skersgatvyje susirinkę uostamiesčio gyventojai, žydų ir kitų tautinių mažumų atstovai pagerbė D.Volfsono (1856-1914) atminimą, prisiminė vingiuotą šio didžiavyrio gyvenimo kelią, jo nuveiktus darbus.
Ne vienas oratorius pažymėjo, jog būtent šioje siauroje, akmenimis grįstoje Klaipėdos senamiesčio gatvelėje D.Volfsonas persismelkė idėja suvienyti žydų tautą jos istorinėje tėvynėje Palestinoje.
Balsingo Vilniaus sinagogos kantoriaus Shmuelio Yatomo prie buvusios mokyklos užtraukta sena žydų giesmė nuskambėjo lyg malda prie Raudų sienos Jeruzalėje – ne vienas iškilmių dalyvis susigraudinęs braukė ašarą.
Kai D.Volfsonas dar zulino Grįžgatvio grindinį, net trečdalį miesto, tuomet vadinto Mėmeliu, gyventojų sudarė žydai. Darbėnų miestelyje, iš kurio jis kilęs, gyveno apie 300 žydų. Po Antrojo pasaulinio karo nė vieno jų nebeliko.
Prisimintas ir senosios žydų mokyklos įkūrėjas – rabinas, filosofas ir žurnalistas Isaakas Riulfas, mokęs D.Volfsoną vokiečių kalbos, matematikos, supažindinęs su sionizmu. Žydų bendruomenė pagerbė ir I.Riulfo atminimą.
Ant buvusios mokyklos stogo įsitaisęs smuikininkas akomponavo jaunosioms šokėjoms. Jų improvizacijos gatvėje ir kiemuose priminė čia kažkada klegėjusius žydų amatininkus, prekeivius, jų vaikų balsus, žaidimus ant grindinio.
Pagerbtas rabinas ir jo mokinys
Paminklines lentas iškiliems Klaipėdos žydams D.Volfsonui ir I.Riulfui atidengė uostamiesčio meras Vytautas Grubliauskas ir Izraelio nepaprastasis bei įgaliotasis ambasadorius Amiras Maimonas.
Pastarasis tvirtino, jog visi žydai gerai žino, kas toks buvo D.Volfsonas, iš kur jis yra kilęs: „Izraeliui šis žmogus toks pat svarbus kaip lietuviams kunigaikščiai Vytautas arba Gediminas. Mūsų šalyje nerasi tokio miesto ar gyvenvietės, kurioje nebūtų D.Volfsono vardu pavadintos gatvės“.
Klaipėdos žydų bendruomenės vadovas Feliksas Puzemskis džiaugėsi, kad po kelerių metų darbo sutelktomis tautiečių, rėmėjų ir miesto savivaldybės pastangomis trečio pagal svarbą sionisto, Izraelio valstybės kūrėjo D.Volfsono, atminimas įamžintas ten, kur prasidėjo jo kelionė į Palestinos žemę.
Lietuvos žydai bendruomenė tikisi, jog pasaulinio garso litvako D.Volfsono vardu kada nors bus pavadinta ir kokia nors nauja uostamiesčio gatvė arba skveras. Klaipėdos savivaldybė jau sulaukė tokios paraiškos.
V.Grubliauskas pritarė minčiai, jog būtina nubraukti dulkes nuo žydų kultūros paveldo ne tik Klaipėdoje, bet ir Žemaitijoje: „Neįmanoma kurti ateities nežinant praeities. Tikiu, kad tai – ne paskutinė vieta, kurią ne tik galime, bet ir privalome sieti su žydų tautos istorija, su jų valstybės kūrimu, iškiliomis asmenybėmis“.
Dovana Izraeliui – vėliava ir pinigai
Darbėnų miestelyje religingų žydų šeimoje gimusį D.Volfsoną tėvai išsiuntė į vokiškąjį Mėmelį, kad jis išvengtų karinės tarnybos carinės Rusijos imperijoje. Čia sutikęs palestinofilą rabiną I.Riulfą, jaunuolis iš jo sužinojo apie žydus, kurie ne tik lieja ašaras dėl prarastos Jeruzalės, bet ir pasirengę grįžti į istorinę protėvių žemę.
Baigęs mokyklą D.Volfsonas 1888 metais apsigyveno Kelne, ten sėkmingai vertėsi medienos prekyba, susipažinęs su sionistų sąjūdžio lyderiu Teodoru Hercliu, tapo vienu artimiausių jo bičiuliu bei patarėju. Šie vyrai subrandino ir įgyvendino daug įvairių sionistinių idėjų, kurias viso pasaulio žydai pagarbiai prisimena iki šiol.
Per pirmajį pasaulinį sionistų kongresą, kai dalyviams prireikė visus žydus vienijančios vėliavos ir kitokių simbolių, D.Volfsonas neabejojo, kad Dovydo žvaigždė – geriausias ženklas. Ginčai įsiplieskė tik dėl žydiškos vėliavos spalvų.
Tada D.Volfsonas pasiūlė sukurti tuliso (audeklo, kuriuo žydai apsigaubia melsdamiesi) atspalvių vėliavą. Baltos ir mėlynos spalvos, karaliaus Dovydo skydą primenanti šešiakampė žvaigždė tapo sionistų sąjūdžio simboliais.
Kurdami savo valstybę Palestinos žemėje, žydai vėl prisiminė D.Volfsoną ir jo išmintingą siūlymą, todėl litvakas iš Darbėnų miestelio dabar pagrįstai yra vadinamas Izraelio valstybinės vėliavos kūrėju.
Sionistų finansus tvarkiusiam D.Volfsonui pirmajam šovė į galvą mintis iš kongreso dalyvių renkamus mokesčius pavadinti šekeliais. Toks vardas prigijo, o vėliau šekeliais imta vadinti Izraelio nacionalinę valiutą.
Nutiesė tiltus į protėvių žemę
Mirus T.Hercliui, jo sumanytą globalinį pasaulio žydų persikėlimo į Palestinos žemes projektą tęsė D.Volfsonas. 1905 metais vykusiame sionistų kongrese jis buvo išrinktas viceprezidentu, o vėliau ir prezidentu. Sionistų sąjūdžiui litvakas vadovavo iki 1911 metų. Beje, T.Herclis prieš mirtį jį buvo paskyręs savo vaikų globėju.
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Vokietijoje ir kituose Europos kraštuose energingą veiklą išvystę žydai sionistai siekė užmegzti ryšius su Rusija, kurioje gyveno šeši milijonai jų tautiečių. Tuomet tai buvo pati gausiausia, sparčiau nei rusai, ukrainiečiai, totoriai, lenkai, gudai ir kitos imperijos tautos augusi pasaulio žydų bendruomenė.
Turtingas verslininkas D.Volfsonas buvo vienas Žydų Palestinos kolonizavimo banko steigėjų ir jo vadovas. Jafoje gyvenusius tautiečius jis skatino smėlio dykumose statyti naują miestą Tel Avivą, steigti nausėdijas.
D.Volfsono lėšomis Jeruzalėje pastatytos dvi bibliotekos – Nacionalinė ir Hebrajų universiteto.
Palaikai pergabenti į Jeruzalę
1908 metais D.Volfsonas Sankt Peterburge buvo susitikęs su carinės Rusijos premjeru Piotru Stolypinu – gindamas tenykštės žydų bendruomenės teises ir interesus, su juo derėjosi dėl galimos tautiečių emigracijos į Palestiną. Grįždamas į Vokietiją sionistų lyderis dar aplankė ir Lietuvą.
Kaip ir D.Volfsonas kilęs iš Lietuvos P.Stolypinas matė varganą žydų padėtį, netgi mėgino ją palengvinti. Pažangusis premjeras, regis, suprato, kad sulyginus žydų ir kitų Rusijos imperijos tautų teises, caras Nikolajus II būtų tik laimėjęs, atvėsinęs revoliucingai nusiteikusių gyventojų, tarp kurių buvo nemažai žydų, aistras.
Praėjus trejiems metams nuo P.Stolypino susitikimo su D.Volfsonu Sankt Peterburge, garsiausio Rusijos premjero nebeliko. Likimo ironija – nepaisant P.Stolypino prielankumo, jo noro išspręsti amžiną „žydų problemą“, Rusijos reformatorių, kai jis lankėsi Kijeve, nužudė vienas karštakošis jaunuolis. Paaiškėjo, kad jis buvo žydas.
Po dvejų metų Bad Homburge mirė ir D.Volfsonas. Žydų valstybės kontūrus braižiusio iškilaus litvako palaikai 1952 metais buvo pergabenti į Izraelį ir palaidoti Jeruzalės kalne šalia T.Herclio kapo.