Antradienį pagaliau prasidėjo šimtmečius istorijos užgaidas kentusios Vilniaus Lukiškių aikštės prikėlimas naujam, šį kartą – „lietuviškam“ gyvenimui.
Rekonstrukcijos konkursas klimpo nuo pat sumanymo ją paversti reprezentacinės valstybės aikštės vardo verta vieta nuo pat 1999 metų. Po to, kai 2016 metų pavasarį Viešųjų pirkimų tarnyba (VPT) privertė atmesti ambicingą architekto Rolando Paleko projektą „Ramybė“, buvo pasirinktas pigiausias architekto Gintaro Čaikausko variantas.
Nors jis patinka ne visiems sostinės architektams, vis tik patartina neuždelsti paverčiant Lukiškių aikštę reprezentacine vieta, kovų už laisvę simboliu. Mat istorija turi bjaurų įprotį kartotis. Laimė, skirtinguose lygmenyse.
Atnaujinti bandė ir lenkai
„Lukiškių aikštę rekonstruoti ir pavadinti Laisvės aikšte tarpukariu labai stengėsi Vilnių okupavusios Lenkijos vadovas J.Pilsudskis. Tada irgi buvo daug diskutuojama apie tai, kaip turėtų atrodyti Lukiškių aikštė, ją planuota paversti būtent reprezentacine vieta, pateikti visuomenei kaip lenkų tautos su Rusijos carizmu simboliu“, – portalui lrytas.lt pasakojo istorikas Vytautas Jagėla.
Tarpukariu lenkai, kaip mūsų epochoje Vilniaus politikai bei architektai, irgi ilgai rengė konkursus, diskutavo, bet mažai ką tedarė. Kol 1939 metais atėjo bolševikiniai rusai, atėmė Vilnių su visa Lukiškių aikšte ir trumpam atidavė Lietuvai.
Dosnieji okupantai netrukus pasiėmė Lietuvą, prijungė ją prie Sovietų Sąjungos, o Lukiškių aikštėje įkurdino bolševizmo ir sovietijos sumanytoją Vladimirą Leniną.
Irgi nelabai malonus atsižvelgiant į dabartinę situaciją faktas. Būtent okupantams iškėlus Lukiškių turgų ir pastačius Leniną aikštė virto reprezentacine Vilniaus vieta.
Prasidėjo nuo dykvietės
Lukiškių aikštės istorija prasidėjo gerokai anksčiau, nei čia 1952 metais buvo pastatytas paminklas Leninui.
Išsamiausiai senąją aikštės istoriją knygoje „Lukiškės: nuo priemiesčio iki centro (XV–XX a. pradžia)“ aprašė istorikai V.Jogėla, Virgilijus Pugačiauskas , Elmantas Meilus.
Lukiškių priemiesčio, vėliau tapusio miesto centrine aikšte istorija tarsi atspindi visus Vilniaus Naujamiesčio raidos ypatumus.
Ilgą laiką, iki pat XVIII a. Lukiškės buvo ne Vilniaus miesto dalis, o tik priemiestis. Kaimas, kuriame XV a. gyveno daug Vytauto Didžiojo į Lietuvą pakviestų totorių ainių. Lukiškių vardo kilmė apgaubta legendomis. Istorikas Jonas Jurkštas iškėlė versiją, jog tai galėtų reikšti vietą prie upės – žvejybos vieta ar pievos (lankos) prie upės galėjo būti vadinamos lukiškėmis).
Lukiškių pavadinimas istoriniuose ir kartografiniuose šaltiniuose iki XIX a. tapatinamas su teritorija, kurią dabar maždaug riboja Neries upė nuo Mindaugo tilto iki Lazdynų tilto, o nuo čia – Savanorių pr., J.Basanavičiaus, K.Kalinausko, Liejyklos ir T.Vrublevskio gatvių iki upės.
Pirmąkart istorijos šaltiniuose Lukiškės paminėtos 1441 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio privilegijoje Vilniaus miestui.
Ten parašyta: „Amžiniems laikams duodame mūsų lauką: iš vienos pusės nuo paties miesto iki Neries upės, o iš kitos pusės nuo Pamėnkalnio iki Lukiškių.“
Iš šio privilegijos teksto lieka neaišku, kas tos Lukiškės – kaimas ar šiaip kokia vietovė?
Iš kitų 1441 metais privilegijoje nurodytų vietų– Pamėnkalnis, besitęsiantis iki Vingio parko (Czartowa góra arba Velniakalnis).
XVII a. pr. šaltiniuose įrašytas minėtas lietuviškas vietovardis (pamėnas – šmėkla, pamėklė) – dabartinis neteisingai vadinamas Taurakalnis (jo dešinė dalis, kylant V. Kudirkos gatve).
Lukiškės iki XVI a. buvo tik plynė palei Nerį į vakarus nuo Vilniaus, tuo laiku imta dalinti sklypai didikams.
Apie 1600 m. Tomašo Makovskio nupieštoje miesto panoramoje matyti, kad apatiniame kairiajame plano ir panoramos kampe pavaizduoti chaotiškai išsisklaidę namukai.
1642 m. Jurgis Liutauras Chreptavičius šalia kapinių, finansavo Lukiškių dominikonų vienuolyno ir Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo medinę bažnyčią. 1648 m. Friedricho Getkanto braižytuose Lukiškių planuose matyti, kad aplink aikštės teritoriją gyvenama tik jos šiaurinėje dalyje, palei upę už bažnyčios ir vadinamose Totorių Lukiškėse.
Klestėjo kaip upių uostas
XVI a. Lukiškės tapo žinomos kaip upių uostas – per Nerį ėjo svarbūs prekybos keliai su Karaliaučiumi ir Kaunu. Vilniaus priemiesčiu tapo rytinė istorinių Lukiškių dalis buvo vadinama Puškornia.
Tik XVIII antroje pusėje Lukiškės ėmė sparčiai plėstis, kaip priemiestis pamažu susiliedamos su miestu.
Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės (LDK) laikais Lukiškių priemiestyje gyveno nemažai totorių.
Dalis priemiesčio XVII–XVIII a. buvo vadinama Totorių Lukiškėmis, tuo laiku kurį laiką čia stovėjo apie 30 totorių namukų, kuriuose jie vargingai gyveno po kelias šeimas. O šalia nedidelės mečetės buvo jų kapinės. Vieni totoriai vertėsi vežėjavimu, kiti – smulkia prekyba ar balino skalbinius ant Neries kranto.
1655 m. prasidėjus karui su Rusija (anuomet – dar Maskvos Didžiąja kunigaikštyste) Vilnių nusiaubė rusų ir ukrainiečių kazokų kariuomenė, nukentėjo ir Lukiškės, jos buvo sudegintos.
Šaltinių duomenimis, Lukiškėse pastatytoje didelėje palapinėje 1655 m. buvo apsistojęs Maskvos caras Aleksejus Michailovičius.
Šaltiniuose taip pat rašoma, kad tais laikais Lukiškėse apsistodavo pražygiuojantys rusų daliniai, malkoms išardydavę vietinių gyventojų namus.
XVIII a. pr. prasidėjęs Šiaurės karas vėl pristabdė Vilniaus (ir Lukiškių) raidą, nes miestą niokojo rusų, švedų, saksų bei savos kariuomenės dalys. Lukiškės nukentėjo ir per 1734 m. rusų kariuomenės Vilniaus apiplėšimą, nes mečetėje ir aplink ją buvo apsistoję gausūs klajoklių baškirų ir kalmukų daliniai.
Caras pastatė kartuves
Rusijai okupavus Lietuvos ir Lenkijos valstybę 1795 metais Lukiškių aikštė virto vienu iš Vilniaus turgaviečių. Priemiestis plėtėsi pagal 1837 ir 1875 m. caro patvirtintus Vilniaus miesto planus. Gausėjant gyventojų, o dar įkūrus Lukiškėse ir pagrindinį Vilniaus turgų, čia pradėjo formuotis naujas traukos centras.
Įsiliepsnojus 1863 – 1864 metų sukilimui Rusijos užgrobtose LDK žemėse Lukiškių aikštė virto egzekucijų prieš sukilėlius vieta. Čia buvo pastatytos kartuvės ir pakarti sukilimo vadai Zygmuntas Sierakovskis ir Konstantinas Kalinovskis.
Iš viso buvo įvykdyti vieši mirties nuosprendžiai 21 sukilėliui.
XIX a. pabaigoje didžiausią poveikį Lukiškių priemiesčio plėtrai padarė čia įkurdintos odos gamyklos. Buvo tiesiamos gatvės, augo administraciniai pastatai, kūrėsi valdžios įstaigos. XX a. pradžioje prie Vilniaus miesto prijungus Žvėryną bei pastačius naują tiltą, šiam rajonui būdingi priemiesčio bruožai galutinai išnyko. Lukiškėse tapo ir vienu iš miesto kultūros centrų: čia vykdavo įvairios parodos, cirko pasirodymai ir lenkų teatro spektakliai. Tad XX a. pradžioje buvęs priemiestis dėl patogios geografinės padėties pagaliau tapo Vilniaus centru.
Milicija vaikė pankus
Lenkijai Vilnių atplėšus nuo Lietuvos, 1920 metais Lukiškių aikštė buvo pavadinta J.Pilsudskio vardu. 1936 metais aikštės viduryje lenkų garbinamam diktatoriui pastatytas paminklas.
„Lenkų okupacijos laikais Lukiškių aikštėje kartais vykdavo paradai, virė diskusijos, kaip ją paversti reprezentacine aikšte. Bet ir toliau čia veikė turgus“, – sakė istorikas V.Jogėla.
J.Pilsudskis Lukiškių aikštėje stovėjo neilgai. Po 1940 metų sovietinės okupacijos maršalą rusai nugriovė, jo vietoje 1952 metais pastatė bolševikų stabą Leniną.
Aikštė pamažu tapo reprezentacine vieta – tai iš dalies lėmė aplinkybė, kad priešais Lukiškių aikštę dunksojo slaptosios tarnybos, KGB, rūmai.
Nežinia, kiek tiesos, bet vyresnio amžiaus vilniečiai pasakojo, jog jauni KGB kursantai buvo verčiami vaikščioti palei Lenino paminklą ir vaikyti balandžius. Paukščiai kažkodėl ypač mėgo dergti ant proletariato vado galvos.
Tačiau tikras faktas, kurį turbūt mena brandaus amžiaus vilniečiai – milicija ir neuniformuoti vyrai juodais drabužiais iš Lukiškių (tada pavadintos Lenino vardu) vaikydavo nesovietiškai atrodančius jaunimo subkultūrų atstovus. Praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio viduryje ypač kliūdavo ant suoliuko išdrįsdavusiems prisėsti skiauterėtiems pankams. Greitai prisistatydavo milicija ir komunizmo statyti vengusiems nilhilistams šniodavo per nugaras.
Gal todėl pankų susibūrimo vieta tapo tolerantiškosios rašytojos Žemaitės vardu pavadintas skveras Gedimino prospekte.
Ilgiausių metų Vyčiui linkime
V.Leninas iš Lukiškių aikštės buvo išguitas, lyginant su kitais sovietiniais paminklais Lietuvoje, gana vėlai – 1991 metų rugpjūčio 23 dieną. Nukeliant paminklą atitrūko bolševikų vado kojas. Vilniečiams tai buvo smagus reginys.
Lukiškių Iljičius po nykios izoliacijos Vilniaus komunalinio ūkio aikštelėje rado prieglobstį gamtoje, Grūto parke.
O štai šį antradienį, susirinkus miesto valdžios ir Vyriausybės atstovams, Lukiškių aikštė pagaliau uždaroma remontui. Jis kainuos apie 2 mln. eurų.
Pagrindinis aikštės akcentas, anot vyriausiojo miesto architekto Mindaugo Pakalnio, turėtų būti lietuvybės simbolis – Vytis. Tačiau lėšų memorialui dar nėra skirta. Savivaldybė taip pat planuoja organizuoti atskirą idėjinį konkursą, bet jo pradžia bei reikalavimai kol kas neskelbiami.
Šių metų pavasarį buvęs sostinės meras ir kiti savivaldybės opozicijos politikai aikštės centre siūlė pastatyti paminklą Jonui Basanavičiui, bet tarybos dauguma nepritarė.
Jeigu Vytis Lukiškių aikštėje vis tik atsiras, reikia tikėtis, jis čia stovės ilgai.
Tikrai ilgiau, nei stovėjo Rusijos caro kartuvės, lenkų pasididžiavimas J.Pilsudskis ir komunizmo klasikas V.Leninas.
