Kryžiuočių pajėgų vėliavos Žalgiryje. Jų simboliai ir likimas

1410 m. liepos 15 d. įvykęs Žalgirio mūšis pasibaigė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės pergale. Į sąjungininkų rankas pateko daugybė kryžiuočių kariaunos vėliavų, su ant jų besipuikuojančiais ereliais, kryžiais, kirviais, angelais, fantastiniais gyviais.

Didžiausias kada nors šalyje rodytas Žalgirio mūšio paveikslas, prieš 100 metų nutapytas lenkų dailininkų Z.Rozwadowskio ir T.Popielio.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Didžiausias kada nors šalyje rodytas Žalgirio mūšio paveikslas, prieš 100 metų nutapytas lenkų dailininkų Z.Rozwadowskio ir T.Popielio.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Didžiojo magistro Ulricho von Jungingeno vėliava.<br>T.Duda nuotr.
Didžiojo magistro Ulricho von Jungingeno vėliava.<br>T.Duda nuotr.
Ordino maršalo Fridricho fon Valenrodo vėliava.<br>T.Duda nuotr.
Ordino maršalo Fridricho fon Valenrodo vėliava.<br>T.Duda nuotr.
Bartenštaino miesto vėliava.<br>T.Duda nuotr.
Bartenštaino miesto vėliava.<br>T.Duda nuotr.
Iždininko Tomo fon Merheimo vėliava.<br>T.Duda nuotr.
Iždininko Tomo fon Merheimo vėliava.<br>T.Duda nuotr.
Varmijos vyskupystės ir Hailsbergo vėliava.<br>T.Duda nuotr.
Varmijos vyskupystės ir Hailsbergo vėliava.<br>T.Duda nuotr.
Balgos komtūrijos vėliava.<br>T.Duda nuotr.
Balgos komtūrijos vėliava.<br>T.Duda nuotr.
Daugiau nuotraukų (7)

Vitalijus Michalovskis

Jul 14, 2016, 9:35 PM, atnaujinta May 18, 2017, 8:53 PM

 XV a. viduryje, prabėgus beveik keturiems dešimtmečiams po didžiųjų kautynių, to meto istorikas Janas Dlugoszas savo rankraštyje „Prūsų vėliavos“ (lot. Banderia Prutenorum) pateikė lenkams atitekusių vėliavų aprašymus, o dailininkas Stanislovas Durinkas nupiešė spalvingas jų iliustracijas.

 Originalai, kaip Dievo siųstos pergalės ženklas, buvo iškabinti Krokuvos Vavelyje. Istoriniai šaltiniai liudija, kad kita kryžiuočių vėliavų dalis buvo iškelta Vilniaus Katedroje, tačiau 1529 m. jos sudegė šventovę nusiaubusio gaisro metu.

 Kryžiuočių kariuomenės vėliavos – paslaptingas viduramžių heraldikos pasaulis. Tiesa, pasak žinovų, J.Dlugoszas ne visas jas teisingai identifikavo ir ne itin tinkamai aprašė. Tačiau visos jos kažkada plazdėjo Žalgirio lauke prieš lietuvių, lenkų, totorių, rusėnų karių akis. Kokios jos buvo, to meto pikčiausio priešo, ir jo sąjungininkų, vėliavos?

 Pagrindinės Prūsijoje įsikūrusio Vokiečių ordino spalvos buvo juoda ir balta. Kiekvienas žino, kad riteriai nešiojo juodą kryžių ant balto apsiausto. Šios karinės vienuolių organizacijos Statute buvo rašoma: „Broliai riteriai, kaip savo riterystės ženklą, turi nešioti baltus apsiaustus (...) juodą kryžių ant apsiausto, ant šalmo ir šarvų apdangalų, kad parodytų išorinę priklausomybę Ordinui“.

 Juodas kryžius baltame fone puikavosi Didžiojoje ir Mažojoje magistro Ulricho fon Jungingeno vėliavose, o taip pat kryžiuočių maršalo Konrado fon Valenrodo simbolikoje. Magistro kryžius išsiskyrė dar viena įdomia detale – juodu ereliu auksiniame skyde. Šią privilegiją didžiojo magistro pirmtakams XIII a. suteikė Šv. Romos imperatorius Fridrichas II-asis, kurio vasalu kryžiuočiai pasiskelbė. Būtent iš imperinio erelio vėliau išsivystė dabartinis Vokietijos herbas. Beje, tiek Jungingenas, tiek Valenrodas Žalgiryje žuvo.

 Ordino iždininko Tomo von Merheimo vėliavoje vaizduotas raktas. Šis aukštas pareigūnas buvo atsakingas už bendrą finansinę Ordino politiką. Raktas galėjęs reikšti atsakingas tuometinio „vyriausiojo ekonomisto“ pareigas, nors tai tik hipotezė. Kautynės su lietuviais ir lenkais T. von Merheimui taip pat pasibaigė mirtimi.

 Engelsburgo (dab. Pokrzywno Lenkijoje) komtūrijos (administracinis – teritorinis Ordino vienetas) vėliavoje buvo pavaizduotas angelas. Mat, pats žodis „Engelsburg“ reiškia Angelų pilį. Bartenštaino (dab. Bartoszyce) ir Hailigenbailio (liet. Šventapilės, rus. Mamonovo) simbolikoje plazdėjo dvigubas baltas kirvis juodame fone. Pastaroji heraldika susijusi su senaisiais, vokiškais tvirtovių pavadinimais. Bartenštainas reiškia „kirvių akmenį“, o Hailigenbailis – „šventą kirvį“, nors kadaise miestas vadinosi Hailigenštatu, tai yra, „šventuoju miestu“.

 Pomezanijos (Pamedės) vyskupystės kariuomenė į mūšį stojo po auksinio erelio atvaizdu – Apaštalo Jono simboliu, kadangi būtent jis laikytas dangišku šios Ordino valdomos žemės globėju.

 Sembos vyskupystės vėliavoje puikavosi riesta dvasininko lazda ir kalavijas, nors J. Dlugoszas klaidinai šią vėliavą priskiria vakariau esančiai Kulmo (lenk. Chełmno) vyskupystei. Varmijos vyskupo ir Hailsbergo (dab. Lidzbark Warmiński ) miesto vėliavos motyvas – Kristų įkūnijantis Dievo avinėlis.

 Kulmo miestiečių vėliavoje vaizduotas kryžius, stilizuotos Vyslos bangos ir pakrančių kalvos, Dancigo (lenk. Gdansko) – du balti kryžiai raudoname fone, iš Karaliaučiaus atvykusių karių simbolikoje esanti karūna priminė apie Bohemijos karaliaus Otokaro paramą kryžiuočiams statant pilį „krikštijamų“ prūsų žemėse.

 Torunės miesto vėliavoje matėsi mūriniai bokštai – senovinis tvirtybės ir saugumo simbolis, Graudenco (lenk. Grudziądz) komtūrijos – tauro galva su žiedu šnervėse, nors paties miesto antspaude tradiciškai vaizduota vyskupo figūra. Balgos kariai atjojo iškėlę Raudoną vilką. Tiesa, neaišku, ar jiems vadovavo pats komtūras.

 Žinoma, tai toli gražu ne visos kryžiuočių pajėgų vėliavos Žalgirio mūšio lauke. Jų būta ir su grifais, ragais, žuvimis, trimis kepurėmis, elniais. Tiesiog, kaip jau minėta, ne visą šią simboliką J.Dlugoszas teisingai identifikavo, tad kai kurių vėliavų priskyrimas vienai ar kitai Ordino valdytai vietovei, ar jo sąjungininkams, iki šiol kelia ginčus.

Pavyzdžiui, į pagalbą kryžiuočiams atvykusių Vakarų samdinių Šv. Jurgio vėliavoje turėjo puikuoti raudonas kryžius baltame fone, o ne atvirkščiai, kaip rašo J. Dlugoszas. Heraldikos specialistams įtarimų kelia ir daugelis kitų „Banderia Prutenorum“ neatitikimų.

 Kas nutiko su lenkams atitekusiomis vėliavomis po to kai jos buvo iškabintos Vavelio katedroje?

 Jos tikrai ten kabojo bent iki XVI a. pabaigos. Būtent tada karališkasis sekretorius Joachimas Bielskis užsiminė, kad garbingos praeities trofėjai padengti tokiu storu dulkių sluoksniu, kad per jį neįmanoma įžvelgti pačių vėliavų. Vėlesni liudijimai apie jų būklę ir likimą gana migloti.

 Tikėtina, kad visos kryžiuočių kariaunos vėliavos buvo prarastos Švedų tvano metu ar per kažkurias kitas istorines negandas. Tačiau gali būti ir taip, kad jos neprižiūrimos sunyko pačios. Na, o mūsų dienų istorijos mylėtojų akį džiugina Lenkijoje pasiūtos šių vėliavų kopijos.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.