Tačiau mokslinei istorijai, kaip ir kriminalistikai, svarbiausia – suvokti nusikaltėlio motyvus ir aplinkos veiksnius, kurie ir sukūrė įvykį. O priežastys, stūmusios iš prigimties geraširdžius sodžiaus vaikinus žudyti beginklius žmones, žydų vaikus, moteris ir senukus, galėjo būti klaikiai paprastos.
Suprasti – nereiškia pateisinti ar juolab išteisinti – taip interviu portalui lrytas.lt sakė A.Rukšėnas, pirmasis viešai pateikęs gluminantį žydšaudžių skaičių. Pagal istoriko iškeltą versiją, genocido veiksmuose aktyviai dalyvavo apie 6 tūkst. lietuvių.
– Iš kur jūs ištraukėte tokį skaičių – 6 tūkstančiai žydšaudžių? Radote archyvuose, išskaitėte iš įvairių šaltinių ar kažkaip išskaičiavote, remdamasis loginiais ir matematiniais metodais?
– Tai, kad žydšaudžių, tai yra masinių žudynių dalyvių, skaičius gali siekti ir 6 tūkst., manau, remdamasis Lietuvos archyvų dokumentais, istoriografija, paties atliktais istoriniais tyrimais, skirtais Holokausto Lietuvoje temai.
Šio skaičiaus atsiradimas sietinas ir su ta aplinkybe, kad 2009 m. interneto puslapyje www.lithuanianjews.org buvo publikuoti sąrašai lietuvių, kurie įtariami vokiečių okupacijos laikotarpiu vykdę žydų genocidą. Sąrašai yra publikuoti Lietuvos žydų asociacijos Izraelyje vadovo Josepho Melamedo redaguotame leidinyje „Lithuania Crime and Punishment“, jame išvardinta per 4 000 asmenų.
Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimo centrui buvo pavesta išsiaiškinti, kiek šis sąrašas atspindi tiesą. Tyrimas vyko 2009–2012 m., nustatyta, kad iš leidinyje minimų asmenų prie žydų genocido vykdymo prisidėjo 1070 asmenys. Iš jų tiesiogiai prisidėjo, t. y. šaudė aukas, 534 asmenys. Netiesiogiai prisidėjo 536 asmenys. Jie atliko veiksmus, kurie turėjo įtakos žydų žūčiai, bet patys asmeniškai aukų nešaudė.
Taip pat nustatėme dar papildomus 985 asmenis, kurie prisidėjo prie žydų genocido vykdymo ir nėra paminėti Melamedo sąraše. Kiek vėliau šie skaičiai buvo nežymiai pakoreguojami. Sąrašų tyrimo rezultatų negalėčiau pavadinti baigtiniais, nes gali dar pasitvirtinti arba ne ir kitų sąrašuose minimų asmenų, apie kuriuos duomenų dabartiniu metu kol kas dar nėra pavykę surasti, dalyvavimas žydų genocide.
Tyrimą labai apsunkino ir tai, kad leidinyje nepateiktos nuorodos į šaltinius, kuriais rėmėsi sąrašų sudarytojai.
Dėl to šaltinius teko nustatyti patiems. Archyvuose saugomų dokumentų patikros galimybės dabartiniu metu dar nėra išsemtos. Skaičių 6 tūkst. vertinčiau daugiau kaip galimą statistinį maksimumą, hipotezę, kurią dar reikia tikrinti. Taip pat yra nuomonė, kad žydšaudžių galėjo būti apie 3–4 tūkst. Šį skaičių vertinčiau kaip statistinį minimumą. Kaip balta virto juoda
– Viskas prasidėjo juk taip didvyriškai – 1941-ųjų birželio 23-iąją prieš metus okupuota tauta griebėsi ginklo ir išvijo stalininius budelius, sudarė Laikinąją vyriausybę ir paskelbė atkūrusi nepriklausomą valstybę. Bet baigėsi kruvinomis gėdos ašaromis dėl 195–196 tūkst. nužudytų bendrapiliečių žydų ir iki šiol negyjančia moralinės traumos žaizda. Ar naciams žydus naikinti talkinę lietuviai tai suprato kaip savotišką pilietinę pareigą?
- Nemanau, kad žydšaudžiai žudynes įsivaizdavo kaip pilietinę pareigą, nes vokiečių okupacijos laikotarpiu (1941–1944 m.) Lietuva kaip suvereni valstybė neegzistavo. Vadinasi, negalėjo būti ir pilietinio ryšio tarp Lietuvos valstybės ir jos gyventojų, dalyvavusių masinėse žudynėse.Kita vertus, negalėčiau pasakyti, kad 195–196 tūkst. žydų žūtis turėtų būti tiesiogiai sietina su lietuvių 1940–1941 m. pasipriešinimo judėjimu, su jo kulminacija – 1941 m. birželio sukilimu, su Lietuvos laikinąją vyriausybe (LLV). Taip manau dėl to, kad sukilimo išvakarėse pasipriešinimo judėjimo nariai nekvietė krašto gyventojų žudyti žydų, nors pačiame judėjime ir būta antisemitizmo apraiškų.
Antras dalykas būtų šis. Esama žinių, kad prasidėjus sukilimui pasipriešinimo judėjimo dalyviai nuo pogrindinės veiklos perėjo prie atviros ginkluotos kovos prieš sovietų režimo rėmėjus, raudonarmiečius.
Tačiau bent jau Lietuvos archyvuose nėra pavykę surasti žinių, kad partizanai sukilėliai atskirose vietovėse dar iki vokiečių kariuomenės atėjimo greta minėtų veiksmų būdų vykdę ir masines žydų naikinimo operacijas. Sukilimas pasibaigė 1941 m. birželio 28 d.
Didžioji dalis Lietuvos žydų bendruomenės narių dar nebuvo sunaikinta. Ji nebuvo sunaikinta dar ir 1941 m. rugpjūčio 5 d., kai LLV pabaigė savo veiklą. Masiškiausios žydų žudynės vyko 1941 m. vasarą ir rudenį, 1942–1944 m.
Žydų genocidą iš tiesų reikėtų daugiau vertinti ne kaip antisovietinio pasipriešinimo judėjimo narių sumanymą, o kaip nacių, kurie savo rankose buvo sutelkęs prievartos priemones, Lietuvos gyventojams primestą dalyką. Kad ir kaip būtų gaila, tačiau okupacinei valdžiai vis dėlto pavyko įtraukti dalį krašto gyventojų į genocido vykdytojų gretas, pasinaudoti kai kuriomis Birželio sukilimo išdavomis. Nors okupacinė valdžia ir darė spaudimą, tačiau ši aplinkybė neatleidžia krašto gyventojų, dalyvavusių Holokauste, nuo atsakomybės už žydų žūtį.
– Ar Trečiojo Reicho armijai užėmus Lietuvą lietuviai stichiškai puolė naciams į talką žudyti žydus, ar tai darė su okupantais bendradarbiavusios nacionalinės jėgos struktūros?
– Nemanau, kad Holokaustą Lietuvoje galima vadinti stichiniu, nekontroliuojamu reiškiniu. Linkęs būčiau pritarti tyrinėtojo Raulio Hilbergo nuomonei, kad žydų genocidas buvo daugiau biurokratinis administracinis procesas. Tyrinėtojas teigė, kad už žydų genocidą yra atsakingos organizuotos kolektyvinės visuomeninio gyvenimo jėgos, kurios atliko joms specialiai paskirtas užduotis.
Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti yra įvardijusi vokiečių ir lietuvių organizacijas, kurioms tenka atsakomybė už Lietuvos žydų žūtį. Vokiškosios būtų šios: a) vokiečių saugumo policija ir SD; b) Vermachtas, daugiausia 207-oji, 281-oji, 285-oji, 403-oji saugumo divizijos, karo lauko komendantūra; c) vokiečių policijos 11-asis, 2-asis, 9-asis, 65-asis, 105-asis ir 131-asis batalionai; d) vokiečių civilinė administracija, jos politikos ir ūkio departamentai, taip pat ir Darbo tarnyba. Šios vokiečių organizacijos pasitelkė lietuviškąsias. Tai būtų: a) nereguliarių pajėgų, susikūrusių spontaniškai ar greitai suorganizuotų, karo pradžioje elementai; b) TDA (Tautinio darbo apsauga) daliniai, vėliau pavadinti savisaugos batalionais; c) Kauno policijos departamentas ir nemažai vietinių policininkų visoje Lietuvoje; d) Lietuvos saugumo policijos agentai ir pareigūnai; e) nemažas skaičius Lietuvos civilinės administracijos padalinių.
Lietuvos žydų žūtį galima vertinti kaip vokiškų ir jai subordinuotų lietuviškų organizacijų bendradarbiavimo padarinį. Žydų naikinimas vyko tam tikra tvarka, kuri atsispindi R. Hilbergo suformuotoje Holokausto paradigmoje (apibrėžimas. – Red.), kuria remiasi ir žydų genocido Lietuvoje temos tyrinėtojai. Joje išskiriamos šios žydų genocido sudedamosios dalys: 1) Žydo definicija; 2) Žydų turto nusavinimas; 3) Žydų koncentravimas; 4) Masinių žudynių operacijos.
Okupacinės valdžios Lietuvoje vykdytas žydų genocidas gali būti suskirstytas į tris laikotarpius. Pirmasis laikotarpis truko nuo 1941 m. birželio pabaigos iki lapkričio. Pirmasis žydų genocido Lietuvoje laikotarpis – pats baisiausias ir tragiškiausias, nes buvo nužudyta apie 80 proc. tuo metu Lietuvoje gyvenusių žydų.
Antrasis laikotarpis truko nuo 1941 m. gruodžio iki 1943 m. kovo mėnesio. Šis laikotarpis santykinai vadinamas stabilizacijos laikotarpiu, nes jo metu masinių žudynių nevyko.
Šiuo laikotarpiu naciai siekė žydų darbo jėgą maksimaliai panaudoti vokiečių karo ekonomikos tikslams. Trečiasis laikotarpis truko nuo 1943 m. balandžio iki 1944 m. liepos mėnesio. Trečiuoju žydų genocido Lietuvoje laikotarpiu Vilniaus apygardoje sustiprėjo sovietinių partizanų judėjimas. Iš getų pabėgę žydai stodavo į partizanų būrius.
Tai paskatino nacių administraciją likviduoti Vilniaus apygardos getus ir darbo stovyklas. Atnaujintos masinių žudynių akcijos. Svyruojantis kaltės barometras
– Policijos daliniai buvo sukurti Lietuvos laikinosios vyriausybės iniciatyva, o LV buvo antisovietinės pasipriešinimo organizacijos, Lietuvių aktyvistų fronto (LAF), sukilimo organizatorių, projektas. Tai ką mes iškilmingai minime – tautos sukilimo ar žydšaudžių siautėjimo 75-ąsias metines? Ar LAF ir LV atsakingi už tai, kad Lietuvoje išžudyta 90 proc. bendrapiliečių žydų?
– Laikinosios vyriausybės sudarymo projektus rengė Berlyno LAF organizacija, apie tai buvo informuojamas Lietuvos pogrindis. Tačiau nemanau, kad policijos dalinių, t. y. savisaugos batalionų, įsteigimą galima vertinti vien kaip LLV ar LAF iniciatyvą, sumanymą. Išties batalionų kilmė yra kiek kitokia. Lietuvių 1940–1941 m. pasipriešinimo judėjimo narių siekis atkurti nepriklausomybę reiškė tuo pačiu ir tai, kad bus siekiama atkurti tokią Lietuvos kariuomenės organizaciją, kokia ji buvo iki 1940 m. vasarą įvykdytos okupacijos ir aneksijos.
Vyriausybė būtų ėjusi šia linkme, jeigu tam nebūtų sutrukdžiusios okupacinės valdžios įstaigos. Buvęs LLV krašto apsaugos ministras Stasys Raštikis atsiminimuose rašo, kad vokiečiai vyriausybei neleido net kelti klausimo dėl kariuomenės atkūrimo, leido sudaryti tik savisaugos policijos dalinius.
Per 1941 m. birželio 27 d. vykusį posėdį vyriausybė, remdamasi vokiečių karinės vadovybės Kaune leidimu, priėmė nutarimą kariniais pagrindais organizuoti Apsaugos batalioną. Toks nutarimas iš dalies priimtas dėl to, kad vyriausybės nariai, kiti krašto gyventojai tikėjo, jog anksčiau ar vėliau šis, kiti savisaugos batalionai taps suverenios, nepriklausomos Lietuvos kariuomenės branduoliu. Tačiau lietuvių savisaugos batalionų tragedija buvo ta, kad dalį jų naciams pavyko įtraukti į žydų genocidą, kitų asmenų grupių persekiojimą ir naikinimą. Klausiate: ką mes iškilmingai minime – tautos sukilimo ar žydšaudžių siautėjimo 75-ąsias metines? Pirmiausia norėčiau pasakyti, kad negalima tapatinti sukilėlių su žydšaudžiais.
Berlyno LAF organizacija, kuriai vadovavo Kazys Škirpa, kuri rengė sukilimą, iš tiesų pasižymėjo antisemitiniais pareiškimais. Tačiau pačios šios organizacijos vis tik negalima pavadinti genocido ideologe, nes jos parengtuose atsišaukimuose krašto gyventojai buvo kviečiami ne žudyti žydus, o juos išvaryti iš Lietuvos.
Tokį kvietimą veikiau galima būtų apibūdinti kaip raginimą imtis etninio valymo, pasitelkiant tam kaip priemonę išvarymą, o ne genocidą. Antras dalykas, dėl kurio negalimas minėtas tapatinimas, būtų šis. Sukilėlių ir žydšaudžių funkcijos, uždaviniai juk buvo skirtingi.
Partizanų sukilėlių pagrindiniai uždaviniai buvo stoti į ginkluotą kovą prieš raudonarmiečius, sovietų režimo rėmėjus, užimti apskričių, valsčių centrus ir čia paskelbti savo valdžią dar iki tol, kol ateis vokiečių kariuomenė. Sukilėlių veiksmai iki vokiečių kariuomenės atėjimo nebuvo nukreipti į žydų masinių žudynių vykdymą. Sukilimas Lietuvoje pasibaigė 1941 m. birželio 28 d.
Nuo šios dienos galima kalbėti apie kovotojus tik jau kaip apie buvusius partizanus sukilėlius. Pačius žydšaudžius galima apibūdinti kaip asmenis, kurie dalyvavo okupacinių represinių tarnybų surengtose masinių žudynių operacijose. Suprantama, kad tarp žydšaudžių galėjo pasitaikyti ir buvusių partizanų sukilėlių.
Ar LAF ir LLV atsakingi už tai, kad Lietuvoje išžudyta 90 proc. bendrapiliečių žydų? Nemanau, kad galima teigti, jog LLV yra atsakinga už visų 90 proc. žydų žūtį. Pirma, LLV egzistavo nuo 1941 m. birželio 23 d. iki tų pačių metų rugpjūčio 5 d., o masinės žydų žudynės vyko tiek 1941 m. vasarą ir rudenį, tiek 1942–1944 m. Masiškiausiai žydai buvo žudomi tuo metu, kai LLV jau neegzistavo, ir dėl to ji niekaip jau negalėjo paveikti šių žudynių eigos. Antra: istorikai mano, kad LLV pati nesiėmė žudymo akcijų, kad vyriausybė nebuvo tiesiogiai susijusi su pogromais, kad naikinimas buvo Reicho žinioje, kad ji nebuvo masinių žydų naikinimo operacijų organizatorė. Tačiau jie atkreipia dėmesį į tai, kad LLV veikloje pastebimi su žydų turto nusavinimu, su žydų koncentravimu susiję dalykai.
Trečia: negalima teigti, kad LLV ministrai nusistatę prieš žydus vien tik priešiškai. Esama žinių, kad krašto apsaugos ministras generolas S.Raštikis kreipėsi į Kauno karo lauko komendantą generolą Pohlį ir į karinės vadovybės atstovą generolą K. von Roguesą. S. Raštikis mėgino užtarti žydus, tačiau šie jam pasakė, kad šiuos reikalus tvarko gestapas, dėl to niekuo negalį padėti. Pačioje okupacijos pradžioje LLV ministras pirmininkas J.Ambrazevičius sušaukė pasitarimą, kuriame dalyvavo ministrai, buvęs prezidentas Kazys Grinius, vyskupas Vincentas Brizgys, kiti asmenys.
Pasitarimo metu naciai buvo pasmerkti ir dėl elgesio su žydais, nutarta jiems padėti. Susirinkimo dalyviai suprato, kad žydams nedaug bus galima padėti, nes jau pačioje nacių okupacijos pradžioje jų buvo paskelbta, kad žydai ir lenkai yra išbraukiami iš lietuviškų įstaigų kompetencijos. Tą kompetenciją pasiėmė vokiečiai, vokiečių karo komendantai. Yra tyrinėtojų, manančių, kad Berlyno LAF atsakomybė yra ta, jog prieš karą jo parengti antisemitiniai atsišaukimai paskatino lietuvius uoliai vykdyti nusikalstamus nacių įsakymus.
Kerštas – ne pagrindinis motyvas
– Kai po nepriklausomybės atkūrimo Birželio 23-iosios sukilimas buvo paskelbtas kaip pasididžiavimo vertas įvykis, apie vėliau kilusias žydų žudynes kalbėjome maždaug taip: liūdna, kad taip atsitiko, bet ir patys žydai – ne šventieji. Daug jų buvo tarp Komunistų partijos narių, talkino sovietų okupantams. Toks gajus stereotipas: žydai mus vežė į Sibirą, mes juos šaudėme. Lygiosios?
– Manau, kad 1941 m. birželio sukilimą reikia gerbti, suprasti. Vis dėlto tai buvo kova už nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą.
Tačiau nemanau, kad tariamas žydų „nešventumas“ galėtų pasiteisinti jų žudynes nacių valdymo laikotarpiui. Manau, kad „šventųjų“ ir „nešventųjų“ kategorijoms priskirtinų asmenų buvo tiek tarp lietuvių, tiek tarp žydų. Tie, kurie kalba apie žydų kaltes, pamiršta, kad tokių pačių nuodėmių turėjo ir patys lietuviai. Reikia pastebėti, kad tarp Komunistų partijos narių buvo lietuvių, žydų, kitų tautybių asmenų. Ar teisinga prikaišioti žydams dėl jų narystės partijoje, jeigu ir patys lietuviai buvo jos nariais?
Būtų galima pateikt šiuos duomenis. Pagal Valstybės saugumo departamento duomenis laisvėje buvo 1120 partijos narių, iš jų 670 buvo lietuviai, 346 – žydai, kiti – lenkai, rusai ir vokiečiai. Dar 248 komunistai, iš kurių 145 buvo žydai, sėdėjo kalėjimuose.
Taigi žydai sudarė 35 proc. visų LKP narių. 1941 m. sausio 1 d. iš 2500 LKP narių 67 proc. buvo lietuviai, 16,4 proc. – rusakalbiai ir 16,6 proc. – žydai. 1941 m. birželio 22 d. LKP sudarė 4703 nariai.
Tarp jų žydų buvo 593, jie sudarė 12,6 proc. bendro skaičiaus. Lietuvių buvo 2184 asmenys, jie sudarė 46,4 proc. bendro narių skaičiaus. Pirmojo sovietmečio laikotarpiu aukščiausioji valdžios institucija Lietuvoje buvo LKP(b) Centro komitetas, o ypač jo biuras. 1940 m. vasarą tarp 13 LKP CK narių buvo 7 lietuviai, 2 sulietuvėję latviai ir 4 žydai. 1941 m. vasario pradžioje tarp 47 CK narių buvo 24 lietuviai, 18 rusakalbių ir 5 žydai. Taigi „nešventųjų“ buvo tiek tarp lietuvių, tiek tarp žydų.
Tie, kurie kaltina žydus bendradarbiavimu su sovietų režimu, tarsi pamiršta, kad jie pirmojo sovietmečio laikotarpiu (1940–1941 m.) nukentėjo lygiai taip pat kaip ir lietuviai. Kažkaip neišeina apkaltinti nukentėjusių žydų „nešventumu“. Istorikai yra nustatę, kad per pirmąjį sovietmetį buvo suimta 491, o iš viso represuota 2,6 tūkst. žydų, t. y. 8,9 proc. visų Lietuvoje represuotų asmenų. Vien tarp 1941 m. birželio tremtinių žydų buvo net 13,5 proc., o tarp nuo tremiamų šeimų atskirtų ir į koncentracijos stovyklas išvežtų vyrų jų buvo apie 9,8 proc.
Taigi į Sibirą buvo vežami ne vien tik lietuviai, bet ir žydai. Tai, kad nuo sovietų nukentėjo ir žydai, matyti dar ir iš to, jog buvo nacionalizuotos jiems priklausiusios įmonės, uždarinėjami jų laikraščiai ir žurnalai, šeštadieniai, t. y. šabo dienos, tapo darbo dienomis, uždarinėjamos sinagogos.
Kita vertus: kodėl gi Holokausto aukomis tapo ne tik suaugę žydai, bet ir vaikai? Juk vaikų niekaip nepavadinsi komunistais ar asmenimis, kurie vežė lietuvius į Sibirą. Lietuviai, tarp kurių, kaip ir tarp žydų, buvo lygiai tokių pačių „nešventųjų“ ir „šventųjų“, kurie irgi skaudžiai nukentėjo nuo nacių režimo, vis dėlto nesulaukė tokio tragiško likimo, kuris ištiko žydus.
– Tai koks tada buvo pagrindinis motyvas? Kodėl dar neseniai buvęs taikus ūkininkas ar drausmingas nepriklausomos valstybės kariuomenės karys, policininkas pradėjo šaudyti savo kaimynus žydus: moteris, vaikus, senukus? Dvidešimtojo amžiaus viduryje uolūs katalikai dar tikėjo, jog žydai išdavė Kristų, tai dabar atėjo laikas jiems parodyti Pipirų žemę?
– Žudikų motyvacija yra viena iš sunkesnių temų istoriniuose tyrimuose. Galimos įvairios subjektyvios motyvacijos sampratos. Kartais tenka girdėti, kad baudėjus dalyvauti masinėse žudynėse skatino koks nors vienas motyvas. Manau, kad taip nėra. Reikėtų kalbėti ne apie vieną, o kelis motyvus.
Manyčiau, kad sąlyginai galima išskirti tris masinių žudynių dalyvių motyvacijos modelius. Kalbant apie juos pirmiausia nereikia pamiršti, kad genocido dalyviai priklausė tam tikromis tarnyboms. Pradžiai apie pirmąjį modelį. Paimkime kaip pavyzdį liūdnai pagarsėjusį majoro Antano Impulevičiaus vadovaujamą 2–ąjį pagalbinės policijos batalioną. Šis batalionas 1941–1944 m. Lietuvoje ir daugiau nei penkiolikoje Baltarusijos vietovių sunaikino apie 27 tūkst. 696 žydus, karo belaisvius, civilius, antinacinio pasipriešinimo judėjimo dalyvius.
Šio bataliono karių motyvacija gali būti suprasta maždaug taip: į masines žudynių operacijas bataliono kariai vykdavo, šaudydavo vykdydami įsakymą, taigi atlikdami tarnybinę pareigą. Dėl to ši pareiga laikytina karių dalyvavimo masinėse žudynėse motyvacijos pagrindine paskata. Atlikti tarnybinę pareigą, kurios viena iš formų buvo ir įsakymo vykdymas, kariai pasižadėdavo dar stodami į tarnybą savisaugos batalione.
Reikia pažymėti, kad daugelis jų stojimo momentu nežinojo, kad jiems reikės masiškai žudyti žmones, kad tarp dalyvavimo žudynėse, tarnybinės pareigos ir įsakymo vykdymo atsiras lygybės ženklai.
Veikė ir kiti akstinai. Tarkime, baimė patirti bausmę už įsakymo nevykdymą, antisemitizmas, noras praturtėti (prisiplėšti turto), noras kerštauti, girtumas (prieš operacijas duodavo svaigalų, kad atbukintų sąžinę).
Dar vieno motyvacijos modelio esmė būtų maždaug tokia: Lietuvoje būta masinio žudymo operacijų, į kurias tam tikroms tarnyboms priklausę asmenys buvo kviečiami vykti savanoriais, taigi neprivaloma tvarka. Tokiu atveju motyvas gerai atlikti tarnybinę pareigą, vykdyti įsakymus jau turėjo tik antraeilę reikšmę.
Trečiojo motyvacijos modelio esmė būtų maždaug tokia: buvo asmenų, kurie žudikiškus veiksmus atlikdavo už tarnybos ribų arba apskritai nepriklausydami kokiais nors tarnybai. Šiuo atveju tarnybinė pareiga, įsakymo vykdymas jau nebuvo sudedamąja motyvacijos dalimi.
Ar dvidešimtojo amžiaus viduryje uolūs katalikai dar tikėjo, jog žydai išdavė Kristų, tai dabar atėjo laikas jiems parodyti Pipirų žemę? Istoriniuose darbuose, šaltiniuose nepavyko surasti žinių, kad religinis motyvas būtų buvęs reikšminga paskata naikinti žydus.
Tačiau esama žinių, kad tarp 2-ojo pagalbinės policijos tarnybos bataliono karių buvo praktikuojantys 537 katalikai. Tai leidžia manyti, kad jie dalyvaudavo mišiose, kurių metų skaitomos ištraukos iš Šventojo Rašto.
Esama žinių, kad jie religinėse apeigose dalyvaudavo ir tuo metu, kai jie tarnavo batalione. Dėl to jie turėjo žinoti, kad Šventajame Rašte figūruoja tokie žydų tautybės asmenys kaip Jėzus Kristus, Mergelė Marija, apaštalai Jonas, Paulius ir kiti. Kita vertus, savisaugos bataliono kariai tarnybos metu susilaukdavo sveikinimų su šv. Kalėdomis, su šv. Velykomis? Taigi klausimą galima ir taip apversti: kodėl žydšaudžiai, kurie garbino Jėzų Kristų, kitus žydų tautybės šventuosius, pakėlė ranką prieš jų tautiečius? Didvyriai ir žudikai
– Tačiau kodėl Vakarų ir ypač Izraelio istoriografijoje lietuviai išskiriami kaip patys aršiausi žydų naikintojai, palyginti su kitomis Europos tautomis? Prie Holokausto prisidėjo ir ukrainiečiai, rusai, vengrai, lenkai – šios Rytų Europos tautos irgi buvo apniktos antisemitinių prietarų, tose šalyse taip pat būta nemažai komunistų žydų. Bet kodėl būtent Lietuvoje naciams pavyko lengva ranka maždaug per trejus metus sunaikinti 90 proc. vietinių žydų?
– Lietuviai, kurie prisidėjo prie Holokausto, nebuvo kažkokie pernelyg išskirtinai aršūs, palyginti su kitų tautybių žydų genocido vykdytojais. Galimas dalykas, kad nacių okupacinei valdžiai pavyko sunaikinti apie 90 proc. Lietuvos žydų dėl kelių priežasčių. Pirmoji būtų ta, kad Vokietija tuomet buvo prie Lietuvos sienos ir dėl to greitai, t. y. per kelias dienas, okupavo mūsų šalį.
Dauguma žydų nesuspėjo pasitraukti į Sovietų Sąjungos gilumą. Antroji priežastis būtų ta, kad rezistentai 1941 m. Birželio sukilimo metu ir po jo atkūrė iki sovietų okupacijos pradžios krašte funkcionavusią administraciją. Esu linkęs pritarti tyrinėtojui R. Hilbergui, kad Holokaustas organizacine prasme buvo kruopščiai parengtas biurokratinis administracinis procesas.
O Lietuvoje vokiečiai rado gerai sutvarkytą administraciją, kurią rezistentai iš tikrųjų mėgino atkurti kaip suverenios Lietuvos valstybės įstaigas, o ne kaip tarnybas, kurios turės vykdyti žydų genocidą. Naciams beliko tuo tik „kūrybingai“ pasinaudoti.
Ketvirtoji priežastis būtų ta, kad Lietuva teritorija nėra didelė. Dėl to buvo įmanoma viską gana greitai organizuoti. Atokiausias krašto vietoves buvo galima pasiekti per kelias valandas. Skyrėsi ir geopolitiniai lietuvių ir žydų interesai. Sovietų Sąjungos 1940 m. vasarą įvykdyta okupacija ir aneksija, įvairių gyvenimo sričių sovietizacija, represijos vertintinos kaip veiksniai, kurie traumavo lietuvius. Lietuvių 1940–1941 m. pasipriešinimo judėjimo nariai, kiti krašto gyventojai manė, kad jiems pavyks nusikratyti sovietų režimo kilus karui tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos.
Vokietiją jie vertino kaip sąjungininkę, kuria pavyks pasinaudoti ir su jos pagalba atkurti nepriklausomybę. Žydai savo ruožtu negalėjo laikyti Vokietijos sąjungininke vien dėl to, kad valdančioji nacionalsocialistų partija vykdė antisemitinę politiką. Nors žydai, kaip ir lietuviai, irgi nukentėjo nuo sovietų režimo, tačiau Sovietų Sąjunga jiems tuo pačiu teikė ir apsaugą nuo nacių rasinės diskriminacijos. Tokie interesų skirtumai supriešino lietuvius ir žydus. Žinoma, nevalia atmesti ir fakto, kad antisemitinės nuotaikos Lietuvoje buvo gana paplitusios.
– Tad ar turime moralinę teisę didžiuotis 1941-ųjų metų birželio sukilimu? Gal tą dieną turėtume ne mojuoti trispalvėmis, o nuleidę galvas traukti į Panerius ir kitas žydų masinio naikinimo vietas, sukilėlius ne garbinti, o prakeikti kaip mūsų tautai žydšaudžių dėmę užtraukusius niekdarius?
– Praeities įvykiai dažnai pasižymi tuo, kad jie turi tiek gerųjų, tiek blogųjų savo pusių. Manau, kad turime teisę didžiuotis 1941 m. birželio sukilimo gerosiomis pusėmis. Ar sukilėliai buvo blogi, neteisūs dėl to, kad siekė nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo?
Manau, daugelis sutiks, kad kova už laisvę yra dorybingo elgesio pavyzdys. Kitą vertus, turime suprasti ir tai, kad negalima vengti ir kritinio praeities reiškinių vertinimo, nors ir kokie jie mums būtų artimi.
Turime suprasti ir tai, kad pasipriešinimo judėjime būta ir antisemitizmo, kad Berlyno LAF atsišaukimuose buvo kvietimų išvaryti žydus iš Lietuvos. Dėl šių blogųjų pusių galima apgailestauti, gailėtis, mėginti kažką atitaisyti.
Nėra taip paprasta ir vienareikšmiškai atsakyti į klausimą: ar verta birželio 23 d. traukti nuleidus galvas į Panerius, kitas žydų žudynių vietas ir nustoti mosavus trispalvėmis vėliavėlėmis?
Istoriniuose darbuose galime surasti žinių, kad sukilimo Lietuvoje laikotarpiu išties būta masinių žydų žudynių. Tačiau jos pasižymėjo tam tikra specifika. Lietuvos archyvų žinios leidžia manyti, kad iki tol, kol vokiečių kariuomenė nebuvo atėjusi į atskiras vietoves, ten partizanai sukilėliai persekiojo, suiminėjo, apšaudė tuos lietuvius, rusus, žydų tautybės asmenis, kurie buvo lojalūs sovietų režimui. Nepavyko surasti žinių, kad atskirose vietovėse dar iki vokiečių kariuomenės atėjimo partizanai sukilėliai būtų organizavę specialias masines žydų žudymo operacijas.
Izraelio istorikas Dovas Levinas teigia, kad mažiausiai 40-yje Lietuvos gyvenviečių dar iki vokiečių atėjimo ginkluoti lietuviai savo iniciatyva pradėjo žudyti žydus. Reikia pastebėti, kad iki šiol neatlikti specialūs istoriniai tyrimai šiai nuomonei patvirtinti arba paneigti. Ši nuomonė dabartiniu metu vertinama gana kritiškai. Lietuvos ypatingojo archyvo fondų dokumentai leidžia manyti, kad sukilimo Lietuvoje laikotarpiu masinės žydų žudynės prasidėjo tose krašto vietovėse, kurias jau buvo užėmusi ir kontroliavo vokiečių kariuomenė. Čia vyko žydų žudynės, o kitose, vokiečių dar neužimtose, vietovėse dar vyko mūšiai tarp sukilėlių ir raudonarmiečių, sovietų režimo rėmėjų.
1941 m. birželio 27 d. „Lietūkio“ garaže Kaune buvo nužudyta daugiau kaip 50 žydų, tarp kurių buvo ir žymaus politologo, teisininko Aleksandro Štromo tėvas. Kretingoje Kvecių miškelyje 1941 m. birželio 25 d. Tilžės operatyvinio būrio gestapininkai ir Klaipėdos vokiečių policininkai nužudė 214 vyrų ir 1 moterį. Didesnė aukų dalis buvo žydai. 1941 m. birželio 27 d. Kretingos apskrities Palangos valsčiuje prie Birutės kalno vokiečiai sušaudė 89 vietinės žydų bendruomenės vyrus ir 22 ne žydų tautybės asmenis. Bet vokiečių kariuomenė jau buvo atėjusi į Lietuvą.
Atsižvelgdamas į visus tuos dalykus manau, kad Birželio 23-ioji turi būti minima dviem būdais. Lietuvos gyventojai turi teisę minėti 1941 m. birželio sukilimą ir gali mosuoti vėliavėlėmis, prisimindami jo herojinę pusę. Tačiau pripažįstu, kad birželio 23 d. turi būti pagerbtas ir per sukilimo laikotarpį krašte žuvusių žydų aukų atminimas. Neturėtumėme šią dieną sukilėlių prakeikti kaip žydšaudžių ar niekdarių. Taip elgtis būtų galima nebent tuo atveju, jeigu sukilėliai vietovėse, kuriose jie veikė, būtų vykdę žydų masines žudynes dar iki vokiečių kariuomenei ateinant.
