„Mumifikaciją Egipte, kaip ir visur kitur, galėjo įkvėpti aplinkos sąlygos, bet visos tos profesijos, kurias vėliau aptarsime, nebūtų atsiradusios, jeigu nebūtų buvę poreikio. Šį poreikį galbūt įmanoma paaiškinti simpatinės magijos principais. Žmogus gyvens rojuje, kol žemėje bus kokios nors jo kūno dalys – bet ne ilgiau“, – teigia knygos autorė Barbara Mertz (1927–2013 m.), JAV egiptologė ir rašytoja, garsėjanti unikaliomis senovės Egipto studijomis.
Pateikiame ištrauką iš jos knygos „Raudonoji žemė, Juodoji žemė“.
***
Rodos, visi sutinka, kad egiptiečiams idėja balzamuoti mirusiuosius greičiausiai kilo pamačius atsitiktinai išlikusius tolimų protėvių palaikus. Priešistorės laikais mirusieji buvo laidojami smėlyje, be karstų ir tvarsčių. Sausas oras ir karštas, kepinantis smėlis išsaugodavo trapų kūną, taip pat ir drabužius, medį, nuvytusias gėles. Palaidoti negiliuose kapuose mirusieji kartais išlįsdavo išorėn.
Kai J. H. Breastedas kasinėjo Nubijoje, kiekvieną dieną pakeliui į darbo vietą turėdavo pereiti kapines, ir palei savo takelį kartą pamatė vėjo atidengtas lavono pėdas. Jos buvo tokios pat šiurkščios ir nusėtos nuospaudomis kaip kasinėjimuose dirbančių gyvų nubių pėdos. Jeigu vėjas ir laikas galėjo atidengti palaikus J. H. Breastedui, jie lygiai taip pat galėjo atidengti dar senesnius palaikus 3000 m. pr. Kr., dviejų žemių suvienijimo epochoje, gyvenusiems egiptiečiams.
Suvienijimas ir I dinastijos įsigalėjimas žymi egiptietiškos civilizacijos pradžią kaip priešpriešą priešistoriniam laikotarpiui. Civilizacija reiškia, kad viskas daroma sudėtingesniais būdais. Mirusieji daugiau nebebuvo užkasami tiesiai į smėlį. Kapai dabar buvo išklojami medžiu, plytomis ir akmenimis; kūnai suvyniojami į drobę arba uždaromi karstuose. Tačiau toks rūpestis kenkė vienam iš numatytų tikslų. Akmuo ir medis nepraleisdavo oro ir smėlio. Šitaip apsaugoti kūnai supūdavo.
Bandymai balzamuoti Egipte siekia senus laikus, galbūt net senesnius, nei kadaise manyta. Hierakonpolyje, vienoje iš priešdinastinio Egipto sostinių, rastos palaikų liekanos byloja, kad kai kurie mirusieji būdavo apmuturiuojami, prikemšami, o tvarsčiai sutepami sakais. II dinastijos laikotarpiu imtasi sudėtingesnių bandymų išsaugoti kūnus. Sakaroje J. Quibellas rado rūpestingai kapavietei paruoštus moters palaikus. Kūnas gulėjo ant šono, sulenktas, prie krūtinės pritrauktais keliais. (Tiesi padėtis, patogesnė apmuturiuoti mumiją, visuotinai imta naudoti vėlesniais laikais.) Tarp gausybės šiai mumijai panaudotų tvarsčių aptikta daug apirusių lininių drobių, ir jų būklė leidžia spėti, kad lavono kūnas būdavo apdorojamas tokiomis medžiagomis kaip druska ir natrio karbonatas. Tai nepadėjo: iš palaikų liko tik kaulai. Bet šis pavyzdys įrodo, kad pradžia buvo padaryta.
Po kelių šimtmečių jau atsiduriame piramidžių amžiuje, kai Egiptą valdė IV ir V dinastijų faraonai. Tai nuostabių pasiekimų daugelyje sričių metas – geriausiai tai simbolizuoja milžiniška Didžioji piramidė. Mumifikacija nežengė į priekį tokiais žingsniais kaip kapaviečių statyba, bet uolūs balzamuotojai sukūrė būdą, iš dalies leidusį kompensuoti jų nesugebėjimą išsaugoti fizinio kūno. Lavonas būdavo sutepamas sakais ir sluoksnis po sluoksnio apvyniojamas lininiais tvarsčiais.
Kol viršutinis tvarsčių sluoksnis dar būdavo drėgnas ir lipnus nuo sakų, visam šiam mutului būdavo suteikiama kūno forma, ir sakų prisigėręs audinys tapdavo akmens kietumo kiautu. Kūno pavidalas būdavo perteikiamas taip tiksliai, kad puikiai išsilaikė anatomijos ir veido išraiškos detalės. Vienos Maidume W. M. Petrie rastos mumijos drobėje įsispaudė tvarkingi mirusiojo ūsai, o lytiniai organai buvo taip rūpestingai išryškinti, kad iš to žinome, jog tuo metu Egipte jau buvo taikomas apipjaustymas. Ši mumija guli tiesiai – tuo metu tai jau darėsi įprasta. Kūno ertmės buvo prikimštos lininių drobių, o kratant galvą joje kažkas barškėjo (štai iki kokių kraštutinumų trokšimas sužinoti tiesą priveda archeologus!), galbūt sudžiūvusių smegenų likučiai. Minimu laikotarpiu smegenys dar nebuvo šalinamos, nors pilvo organus jau išimdavo.
Paskesnių dinastijų laikais mumifikacija pamažu tobulėjo. Vidurinės karalystės laikotarpiu gipsiniam ar lininiam mumijos paviršiui nebebuvo suteikiama kūno forma. Palaikai būdavo išdarinėjami ir ištepami sakais arba augaliniais klijais; lininėmis drobėmis užkimšdavo pilvo ertmę. Kartais vietoj lininių drobių naudotos pjuvenos. Smegenys dar nešalintos.
Klasikinis mumifikacijos stilius susiformavo Naujosios karalystės laikais. Patobulėta dar labiau: imta šalinti smegenis, tai daryta tam tikrais įrankiais, juos kišdavo pro nosies šnerves, tada pradurdavo akytkaulį ir pasiekdavo kaukolę. Šalinti pilvo organai; krūtinę praverdavo perpjaudami diafragmą, iš ten taip pat išimdavo visus organus, palikdavo tik širdį.
Širdis buvo siejama ne su romantiškais jausmais, o su protu ir atmintimi, taigi nesunku suprasti, kodėl ji būdavo paliekama. Kiti organai, išskyrus kepenis, kurios taip pat kartais būdavo paliekamos, buvo išimami ir dedami į keturias kanopas . Šį metodą aprašė Herodotas, bet jo cituoti neketinu. Egiptologui iš Herodoto nauda beveik tik ta, kad malonu skaityti jo žavią prozą. Kartais jis buvo teisus, bet dažniau visgi klydo, ir jo teiginių negalima priimti be papildomų įrodymų. Tačiau mumifikaciją Herodotas aprašė gana teisingai, išskirdamas tris jos būdus.
Pirmąjį ir labiausiai paplitusį mes ką tik aprašėme. Antruoju atveju būdavo įšvirkščiama kedrų aliejaus, kad suskaidytų pilvo organus, trečiuoju būdavo išvalomas žarnynas. Kaip man pranešė dr. Salima Ikram, bene geriausia mumijų, ypač gyvūnų, žinovė, antras būdas iš tiesų veiksmingas, jeigu naudojamas aliejaus ir sakų mišinį primenantis terpentinas, taigi Herodotas šiuo atveju buvo teisus. Jis nurodė ir patį svarbiausią dalyką. Kol kas mes užsiminėme tik apie parengiamąsias mumifikacijos priemones, o svarbiausios kūno džiovinimo medžiagos dar neaptarėme. Herodotas ją įvardijo teisingai.
Praeityje dėl šios be galo svarbios medžiagos kilo tam tikrų nesutarimų, bet naujausi eksperimentai šiuos ginčus gana sėkmingai išsprendė. Jei norėtume padaryti egiptietiškos mumijos kopiją, – o atrodo, kad kai kuriuos toks noras kamuoja! – tai būtų mūsų jėgoms.
Žinovai ginčijosi ne dėl to, kokią medžiagą egiptiečiai naudojo, o dėl to, kaip ji buvo naudojama. Ta medžiaga yra natrio karbonatas, druskos rūšis, pasižyminti stipriomis dehidratavimo savybėmis. Egipte jos randama labai daug, ypač Vadi an Natrūne, vienoje iš oazių. Nėra abejonių, kad ši medžiaga buvo naudojama mumifikuojant; cheminiais metodais jos aptikta ant daugelio mumijų ir kanopose, datuojamose jau IV dinastijos laikais.
Herodotas teigia, kad lavonai buvo dedami į natrio karbonatą septyniasdešimčiai dienų. Dar visai neseniai manyta, kad natrio karbonadas buvo naudojamas kaip tirpalas; taigi prieš mus iškyla romano vertas kraupus vaizdas: egiptiečių balzamuotojo dirbtuvės su druskos voniose plūduriuojančiais lavonais. Tačiau mąstantis skaitytojas gali savęs paklausti: vonios? Juk tikslas buvo pašalinti vandenį iš kūno, ar ne? Tai kam dar daugiau vandens?
Citatos iš Herodoto ilgai buvo pateikiamos kaip natrio karbonato vonių įrodymas, bet suklysti čia galėjo ne graikų autorius, o jo vertėjai. Herodoto vartojamas žodis nusako žuvų sūdymą: jas, žinoma, galima ir išmirkyti, bet dažnai, bent jau Egipte, žuvys būdavo konservuojamos su sausa druska.
Vienas iš būdų spręsti šią problemą – išbandyti drėgnąjį ir sausąjį metodus ir pažiūrėti, kaip natrio karbonatas veikia audinį. Visa tai padarė su Tutanchamono kapavietėje rastais daiktais dirbęs ir puikią knygą apie egiptiečių naudotas medžiagas parašęs chemikas Edwardas Lucasas.
Paskui eksperimentą pakartojo A. T. Sandisonas iš Glazgo universiteto Patologijos fakulteto. Su visu žmogaus kūnu eksperimentai nebuvo daromi. E. Lucasas naudojo viščiukus ir balandžius, o A. T. Sandisonas – žmogaus kojos pirštus. Abu eksperimentuotojai sutiko dėl svarbiausio: norint išsaugoti audinį skystyje, reikia, kad jame būtų be galo didelė natrio karbonato koncentracija, bet gaunami rezultatai su egiptietiškomis mumijomis nelabai ką turi bendra, o štai naudojant sausą natrio karbonatą rezultatas primena egiptietiškas mumijas. Taigi, rodos, teisingas atsakymas – sausas natrio karbonatas. Tokį metodą galima rekomenduoti šiuolaikiniams laidotuvių namų savininkams, jeigu jie norėtų ilgai išsaugoti palaikus. Kai kurie egiptietiški pavyzdžiai puikiai išsilaikė daugiau kaip 3000 metų, tiesa, padedant puikiam Egipto klimatui.
Įdomiausias šiuolaikinis šio klausimo tyrimas buvo atliktas prieš keletą metų, kai smalsus mokslininkas Bobas Brieras nutarė ką nors mumifikuoti. B. Brieras linksmai pripažįsta, kad žavisi mumijomis nuo vaikystės, bet pagrindinis šios procedūros argumentas buvo toks: mes negalime tvirtai žinoti, kaip egiptiečiai tai darė, kol patys nepabandėme. Jam prireikė laiko įtikinti medicinos mokyklą, kad jo siūlomas tyrimas neprieštarauja įstatymams. Kai pagaliau gavo leidimą ir lavoną, B. Brieras su Ronaldu Wade’u iš Merilando universiteto medicininio centro ėmėsi darbo.
Jie naudojo senovinių balzamavimo įrankių kopijas ir egiptietiškus konservantus, vadovavosi senoviniais šių procedūrų aprašymais ir piešiniais. Apskritai viskas klojosi puikiai. Bene didžiausias nukrypimas nuo tradicijos buvo šalinant smegenis. (Pastaba jautruoliams: praleiskite šią pastraipą.) Traukiant smegenų gabaliukus per nosį lenktais įrankiais švariai išvalyti kaukolę sunkoka. B. Brieras nutarė panaudoti kažkokį plaktuvą: juo išplakė smegenis lyg kokią kiaušinienę (juk įspėjau geriau šito neskaityti) ir paskui, kai jos suskystėjo, apvertęs kūną išpylė lauk. Galiausiai kaukolės ertmė dar buvo švariai išvalyta tamponu.
Išimtus organus sudėjus į kanopas, kūnas buvo padengtas sausu natrio karbonatu, kurį B. Brieras atsigabeno iš Vadi an Natrūno Egipte. Per trisdešimt penkias dienas lavonas neteko aštuoniasdešimt svarų – šitiek jo masės sudarė vanduo. Tinkamai išdžiovintas kūnas buvo apmuturiuotas egiptietišku stiliumi.
Su lavonu elgtasi pagarbiai, – bent ne mažiau pagarbiai, nei tai būtų daręs šiuolaikinis laidojimo namų savininkas, – ir B. Brieras pasirūpino, kad muturiuojant būtų įdėti reikiami amuletai, o ant tvarsčių būtų užrašytos tinkamos maldos ir užkeikimai. Bevardis žmogus, dovanojęs savo palaikus mokslui, turbūt gerokai nustebs, kai pabudęs pamatys, kad sėdi Ra laive. Turint omeny kai kurias kitas alternatyvas, aš dėl to labai neišgyvenčiau.
***
„Raudonoji žemė, Juodoji žemė“ – sąmojingų įžvalgų kupina knyga apie senovės Egipto kasdienybę
Barbara Mertz. Raudonoji žemė, Juodoji žemė: kasdienis gyvenimas senovės Egipte. Iš anglų kalbos vertė Aidas Jurašius. – Vilnius: Tyto alba, 2016. 454 p. iliustr., žmlp., bibliogr., r-klė. Dailininkė Ilona Kukenytė
Mes neįžeisime egiptiečių ir neiškreipsime jų pasaulėžiūros, jei akies krašteliu žvilgtelsime, kaip jie pasakoja nešvankias istorijas apie dievus, svaiginasi alkoholiu, rašo jausmingas eiles savo išrinktiesiems ar moko savo nuobodžiaujančius vaikus.
Barbara Mertz (Barbara Merc, 1927–2013 m.) – JAV egiptologė, rašytoja, garsėjanti tiek unikaliomis senovės Egipto studijomis, tiek grožiniais kūriniais – mistiniais ir detektyviniais trileriais. Knyga „Raudonoji žemė, Juodoji žemė. Kasdienis gyvenimas senovės Egipte“ – žavinti, kupina išminties ir sąmojingų įžvalgų apie žmonių gyvenimą senovės Egipte. Ši studija iki šiol nuolat perleidžiama ir verčiama į įvairias kalbas.
Barbara Mertz nukelia mus į tūkstantmečius siekiančią praeitį ir panardina į legendinės dykumų karalystės kasdienio gyvenimo pasaulį, kupiną spalvų ir garsų. Senovės Egipto civilizacija teikė ir tebeteikia įkvėpimo begalei knygų, filmų, dailės kūrinių, mitų, jos sukurti didingi paminklai jau penkis tūkstančius metų stulbina mūsų vaizduotę. Bet kas gi buvo šie žmonės?
Barbara Mertz kviečia mus užsukti į jų namus, darbo vietas, šventyklas ir rūmus, kad savo akimis pamatytume, kuo gyvena didikai ir prasčiokai. Galime stebėti, kaip dirba šventikai ir dailininkai, raštininkai ir piramidžių statytojai, vergai, namų šeimininkės ir karalienės, ir mokytis atlikti darbus, gyvybiškai svarbius egiptiečių gyvenimui – nuo mumifikavimo iki papiruso gamybos.
